Paaugti su kiekvienu spektakliu

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) šokio studijas baigusi šokėja Dominyka Markevičiūtė šiemet nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“ už choreografo Luko Karvelio spektaklio „Kur krantas“ („Be kompanijos“, 2024) atlikimą. Ji taip pat dalyvauja danų choreografo Palle Granhøjaus šokio spektaklyje „Tai ne Romeo ir Džuljeta“ („Granhøj Dans“, 2023), audiovizualiniame šokio spektaklyje „Erase for Prosperity?“ (rež. Armanda Rudelytė, „Bloom Theory Theatre“, 2024) bei choreografės Lizos Baliasnajos sukurtame šokio ir judesio performanse „Chiaroscuro“ („Be kompanijos“, 2024).

 

Kokioje aplinkoje augote – ar dažnai lankydavotės šokio spektakliuose? Kokios kultūrinės patirtys iš vaikystės ir paauglystės jums įsiminė?

Regis, vaikystėje nė karto nebuvau šiuolaikinio šokio spektaklyje. Tėvai kartais nusivesdavo į Operos ir baleto teatrą, su mokykla eidavome į dramos spektaklius. Kai buvau vaikas, šokio spektaklių dar ir nebuvo tiek daug, kiek dabar. Šokį matydavau konkursuose ir koncertuose. O pirmasis paauglystėje patirtas šiuolaikinio šokio spektaklis buvo „Contemporary?“. Atsimenu, kad labai patiko.

 

Koks buvo pirmasis jūsų šokio pasirodymas?

Tai buvo „Virsmas“. Vadinome jį vikšrelių šokiu, nes iš pradžių ridendavomės ant grindų, apsirengę žaliais vikšrelių kombinezonais, po to įlįsdavome į baltus kokonus, juose pasislėpę persirengdavome ir išlįsdavome jau su drugelio sparnais, o tada skraidydavome po sceną. Atsimenu, kad buvo smagu atlikti šį šokį, tačiau visad jaudindavomės, kad tik spėtume greitai persirengti. Kartą man užstrigo užtrauktukas, tad iš kokono teko išlįsti vis dar su vikšrelio kostiumu. Man buvo šešeri, ir tai pirmas mano, kaip šokėjos, pasirodymas, kurį prisimenu.

 

Kada nusprendėte, kad norite tapti šokėja?

Dabar atrodo, kad viskas įvyko savaime – tiesiog plaukiau sava upe. Nuo mažens lankiau šokius, o kai dvyliktoje klasėje reikėjo rinktis, kur stoti, vienintelis variantas atrodė tiesiog tęsti šokį. Būdama dešimtoje klasėje ėmiau svarstyti, kad įmanoma pasukti šiuo keliu, tačiau neatsimenu jokio apsisprendimo momento, kad „viskas, būsiu šokėja“, nors turbūt apie tai svajojau, tik nedrįsau įvardinti... Vis galvodavau, kad jeigu noriu tapti profesionalia šokėja, būtinai turiu baigti M.K. Čiurliono menų mokyklą, nuo mažens turėti tvirtą baleto pagrindą ir panašiai. Bet padrąsinta šokių mokytojų išdrįsau stoti į šiuolaikinio šokio studijas.

 

Greta šiuolaikinio šokio studijavote pedagogiką. Kuo jus patraukė šokio mokytojos profesija? Kaip šis papildomas išsilavinimas praturtina jus kaip šokėją?

Kartais pagalvoju, kad mane labiau patraukė būtent pačios šokio pamokos nei pasirodymai, kad visad norėjau būti šokių mokytoja. Man tiesiog smagu kurti ir planuoti šokio pamokas. Tai turi daug kūrybiškumo, bet kitokio, taip pat gera pasidalinti savo energija ir žiniomis su kitais. Man patinka pamokos procesas, ta kelionė nuo apšilimo iki sudėtingesnių dalykų. Turbūt todėl ir pasirinkau pedagogiką, kad turėčiau galimybę ne tik būti kūrybinėje veikloje, bet ir mokyti bei mokytis.

 

Kokiu principu dėliojate šokio pamokos planą? Kadangi prieš tai lankėte ne vieną šokių studiją, baigėte LMTA, ar turite autoritetų, kurių metodus pritaikote savo pamokose?

Tai savotiškas visų mano patirčių junginys, nes kol kas papildomai nestudijavau konkrečios šokio technikos ar metodo. Kai dalyvauju įdomesniuose seminaruose, visuomet parsinešu naujų idėjų – žaidimų, pratimų, metodų ar tiesiog naujų judesių. Norisi tai įtraukti į savo kuriamų pamokų turinį.

 

Ar turiu vieną mokytoją, kuris labiausiai įkvėpė? Tikriausiai ne. Yra daug mokytojų, iš kurių perėmiau skirtingus dalykus. Vieni geba sukurti laisvą, neįtemptą pamokos atmosferą, kiti – suteikti stiprų grįžtamąjį ryšį, o dar kiti tiesiog turi tą ypatingą savybę suplanuoti pamokas taip, kad net nepastebi, kaip greitai praeina laikas. Todėl konkretaus mokytojo negalėčiau įvardyti – sąmoningai ir pasąmoningai dalinuosi visomis savo patirtimis.

 

O su kokia amžiaus grupe jums pamokose dirbti lengviausia ir kodėl?

Dabar geriausiai susikalbu su vyresniais paaugliais ir suaugusiaisiais, todėl su jais dirbti man lengviausia. O vaikams dažnai tampu labiau drauge nei mokytoja, nespėju išlaikyti jų dėmesio ir pasidaryti autoritetu. Žinoma, viskas priklauso ir nuo grupės, būna, kad vaikai įsitraukia, miela stebėti jų susidomėjimą ir įsijautimą ar padūkti kartu, bet šioje srityje dar jaučiu patirties ir žinių stoką.

 

Kaip prasidėjo jūsų, kaip profesionalios šokėjos, kelias?

Savo karjeros pradžią siečiau su šokėjo ir choreografo Luko Karvelio sukurtu spektakliu „Kur krantas“ – būtent šis procesas tapo mano profesinio kelio pradžia. Esu Lukui nepaprastai dėkinga, nes jis labai švelniai įtraukė mane į šokio pasaulį. Šis procesas atvėrė daug galimybių: per rezidencijas ir pasirodymus susipažinau su tarptautiniu šokio lauku, pristatydama spektaklį skirtingose šalyse kartu reprezentavau ir Lietuvą. Viename iš interviu jau esu minėjusi, kad tai turbūt buvo svajonė, kurios dar nedrįsau svajoti, – keliauti ir šokti. Kūrybinis spektaklio „Kur krantas“ procesas buvo mano pradžia ir tam tikra prasme vis dar ja išlieka. Džiaugiuosi, kad spektaklis tebėra gyvas. Man jis svarbus ne tik dėl patirties, kurią įgijau keliaudama, jaučiu, kad šis darbas leidžia man atsiskleisti kaip šokėjai, jame išnaudotos stipriosios ir silpnosios mano pusės – jis reikalauja daug atsidavimo tiek techniškai, tiek emociškai. Kaskart repetuodama ir šokdama žiūrovams šiek tiek paaugu.

 

Ar norėtumėte išlikti laisvai samdoma šokėja, ar vis dėlto šokti trupėje?

Turiu svajonę šokti trupėje – labai norisi patirti tą kasdienę rutiną. Tad kol kas negaliu palyginti darbo trupėje su laisvai samdomo šokėjo kasdienybe. Pastarasis kelias irgi turi savų iššūkių – darbo intensyvumas ateina bangomis, kartais atrodo „kodėl nieko nedarau“, o po to „kodėl visko tiek daug vienu metu“. Noras išbandyti trupės šokėjos kelią išlieka, tačiau kaip viskas klostysis ateityje – nežinau.

 

LMTA kasmet parengia apie dešimt šiuolaikinio šokio kūrėjų ir atlikėjų. Kaip tai vertinate? Ar sunku surasti savo vietą ir įsitvirtinti šiuolaikinio šokio srityje?

Man sunku vertinti, ar Lietuvoje šokėjų per daug, ar per mažai, ypač šiuolaikinio šokio srityje, nes absolventų keliai gali labai skirtis. Vieni baigę studijas pasuka kūrybos keliu, kiti – mokymo, kiti – į tarpdiscipliniškumą, dar kiti ieško, kur galėtų būti atlikėjais. Žinoma, dalis išvyksta į užsienį. Natūralu, kad kuo daugiau šokėjų, tuo didesnė konkurencija, nes viskas galiausiai atsiremia į finansavimą. Šokėjai tarpusavyje nėra konkurentai ir palaiko vieni kitus, tačiau visi rašo paraiškas, ir realybė tokia, kad ne kiekvienas gauna galimybę kurti ar dirbti kaip laisvai samdomas menininkas. Trupės yra tik kelios ir tiems, kurie norėtų likti Lietuvoje ir būti šokėjais profesionaliuose projektuose, nėra daug galimybių. Kartais pasiseka. Kaip matau, mūsų kursui buvo sudarytos palankios sąlygos įsilieti į šokio lauką, įsitraukti į įvairius projektus – tiek per Šiuolaikinio šokio asociaciją, tiek per įvairius kūrybinius procesus. Tokia skatinanti ir palaikanti aplinka padeda įsitvirtinti, tačiau kiekvieno kelias vis tiek labai individualus.

 

Jau esate dirbusi su garsiais Lietuvos ir užsienio choreografais. Taip pat dalyvavote ne vienose gastrolėse. Ar ateityje savo karjerą ketinate sieti su Lietuva, ar vis dėlto su užsieniu?

Kol kas jaučiu vis stipresnį prisirišimą prie Lietuvos, ypač kai politinė situacija pasaulyje prastėja. Net pati negaliu paaiškinti kodėl, bet vis mažiau norisi išvažiuoti. Suprantu, kad galimybė išvykti ir gyventi kitur visad yra, tačiau mintis apie ilgalaikį persikėlimą atrodo vis mažiau patraukli. Žinoma, norėčiau išvykti į užsienį dėl patirties ar mokymosi, bet jei viskas bus gerai – gyventi noriu čia.

 

Su spektakliu „Kur krantas“ iš pradžių keliavote po Europą ir tik vėliau jį pristatėte Lietuvoje. Kuo skiriasi skirtingų šalių publika?

Žiūrovų reakcija priklauso ne tik nuo šalies, bet ir nuo kiekvieno konkretaus pasirodymo atmosferos bei susirinkusios publikos. Tarkim, kai po pasirodymų užsienyje šokau Vilniuje, labai jautėsi, kad čia daug pažįstamų, artimų žmonių. Jei kalbėsime apie mažesnius miestus ar kaimelius, kartais gali pajusti, kad šiuolaikinis šokis ten dar nėra įprastas. Tačiau tai nereiškia, kad nėra publikos. Tarkim, pastarasis pasirodymas Baisogaloje buvo ypač šiltas – žiūrovai labai dėkojo, jaučiausi priimta su dideliu susidomėjimu ir pagarba. Net jei ne visi suprato spektaklio idėją, vis tiek džiaugėsi pačiu renginiu ir tuo, kad kažkas atvyko.

 

Galbūt daugiau žiūrovų skirtumų pastebite šokdama danų choreografo Palle Granhøjaus spektaklyje „Tai ne Romeo ir Džuljeta“?

Rodydami šį spektaklį Danijoje pastebėjome, kad danų humoro jausmas kitoks. Jie daug juokiasi, kartais netikėtomis akimirkomis. Tas skirtumas šiek tiek juntamas, bet sunku pasakyti, kiek tai priklauso nuo pačios šalies, juk kiekviena publika yra unikali ir net toje pačioje šalyje reakcijos gali būti visiškai skirtingos.

 

„Kur krantas“ įkvėptas Jūratės ir Kastyčio legendos. Kiek jos išliko spektaklyje? Kaip sekėsi ją pristatyti užsienio žiūrovams, kurie šios istorijos tikriausiai nežino?

Pastebėjau, kad nemažai žmonių ateina į spektaklį neskaitę aprašymo. Vis dėlto tai netrukdo jiems susitapatinti su tuo, kas vyksta scenoje. Spektaklyje yra Jūratės ir Kastyčio legendos elementų ir vaizdinių, tačiau jie pateikti iš Jūratės perspektyvos. Akcentuojama legendos jausminė pusė – tai, kaip Jūratė galėjo išgyventi tam tikrą vidinę transformaciją. Būtent dėl to, kad spektaklis sukasi apie fizinį ir emocinį išraiškingumą, o ne konkretų naratyvą, net ir nežinant konteksto galima kūrinį patirti ir išgyventi. Įdomu, kad užsienyje žiūrovai retai klausinėjo apie pačią legendą. Jie perskaito, o gal ir neperskaito spektaklio aprašymo, kuriame paminėta Jūratė – jūrų deivė. Pristatydami spektaklį užsienio rinkai supratome, jog svarbu paminėti, kad Jūratė yra undinė. Galbūt to pakanka, kad pasinertum į bangų mūšą.

 

Kas ateina pirmiau – judesys ar jausmas?

Spektaklyje „Kur krantas“ judesys man susijungia su emocija, jausmu, vaizdiniais, prisiminimais. Žinoma, galiu vien techniškai repetuoti, tiesiog kartotis judesių eigą, atlikimą, bet kai jau vyksta spektaklis arba kai repetuoju visą darbą, atrodo, kad pats judesys savaime sugrąžina jausmą, kuris su juo kadaise buvo susietas. O kartais, norint prisiminti judesį, reikia prisiminti ir būseną, kurią patyriau. Kas šiame procese pirmiau – jausmas ar judesys, negaliu pasakyti. Regis, šie dalykai tiesiog susilieja, veikia kartu ir veikia vienas kitą.

 

Kokie jūsų santykiai su choreografais? Ar dažnai siūlote savo idėjas?

Kadangi esu gana drovi, nesu linkusi aktyviai siūlyti savo idėjų žodžiu. Man visai patinka gauti konkrečią užduotį ar tam tikrus apribojimus, kurie nukreipia kūrybinį procesą. Manau, mano pasiūlymai ir idėjos ateina per judesį, veiksmą ir užduoties interpretaciją. Kiekvieną kūrybinę užduotį kūnas interpretuoja unikaliai ir choreografas taip pajunta grįžtamąjį ryšį. Tačiau bendrauti žodžiu taip pat labai svarbu.

 

Šiuo metu kartu su Aiste Kriukelyte dirbate prie projekto „Rieduliai“. Ar galėtumėte apie jį papasakoti plačiau?

Prieš daugiau nei metus Aistė pasiūlė kartu patyrinėti somatinio judesio galimybes – kaip šokėjai gali su juo dirbti ir kaip jį galima įtraukti į kūrybinį procesą. Nors tiek Lietuvoje, tiek užsienyje somatinės praktikos jau naudojamos, norėjome daugiau paeksperimentuoti – taip šis procesas tapo man nauja patirtimi. Mūsų pasirinkta fizinė praktika – riedėjimas. Tyrinėjome, kaip kūnas gali ir negali riedėti per grindis, sieną, kitą kūną. Stebėjome, kokias asociacijas, jausmus ši kūnų patirtis ir kūnų kraštovaizdis kuria mums ir stebinčiajam. Tai lėtas judėjimas ir lėtas procesas, nes norint įsiklausyti į kūną reikia laiko ir reikia nurimti. Šis ramus ir atidus įsiklausymas į kūną suteikia kiekvienam veiksmui daugiau prasmės, tačiau toli gražu ne visuomet pavyksta.

 

Kokios šiuolaikinio šokio tendencijos ir temos jus domina?

Labiausiai pasiilgau kūrinių, kuriuose daug gryno šokio, fiziškumo, judėjimo. Iš temų vis patraukia abstraktumas, vaizduotės kelionės, tai, kas nėra tiesioginė realybės refleksija, bet labiau jos interpretacija. Man įdomus vizualumas, kūno formų paieškos, jų transformacija erdvėje. Kita nuolat pasikartojanti tema – žmogaus pažeidžiamumas ir atvirumo ribos. Įdomu klausti: kiek galiu būti atviras kitam žmogui? Kiek galiu leisti sau būti pažeidžiamas?

 

Taip pat neretai kyla pokalbiai apie vertybinius konfliktus – apie tikėjimą, jo santykį su šiuolaikiniu šokiu ir šiuolaikiniu menu. Šiuolaikinis šokis neretai laužo nusistovėjusias normas, o tikėjimas, priešingai, remiasi tiesa, kuri nesikeičia ir suteikia pagrindą. Ši įtampa kviečia mąstyti ir ieškoti.

 

Kokie tolimesni jūsų kūrybiniai planai?

Šiuo metu ramesnis laikas, tiesa, artėjant vasarai pasirodymų daugės. Dabar esu naujame kūrybiniame procese su choreografu Granhøjumi, o vasarą numatomas turas su jo spektakliu „Tai ne Romeo ir Džuljeta“. Taip pat su Karvelio spektakliu „Kur krantas“ laukia pasirodymai Stokholme, Latvijoje ir Romoje, o festivalyje „New Baltic Dance“ dalyvausiu choreografės Lizos Baliasnajos sukurtame šokio ir judesio performanse „Chiaroscuro“.

 

Apie ką bus naujas Granhøjaus darbas?

Galiu pasidalinti, kad jame bus daug ilgesio.

 

Dėkoju už pokalbį.