Keturi vakarai su „Don Kichotu“

Po dvejų su trupučiu metų pertraukos Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) atnaujino vieną iš savo klasikinio repertuaro spektaklių – Ludwigo Minkaus baletą „Don Kichotas“, kuris buvo rodomas kovo 19, 20, 21 ir 22 dienomis. Baleto mėgėjai negalėjo praleisti nė vieno spektaklio, nes visuose buvo pristatyti naujai sukurti didesni ar mažesni vaidmenys.

Pažvelgus į spektaklio premjeros, įvykusios 2016 m. balandžio 29 d., programą, akivaizdūs nemaži pokyčiai atnaujinto spektaklio atlikėjų sąraše – trisdešimt keturi solistai ir artistai baigė ar nutraukė karjerą, išvyko iš Lietuvos, didesnę ar mažesnę savo kūrybinio gyvenimo dalį paskyrę Vilniaus baleto žiūrovams, tad juos pakeitė Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus absolventai bei kitas pasaulio baleto mokyklas baigę artistai.

„Don Kichoto“ libretą ir choreografiją sukūrė garsiausias XIX a. antrosios pusės baleto menininkas Marius Petipa, o naujausią šio senovinio spektaklio redakciją Vilniuje pastatė baletmeisteris Vasilijus Medvedevas. Režisūriniai sprendimai, rūpestingai rekonstruotos pantomimos scenos, šokio meno etalonais tapusios variacijos ir duetai, tikroviškos dekoracijos (dailininkas Andrejus Voitenko), spalvingų, puošnių kostiumų ansamblis (dailininkė Jelena Zaiceva) gerai perteikia senovinio klasikinio baleto estetiką.

Žvelgiant į „Don Kichotą“ kaip į kultūros istorijos paveldą akivaizdu, kad jo patrauklumą lemia ne nuosekli estetinė programa ir argumentuota dramaturgija, bet įvairiausių klasikinių ir charakterinių šokių gausa, kuriai vientiso pasakojimo įspūdį suteikia aiškinamieji komiško pobūdžio vaidybiniai epizodai. Todėl svarbiausia čia – tikslus, darnus, temperamentingas šokis, kartu su ritminga muzika įaudrinantis žiūrovus, tampantis priemone atsirasti atlikėjų ir publikos emocinių bei estetinių patirčių apykaitai.

Stebint visus „Don Kichoto“ spektaklius tikrai buvo galima didžiuotis LNOBT pagrindinėmis solistėmis Marija Kastorina, Olesia Šaitanova, Kristina Gudžiūnaite, tokį patį choreografinį tekstą ir Kitri vaidmens liniją interpretavusioms truputį kitaip, bet įtaigiai, sklandžiai, atradusioms įdomių detalių savo kuriamos herojės paveikslui – žvilgsniu, šypsena, ypatingu šuolio kontūru, įprasmintu judesiu, gimstančiu talentą, intuiciją, nepakartojamą teatrinės akimirkos jausmą derinant su atkakliu darbu.

Genadijus Žukovskis ir Jonas Laucius jau ne kartą yra atlikę Bazilio vaidmenį, reikalaujantį ištvermės ir artistiškumo, dažnai pasipildantį netikėta detale – pavyzdžiui, kovo 21 d. dabitišku Lauciaus gestu priglaistant savo plaukus prieš imituojamos savižudybės sceną. Po ilgesnės pertraukos į sceną grįžęs Žukovskis negailėjo jėgų ryškiam, gyvybingam personažui sukurti – jis šoko ir kovo 19, ir 22 d., abu kartus pademonstruodamas partnerystės techniką, atrodytų, be pastangų iškeldamas Kitri ant vienos rankos (Kastorina valiūkiškai taukštelėjo tambūrinu į aukštyn iškeltą savo koją, o Gudžiūnaitė paleido partnerio ranką ir kelias sekundes liko kyboti ore, neprarasdama užbaigto pozos silueto).

Svarbiausias debiutas įvyko kovo 20 d. – Kitri vaidmenį pirmą kartą atliko Nora Straukaitė, užtikrintai kopianti kūrybinių aukštumų link. Pastarųjų metų jos vaidmenys domina atsakingai modeliuojama šokio technikos ir artistiškumo darna, tad ir Kitri solo epizodai atlikti laisvai, su skoninga bravūra, atskleidžiant Kitri nuotaikų įvairovę nuo spalvingo pirmojo pasirodymo Barselonos aikštėje iki apibendrinto, kiek sąlygiško paveikslo Don Kichoto sapno scenoje. Paskutinio veiksmo Pas de deux kodoje Straukaitė džiugino veržliais sukiniais, kurių siluetams ypatingų faktūrų suteikė grakštus į viršų iškeliamos vėduoklės žaismas. Prie sėkmingo Straukaitės debiuto prisidėjo ir jos partneris, Vokietijoje dirbantis armėnų solistas Razmikas Marukyanas, nustebinęs puikia šokio technika ir artistine organika.

Antroji „Don Kichoto“ pora – Mersedes ir Espada – praturtina spektaklį gaivališkais charakteriniais bruožais. Kovo 19 d. buvo gera scenoje vėl matyti premjeriniame spektaklyje 2016 m. Mersedes šokusią Olgą Konošenko, o Laucius šį vakarą Espadą šoko pirmą kartą – padarė gerą įspūdį šokio veržlumu, gestų iškalba. Kitus tris vakarus Espados vaidmenį atliko Ernestas Barčaitis: pirmąjį vakarą dar buvo juntamas šioks toks susikaustymas, bet vėliau jis ištirpo, atsiskleidė šokėjo pasitikėjimas savimi ir personažu, plastiškas ryšys su partnerėmis, kurių šioje „Don Kichotų“ serijoje Barčaitis turėjo net tris. Kovo 20 d. Mersedes šoko Vilija Montrimaitė, šį vaidmenį sukūrusi jau prieš kurį laiką, o kitus kartus – atitinkamai Karolina Matačinaitė ir Saulė Stanytė. Skirtingos šokėjos – ir šiek tiek skirtingi vaidmenys, kuriuos vis dėlto sieja įsijautimas į muziką, artistiško Mersedes charakterio suvokimas ir gebėjimas jį įtaigiai perteikti.

Kiek dekoratyvus „Don Kichoto“ vaidmuo – Driadžių valdovė, pasirodanti svajotojo idalgo sapno scenoje. Kad jį įtikinamai sukurtum, reikia užtikrintai tikslios klasikinio šokio technikos, be kurios nelengva perteikti valdovišką nusiteikimą. Šį vaidmenį pirmą kartą kūrė Stanytė, Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus mokinė Ieva Repšytė ir Montrimaitė, ir visoms šiek tiek pristigo pasitikėjimo savimi ir judesių bei jų junginių precizikos. Neabejotina, kad šios savybės įgyjamos pamažu vaidmenį prisijaukinant, – tai parodė ir kovo 21 d. spektaklis, kuriame Driadžių valdovę Stanytė šoko antrą kartą. Pastebėtinas Repšytės – dvyliktokės – pakvietimas atlikti spektaklyje atsakingą partiją; pastarąjį kartą tai buvo atsitikę 2008-aisiais, kai į trečiąją Minkaus „Bajaderės“ premjerą dalyvauti Šešėlių paveiksle kaip solistė buvo pakviesta tuo metu dvyliktokė Gudžiūnaitė, o kiek vėliau – irgi dar moksleivė Grytė Dirmaitė.

Don Kichoto sapno paveiksle Amūro vaidmenį žavingai atliko Marine Pontarlier; gerą įspūdį padarė ir Harukos Ohno, ir Saulės Jauniškytės sukurti meilės dievo paveikslai – su valiūkiškomis veido išraiškomis, raiškiais Don Kichotą tramdančiais gestais ir lengvais, skrydį primenančiais šuoliukais. Šioje scenoje pasigėrėtina buvo ir Amūro kariauna – dvylika Amūriukų, kuriuos sutartinai ir nuotaikingai šoko Baleto skyriaus moksleivės.

Šioje Medvedevo „Don Kichoto“ redakcijoje reikšmingas vaidmuo tenka Kitri ir Bazilio draugams, kurių šokiai sudaro reikiamą foną pagrindinių veikėjų duetams ir vaidybinėms scenoms. Kartu su keliais artistais, kuriems šios nelengvos, daug susiklausymo ir judesių darnos reikalaujančios partijos jau pažįstamos, pirmą kartą šoko Julija Šumacherytė (kovo 19 d.), Smiltė Mazūraitė ir Pontarlier (kovo 20 d.), Kotryna Rudych, Vakarė Radvilaitė, Joao Jezleris ir Federico Farina (vasario 21 d.), Jonas Kertenis ir Lorenzo Epifani (vasario 22 d.).

Viena kitą keitė ir Grand pas variaciją atsakingai parengusios debiutantės: Rudych (kovo 19 d.), Šumacherytė (kovo 20 ir 21 d.), Ohno (kovo 22 d.).

Kovo 19 d. antrojo veiksmo pirmame paveiksle kaip Jaunas čigonas pirmą kartą pasirodė Benjaminas Thomas Davisas, kovo 21 d. Čigonę pirmą kartą šoko Imogen Moss – pritemdytoje scenoje vykstantys aistringi šokiai sukuria klasikiniams baletams būdingą kontrastą po šios scenos einančiam akademiškam Sapno paveikslo choreografiniam sprendimui.

„Don Kichote“ daug veiksmo, kurį užtikrina ir šokantys, ir vaidinantys personažai. Visus keturis kartus Kitri tėvo Lorenco vaidmenį kūrė Laimis Roslekas – ieškodamas reikiamo įvaizdžio (kovo 20 d. spektaklyje apsispręsta kurti barzdotą herojų), nuo pat pirmojo savo spektaklio artistas vaidino raiškiai, muzikaliai, perteikdamas sąlygiškas kliūtis Kitri ir Bazilio meilei ir galiausiai jai pasiduodamas. Taikliai, stilingai Gamašą kovo 21 d. pirmą kartą suvaidino Kertenis, nedideliu Smuklininko vaidmeniu kovo 19 d. debiutavo Adrianas Klimaševskis.

Sklandžiai, su polėkiu Don Kichoto vaidmenį visus keturis vakarus kūrė Gediminas Švendravičius; kovo 21 d. spektaklyje, skirtame baleto solisto Henriko Kunavičiaus šimto metų sukakčiai, Sančo Pansos vaidmenį atliko garsiojo primarijaus sūnus Arnas Kunavičius, nudžiuginęs raiškia vaidmens piešinio artikuliacija ir plastiniu paslankumu.

Visiems „Don Kichotams“ puikiai dirigavo maestro Martynas Staškus – orkestras pripildė dinamišką spektaklio vaizdinių erdvę energizuojančių garsų gūsiais, nors pasirodė, kad kartais artistams teko vytis gyvybe tvinksinčią muzikos srovę.

Maloni staigmena – paskutinio „Don Kichoto“ paskutiniame paveiksle pasirodžiusių toreadorų pieštiniai juodi ir riesti ūsai, teatriška, tikriausiai spontaniška detalė, rodanti mūsų artistų humoro jausmą, išradingumą ir kūrybingumą, kuriuo pulsavo daug solistų, artistų, moksleivių, pedagogų pastangų pareikalavę spalvingi „Don Kichoto“ spektakliai, savo menine kokybe verti artėjančio Lietuvos baleto trupės šimto metų jubiliejaus.

„Don Kichotui“ svarbus vėjo malūnų vaizdinys buvo įtaigiai sukurtas ne iš karto – pirmuosius du spektaklius nepavyko perteikti malūno sparno nublokšto Don Kichoto sužeidimo iliuzijos. Tačiau tokie senųjų klasikinių baletų techniniai trukdžiai leidžia pajusti sąlyginės teatro tikrovės grožį, suteikia spektakliui nesuplanuotos intrigos, kuria remiasi visa teatro istorija, – lygiai kaip ir skraidantys batai, tambūrinai, nukritęs sijonas ar galvos papuošalas. Šios smulkmenos nuteikia smagiai ir atlaidžiai, užtat kur kas liūdniau buvo matyti, kaip kovo 28 d. Tarptautinės teatro dienos šventėje minint pernai mirusius teatro žmones šalia baleto artistės ir pedagogės Mildos Stepukaitės-Narbutienės pavardės pasirodė operetės primadonos Danutės Dirginčiūtės-Tamulienės nuotrauka – vos prieš kelias minutes šventės vedėjai paraginus: „Pagerbkime tuos, kurių niekada neužmiršime.“

Po antrojo „Don Kichoto“ spektaklio LNOBT baleto trupės meno vadovė Jurgita Dronina šiltai pasveikino Straukaitę, pranešdama žiūrovams, kad balerinai suteiktas mūsų teatre aukščiausias pagrindinės solistės statusas; paminėtas buvo ir Kitri vaidmenį jai parengti padėjęs LNOBT trupės pedagogas-repetitorius Stefano Palmigiano. Prasminga, kad artėjant baleto trupės jubiliejui įsitvirtina naujos tradicijos, dar labiau užmezgančios ryšį tarp baleto trupės ir žiūrovų; tikėtina, kad sulauksime ir spektaklių, kuriuose solistai galės oriai atsisveikinti su savo vaidmenimis, scena ir žiūrovais. Vienas tokių jau įvyko – kovo 29 d. Mauro Bigonzetti spektaklyje „Piaf“ paskutinį kartą šoko Rūta Lataitė-Juodzevičiūtė, kurią žiūrovai labiausiai prisimena kaip Izoldą („Tristanas ir Izolda“) ir Barborą („Barbora Radvilaitė“). Po spektaklio matant nuoširdžius apkabinimus ir artistei teikiamas gėlių puokštes toptelėjo, kad šia proga būtų tikę ir keli padėkos žodžiai, nes dauguma žiūrovų gal ir nesuprato, kas scenoje vyksta.