Kiekvienas judesys – dalelė istorijos

Baleto šokėja iš Ispanijos Miryam Roca Cruz, baigusi Maríos de Ávilos šokio akademiją, kelis sezonus šoko Bulgarijoje ir Didžiojoje Britanijoje. Prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) trupės prisijungė 2020 m., dar siautėjant pandemijai. Cruz šoka tokiuose baletuose kaip „Snieguolė ir septyni nykštukai“, „Don Kichotas“, „Žizel“ (choreografė Lola de Ávila, 2020), „Parkas“ (chor. Angelinas Preljocajas, 2024), „Piaf“ (chor. Mauro Bigonzetti, 2017), „Barbora Radvilaitė“ (chor. Anželika Cholina, 2011) ir kiti.

Kas lėmė, kad pasirinkote baletą?

Šokti pradėjau labai anksti, maždaug trejų metų. Buvau aktyvus vaikas: šokdavau, jei kambaryje būdavo įjungtas televizorius ir grodavo muzika. Dėl šios priežasties tėvai nusprendė leisti mane į šokių pamokas. Mokytoja pamatė, kad jaučiu ritmą, puikiai laikau pusiausvyrą, esu muzikali, ir paskatino stoti į konservatoriją. Būdama šešerių ar septynerių, kai pradėjau lankyti mokyklą, gavau progą augti ir tobulėti kaip šokėja. Tai man atrodė natūralu, nes geriau sekėsi šokis nei įprastos pamokos. Tad baigus mokyklą baletas tapo pagrindine mano kryptimi.

Koks požiūris į baletą vyrauja Ispanijoje?

Pasaulyje yra daug puikų ispanų kilmės šokėjų. Tačiau kultūra Ispanijoje nėra plėtojama tiek, kiek Šiaurės Europoje – paprasčiausiai mūsų valstybė neskiria tokių didelių lėšų kaip kitos šalys. Nepaisant to, yra tikrai įžymių ispanų baleto artistų, tapusių vedančiaisiais solistais kitų šalių teatruose.

Ispanijoje vyrauja nuomonė, kad iš meno negali pragyventi. Kai žmonėms teiraujantis, kuo užsiimu gyvenime, atsakydavau, kad esu baleto artistė, jie perklausdavo: „Bet kokia tavo tikroji profesija?“ Tiesiog nesuvokiama, kad baletas gali tapti karjera. Ispanai pirmenybę teikia futbolui ir kitoms sporto šakoms. Sportas labai populiarus ir žmonės linkę daugiau į jį investuoti. Taip pat neturime tokio koncepto kaip nacionalinis operos ir baleto teatras. Egzistuoja nacionalinė baleto trupė, bet ji neturi savo teatro, kur galėtų dirbti su orkestru. O Lietuvoje žiūrovai turi plačias galimybes rinktis: vieną dieną jie gali atsivesti vaikus, kitą ateiti į operos spektaklį, o dar kitą – į klasikinį ar šiuolaikinį baletą. Ir visa tai vyksta vienoje vietoje.

Koks buvo pirmasis jūsų spektaklis LNOBT? Kaip jautėtės pirmą kartą šokdama Lietuvos publikai?

Neplanavau gyventi Lietuvoje. Atvykau dėl tuo metu statomo klasikinio baleto „Žizel“. Ispanijoje padėtis dėl kovido pandemijos buvo sudėtinga, o taisyklės itin griežtos. Keturis mėnesius sėdėjau namie, negalėjau daug judėti, todėl jaudinausi dėl savo kūno, kad nebegalėsiu gerai jo valdyti. Atvykusi į Lietuvą jau po dviejų savaičių repetavau premjerai, bet vienas iš teatro darbuotojų susirgo ir visi turėjome karantinuotis. Tačiau, pavėlinus premjeros laiką, turėjau daugiau laiko pasiruošti. Trupėje jaučiausi itin gerai, nes visi dirbome kaip komanda ir siekėme spektaklį padaryti kuo geresnį. Šioje trupėje šokėjai palaiko vieni kitus ir vieni kitiems padeda. Kiekvienas atsakingai žiūri į savo partiją ir detales. Mane sužavėjo ir tai, kaip žiūrovai priėmė spektaklį.

Šokote Bulgarijoje ir Didžioje Britanijoje. Kaip sekėsi pasirodyti skirtingose trupėse?

Pagrindinis to meto iššūkis buvo patirties trūkumas. Ką tik baigusi mokyklą įstojau į trupę Bulgarijoje, kurioje gavau įvairių pamokų apie tai, kaip atrodo profesinis gyvenimas ir kaip viskas veikia. Didžiausias išbandymas dirbant Didžiojoje Britanijoje – itin intensyvus spektaklių grafikas. Pirmaisiais metais turėjome šimtą dvylika pasirodymų šešiuose skirtinguose spektakliuose. Pasirodymų buvo daugiau nei per sezoną dienų. Nuolat keliavome ir šokome. Vieną dieną – du „Gulbių ežero“ spektakliai, kitą dieną jau kitoje vietoje – du „Spragtukai“, ir taip viskas diena po dienos.

Lietuvoje iš pradžių buvo sunku ne tik dėl to, kad siautėjo pandemija, bet ir todėl, kad reikėjo adaptuotis, susipažinti su nauja šalimi ir jos tradicijomis.

Studijavote Maríos de Ávilos šokio akademijoje. Šios garsios choreografės duktė Lola de Ávila kūrė ir Lietuvoje. Jos paskatinta ir pasirinkote dalyvauti LNOBT atrankoje. Kodėl nusprendėte likti ir kurti Lietuvoje?

Prasidėjus pandemijai norėjau pakeisti trupę ir šokti kitur. Tačiau laikas buvo sudėtingas, peržiūrų bei atrankų vyko ne tiek daug. Parašiau savo mokytojai Lolai de Ávilai prašydama priimti vėl mokytis, kad galėčiau palaikyti formą, tobulinti judesius ir išlaikyti discipliną. Ji man atsakė, kad kaip tik dirba Lietuvoje ir trupėje yra traumas patyrusių, susirgusių ar dekrete esančių šokėjų, todėl pasiūlė pasidalinti teatro kontaktais, per daug nieko nežadėdama ir nesuteikdama tuščių vilčių. Susisiekiau su LNOBT ir po atrankos buvau priimta į trupę.

Man buvo svarbu likti Lietuvoje, nes būdama keliaujančios trupės dalimi Didžiojoje Britanijoje jaučiau, kad tai nėra tikroji teatro patirtis. Norėjau suprasti, kaip atrodo repertuarinio teatro šokėjo rutina ir gyvenimas. Troškau pamatyti visą vaizdą – nuo pasiruošimo iki žiūrovų reakcijų, pajusti repertuaro intensyvumą be įvairių kovido apribojimų.

Po pandemijos, kai viskas nurimo, pagaliau radau savo vietą trupėje ir dabar galiu save realizuoti. Palyginti su Bulgarija ir Didžiąja Britanija, patirtys ir pojūčiai Lietuvoje visai kitokie. Šioje trupėje egzistuoja tam tikri dalykai, kurie sukuria sveiką aplinką. To pasigedau kitose trupėse. Pavyzdžiui, vertinga tai, kaip žmonės čia kalbasi vieni su kitais, kokia vyrauja dinamika repeticijų erdvėse ir bendra nuotaika. Kitur šokėjai gali ekstremaliai konkuruoti ir padaryti viską, kad pasijustum blogiau. Lietuvoje to tikrai neteko patirti.

Kokie vaidmenys jums įsiminė?

Galima interpretuoti įvairiai, viskas priklauso nuo pasiruošimo ir nusiteikimo vaidmeniui. Tarkim, gali būti, kad veikėja man labai patiko, tačiau jos iki galo neatskleidžiau scenoje, nes nepakankamai padirbėjau šokių salėje. Arba, atvirkščiai, iš pradžių charakteris gali nepatikti, bet kuo daugiau įdedi darbo, tuo artimesnis jis tampa.

LNOBT man patiko atlikti partiją balete „Don Kichotas“. Čigonų poros mergina – labai aktyvi, charizmatiška, pilna gyvybės. Tai buvo vienas pirmųjų vaidmenų, leidęs man interpretuoti, naudotis erdve ir muzika.

Taip pat man buvo itin svarbus vaidmuo spektaklyje „Piaf“, kuriame išjaučiu savo veikėją.

Labai mėgstu Karalienės vaidmenį spektaklyje vaikams „Snieguolė ir septyni nykštukai“. Tuo metu scena priklauso man, galiu žaisti judesiais. Viskas šiame spektaklyje vyksta kur kas laisviau. Man prie širdies charakteriniai vaidmenys, juose telpa daugiau nei tik technika. Man patinka įdėti dalelę savęs. Kurdama vaidmenis galvoje turiu jų istoriją, jos dalelę stengiuosi perteikti kiekvienu judesiu. Nėra taip, kad aš tik šoku scenoje, – tuo metu pasirodo mano kuriamas veikėjas.

Kokius vaidmenis norėtumėte atlikti ateityje?

Šiuo metu mano svajonių vaidmuo – Mergina spektaklyje „Parkas“. Gal dėl stiliaus, gal dėl choreografijos, kurią jaučiu, gal dėl muzikos. Tačiau nematau savęs tampančios vedančiąja soliste ar kad tuo mėgaučiausi, jei taip nutiktų. Man patinka žiūrėti „Žizel“ ar „Don Kichotą“, dalyvauti šiuose spektakliuose, bet neįsivaizduoju savęs kaip Žizel ar Kitri.

Pasirodėte ir kaip choreografė „Kūrybiniame impulse“. Kas jus įkvepia kurti choreografiją?

Šiuo metu nuotoliu Ispanijoje studijuoju choreografiją ir interpretaciją. Pradėjau šias studijas, nes išgirdusi muziką, perskaičiusi tekstą ar pamačiusi kokią nors detalę įsivaizduoju, kaip visa tai atrodytų išreikšta judesiu. Kai kurie dalykai man sužadina idėją, kuri nenustoja augti, – kuriu būtent dėl šios priežasties.

Taip pat man įdomu matyti kitų žmonių atliekamus savo pačios judesius. Dirbu su plastika, muzikalumu – tikrai ne per daug moderniai, agresyviai ar įžūliai; mano judesiai organiški. Kurti choreografiją su kitu žmogumi – man nereiškia tik pasakyti, ką jis turi daryti. Tai abipusis santykis: parodau, kaip judesys atrodo mano kūne, o kitas šokėjas perteikia tą patį savuoju.

Ką jums reiškia judesys?

Judesys reiškia daug dalykų. Tai pirmiausia sveikata ir laisvė. Mano nuomone, žmonės nėra sukurti sėdėti, jie sukurti bėgti, šokti, prasitampyti, vaikščioti – judėti. Judesys leidžia perteikti emocijas, mintis ir daug papasakoja apie asmenybę.

Dėkoju už pokalbį.