Garsus prancūzų menininkas François Chaignaud: „Muzika ir šokis – dalykai, kurių negali atimti jokie pasaulio lyderiai“

Vienas kūrybiškiausių ir drąsiausių tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio NEW BALTIC DANCE programos darbų – Prancūzijos menininkų Aymeric Hainaux ir François Chaignaud spektaklis  MIRLITONS. Teatro scenoje dvikovai susitinka du vyrai – muzikantas ir šokėjas, kurie naudodami tik savo kūnus, be didelių papildomų priemonių sukuria griausmingą garso ir judesio pasirodymą. Susitikimas tampa ritualu, perpildytu ne tik garso, bet ir tylos akimirkų. Menininkai kiekvieną kartą leidžiasi į netikėtumų kupiną spektaklio kūrybos procesą.

Su kūrėjais kalbėjosi Aistė Audickaitė.

Kaip jūs susipažinote ir kodėl nusprendėte kartu sukurti spektaklį?

François Chaignaud:  Pirmą kartą Aymeric‘ą pamačiau apie 2010 metus – tuomet jis surengė solo pasirodymą, kuriame derino beatboksą ir judesį. Tai man paliko stiprų įspūdį. Po to mes palaikėme ryšį iš tolo ir susitikdavome retkarčiais. Galiausiai susiklosčius COVID-19 aplinkybėms, atsirado proga kartu leistis kūrybiniu keliu.

Kokia buvo ta kūrybinė pradžia?

Aymeric Hainaux: Viskas prasidėjo dar 2010-ųjų pabaigoje, kai pirmą kartą susitikome. Per tuos dešimt metų kiekvienas atskirai tarsi kūrėme „Mirlitons“. Kai galiausiai susitikome fiziškai ir pradėjome dirbti kartu, daug kas dar buvo miglota – išskyrus vieną dalyką: septynių skaitmenų ritmą, kuris tapo spektaklio pagrindu.

Papasakokite, apie ką yra „Mirlitons“?

François Chaignaud: Galima sakyti, kad tai – mudviejų, dviejų menininkų, dirbančių su skirtingomis medijomis, susitikimas. Nors Aymeric‘as labiau primena muzikantą, o aš – šokėją, nuo pat pradžių siekėme, kad tai būtų dviejų atlikėjų duetas, tyrinėjantis ritmo ir judesio garso kūrimo fiziškumą. Mums buvo svarbu, kad mūsų kūnai būtų vienodai įsitraukę ir abu vienodai kurtų garsą. Šis kūrinys taip pat kalba apie tai, ką kūnas gali padaryti neturėdamas nieko – tik pats save. Vienintelės priemonės, kurias naudojame scenoje, yra batai, medžio gabalas ir mikrofonas. Viskas kyla iš klausimo: ką gali padaryti du kūnai su lazda ir mikrofonu? Tai labai paprasta, gruboka, tarsi neišbaigta – bet tikiuosi, kad būtent tame paprastume gimsta stipriausios emocijos.

Aymeric Hainaux: Skurdus priemonių naudojimas scenoje paliko mus beveik nuogus – tai išvedė mus iš komforto zonos ir privertė atsisakyti visų gudrybių ar asmeninių triukų, kuriuos mokame atmintinai. Scenoje atrodome tarsi keisti viduramžių riteriai ar ūkininkai, įsitraukę į ypatingą paiešką, nors patys iki galo nežinome – kokią. Manau, kad mes ieškome tiesos ar grožio per savo rankas, kelius, pėdas. Ir kuo mažiau turime – tuo labiau veikia tas principas, kad mažiau yra daugiau.

Spektaklyje jūs ir dainuojate. Kokį vaidmenį dainavimas atlieka kūrinyje?

François Chaignaud:  Naudodami beatboksą ir trepsėjimą į grindis sukūrėme savotišką muziką – labai garsią, agresyvią, primenančią perkusiją. Nieko panašaus anksčiau nebuvau girdėjęs. Bet norėjome turėti ir kitą pusę – švelnesnę ir lengvesnę. Tad pradėjome improvizuoti balsu, tiesiog norėdami atsipūsti nuo varginančių fizinių užsiėmimų. Šiek tiek tos improvizacijos išliko ir kūrinyje, bet vėliau Aymeric‘as pasiūlė konkretesnį kūrinį.

Aymeric Hainaux: Didžioji „Mirlitons“ dalis – tai kažkas labai neapdoroto ir garsaus. Todėl mums abiem buvo svarbu įtraukti keletą tyros tylos akimirkų – kažką itin subtilaus ir akustiškai švelnaus. Mums abiem patinka viduramžių muzika, todėl spektaklyje dainuojame oksitanų kalba – labai sena prancūzų tarme. Kai buvau vaikas, mano tėvai klausydavosi vienos dainos, kurios melodija man visada atrodė labai graži. Tą dainą panaudojome spektaklyje – atliekame ją dviem skirtingais balsais. Iš tikro, man ši dainavimo dalis yra viena mano mėgstamiausių, nes tai – laikas pailsėti.

Kaip manote, kokiam žiūrovui yra skirtas šis spektaklis?

François Chaignaud: Kadangi daug keliavome, šį kūrinį matė labai įvairi publika. Jis tikrai tinka jaunimui, bet, sakyčiau, iš tiesų – bet kokiai auditorijai, nes tam tikra prasme yra labai paprastas. Nors vietomis kūrinys skamba agresyviai dėl beatbokso, kaip sako Aymeric‘as, greta atsiranda ir viduramžių muzika, kuri tarsi nukelia mus į senus laikus. Spektaklyje bandome sujungti šiuos du skirtingus pasaulius. Tad sakyčiau, jis skirtas tiems, kurie ieško kitokios – netikėtos – meninės patirties, kuri skiriasi nuo to, ką įprastai matome per „Netflix“ ar televizorių.

Kokią žinią norėtumėte, kad spektaklį matęs žmogus išsineštų su savimi?

François Chaignaud: Aš kuriu neturėdamas iš anksto numatyto tikslo ar žinutės. Tačiau manau, kad pasaulyje, kuriame gyvename šiandien, šio kūrinio esmė – priminimas, jog nepaisant to, ką bando daryti pasaulio lyderiai, yra dalykų, kurių iš mūsų neįmanoma atimti: tai muzika ir šokis, kuriuos kuriame savo kūnais. Nors spektaklio estetika gana „žemiška“ – jis nėra vizualiai įspūdingas – mes vis tiek gebame sukurti visą pasaulį, suvienyti žmones. Man tai – vilties ženklas.

Aymeric Hainaux: Pavyzdžiui, vakar po pasirodymo prie mūsų priėjo viena moteris ir pasakė, kad nuo šiol nori kažką daryti. Tai man rodo, jog tai, ką darome, iš tiesų yra paveiku.

Taip pat labai džiaugiuosi galėdamas būti kūrinio dalimi, kuriame beveik nenaudojama jokia papildoma įranga. Iš tiesų visos grupės, kuriose groju, laikosi šios krypties. Prieš porą metų su grupe grojau Lietuvoje, festivalyje „Braille Satellite“. Buvo įdomu stebėti, kaip daugelis kitų atlikėjų kuria pasitelkdami įvairią techniką, o mes – viską turime savo kūnuose ir rankose. Manau, tai, ką darome, dažnai atspindi mūsų ketinimus. Man svarbu išlaikyti pasaulį teisingoje pusiausvyroje – išlaikyti paprastumą ir ryšį.

Jūs abu esate nepriklausomi menininkai. Kaip Jums sekėsi dirbti kartu?

Aymeric Hainaux: Manau, kad mes padedame vienas kitam. François buvimas šalia, jo praktika ir menas paskatino mano augimą. „Mirlitons“ yra gražus duetas, kuriame veikia du atskiri žmonės. Mes diskutuojame ir neužgožiame vienas kito, o žengiam kartu.

François Chaignaud: Aš asmeniškai esu įpratęs dirbti su kitais menininkais – tai mano praktikos ir asmenybės dalis. Sutikti kitą žmogų visada yra iššūkis, nes dažnai žmonės nesupranta vieni kitų. Darbas su Aymeric‘u atvėrė man naują erdvę ir estetiką. Buvo sunkumų, tačiau jie buvo labai gražūs. Ir mūsų kova scenoje man atrodo be galo graži.

Ko jūs abu asmeniškai išmokote iš šio bendradarbiavimo?

François Chaignaud:  Daug išmokau iš Aymeric‘o estetikos ir meno. Esu šokėjas, o mums, šokėjams, kartais patinka skųstis – kad mažėja biudžetai, trūksta paramos. Tai suprantama, ir verta dėl to kovoti, tačiau man buvo labai svarbu suprasti, kad meno galia nėra matuojama tik nulių skaičiumi gamybos biudžete. Ši patirtis mane sustiprino ir net šiek tiek pakeitė mano estetiką.

Kūrinyje, kurį kuriame kartu, atsiranda ne tik vaizdai – svarbiausia yra pati praktika. Svarbi erdvė, kurią kuriame tarp mūsų dviejų, bet ir su publika. Kadangi žiūrovai mus supa 360 laipsnių kampu, mes esame bendroje erdvėje.

Įdomu, ar turite kokių nors nerašytų susitarimų scenoje, pavyzdžiui, nustebinti vienas kitą ar padaryti ką nors netikėto?

Aymeric Hainaux: Šį kūrinį kuriame beveik trejus metus. Tai nėra improvizacija, tačiau tai, ką darome, yra labai lankstu. Kai kurie epizodai gali trukti 10 minučių, kartais – 8, o kartais – 12. Publika, grindų danga, scena ir visa aplinka sudaro apie 80 % to, kas vyksta scenoje, o mes labai jautriai reaguojame į kontekstą. Spektaklius vadiname susitikimais, per kuriuos visada nutinka kažkas netikėto.

François, esate gerai žinomas menininkas Prancūzijoje. Ką jums reiškia pristatyti savo darbus už Prancūzijos ribų, kur jūsų dažniausiai niekas nepažįsta?

François Chaignaud: Malonu turėti istoriją bei jausti ryšį su dalimi žiūrovų, kurie mane pažįsta ir seka mano kūrybą. Tačiau aš esu įpratęs daug keliauti ir labai džiaugiuosi galėdamas pirmą kartą šokdamas Vilniuje. Per „Mirlitons“ atiduosiu viską, ką turiu geriausio, lygiai taip pat kaip ir pasirodydamas Paryžiuje. Stengsiuosi būti kiek įmanoma atviresnis, kad galėtume pamatyti, ar kažką išmokti.