Be jų neįmanoma

Įprasta, kad į baleto spektaklius einame dėl pagrindinių vaidmenų atlikėjų, nedaug dėmesio kreipdami į masinius šokius, jų poveikį spektaklio idėjai ir tikslui. Žavėdamiesi princesėmis ir princais užmiršdavom ir dabar užmirštam, kad scenoje, be jų, yra ir kiti dalyviai. Be jų neįmanoma apsieiti, nors dauguma lieka nežinomi ne tik žiūrovams, bet ir baleto gerbėjams. Tai kordebaleto artistai, žemiausia klasikinio baleto atlikėjų bendruomenės kasta. Primabalerinos ir primarijai (dabar madingas titulas, nors ir nugvelbtas iš mūzos Euterpės), princesės ir princai, visi svarbiausi spektaklio veikėjai sulaukia dėmesio bei pripažinimo ne tik scenoje, bet ir gyvenime – jiems skiriami garbės vardai, juos matome pirmuose spaudos puslapiuose ar įvairiose laidose, jie kalbinami, šlovinami ir t.t. O kaip tie kiti, „žmonės iš gatvės“? Koks jų vaidmuo pakilus scenos uždangai? Pabandykim įsivaizduoti „Gulbių ežerą“ be gulbių arba „Žizel“ be pirmo veiksmo valstiečių ar antrojo vilisų. Gal tokį požiūrį į kordebaleto vaidmenį šiuose baletuose pateisinate tuo, kad tai tik praeities šešėliai? O unikalus Krzysztofo Pastoro „Romeo ir Džuljetos“ pastatymas? Juk būtent kordebaleto šokiai Williamo Shakespeare’o tragedijos veiksmą perkėlė į mūsų dienas, mūsų problemas. Taigi kordebaletas tikrai vertas didesnio dėmesio ir pagarbos. Gal pažįstate nors vieną kordebaleto šokėją, kuri ar kuris būtų pasveikinti jubiliejaus proga? Tad bent jau baleto šimtmečio jubiliejaus proga pagerbkime viešai įvardindami tuos matomus, bet nežinomus Terpsichorės tarnus. Juk ne veltui sakoma, kad geriau vėliau negu niekada.

Taigi, grįžkime į 1925 m. gruodžio 4 dieną. Valstybės teatre šventė: de facto gimsta dar vienas kolektyvas – baleto trupė. Nors ir negausi, bet trupė, kurios sudėtyje – ir solistai, ir kordebaletas. Tiesa, naujo kolektyvo nariai buvo labai skirtingi, vieni jau daugiau ar mažiau įsisavinę klasikinio šokio pagrindus, o kiti tik žengiantys pirmuosius žingsnius. Ir nieko nuostabaus, kad, atmetus pagrindinius spektaklio veikėjus, ką tik gimusį kordebaletą sudarė dvylika šokėjų. Neužmirkime, kad iš tų pagrindinių veikėjų profesionalo duonos buvo ragavę tik Olga Malėjinaitė (Svanilda), baletmeisteris Pavelas Petrovas (Francas), Jadvyga Jovaišaitė-Olekienė ir Bronius Kelbauskas (draugai). Choro artistui, lankiusiam Petrovo baleto studiją, Stasiui Dautartui buvo patikėtas Kopelijaus vaidmuo, o jo dukters Kopelijos vaidmenį „atsėdėjo“ V. Girniūtė, kiek žinoma, taip pat studijos mokinė.

Regis, baletmeisteris Petrovas „įdarbino“ ir daugiau savo studijos auklėtinių. Tarp jų buvo ir būsimas baleto solistas Henrikas Jagminas bei charakterinių vaidmenų atlikėjas Petras Baravykas. O kordebaleto branduolį sudarė jau ne vienų metų patirtį tūrintys šokėjai – A. Abzlatavičienė, M. Stonytė-Kačinskienė, N. Kaliskienė, M. Sarnauskaitė, E. Žalinkevičaitė, A. Butkus, B. Čunovas, L. Mirskis, E. Kolosovas, V. Fedotas-Sipavičius, šokdavęs ir Kopelijų, J. Vasiliauskas, V. Urbonavičius.

Naujo kolektyvo gimimas buvo sėkmingas. Daugėjo pastatymų, brendo kolektyvas. Nors ir lėtai, didėjo šokėjų profesionalumas. Ne tik solistų, bet ir kordebaleto. Be abejo, tam įtaką darė ir repertuaras. Baletmeisteris Petrovas puikiai žinojo, kokį vaidmenį ugdant klasikinio baleto šokėjo profesionalumą vaidina tokių kompozitorių kaip Riccardas Drigas, Fryderykas Chopinas, Piotras Čaikovskis, Peteris Ludwigas Hertelis kūriniai, tad nieko nuostabaus, kad teatro repertuare suspindo „Užburtoji fleita“, „Šopeniana“, „Gulbių ežeras“, „Spragtukas“, „Tuščias atsargumas“. Nors ne visi jie buvo palankiai įvertinti tiek visuomenės, tiek spaudos.

Leisiu sau pacituoti to laikotarpio liudininko atsiliepimus apie Lietuvos baletą. Serbų kilmės Rusijoje gimęs didikas Jurijus Zoričius, kartu su šeima likimo ir Spalio revoliucijos sūkurių nublokštas į Kauną, motinos nuvestas į „Kopelijos“ spektaklį pirmą kartą pamatė klasikinį baletą. Ir to užteko, kad šiam menui paaukotų visą gyvenimą. Pirmus žingsnius į baletą žengęs Petrovo baleto studijoje, mažasis mokinys tapo vienu ryškiausių šokėjų už geležinės uždangos. O pirmieji įspūdžiai, patirti Kauno Valstybės teatre, liko visam gyvenimui. Savo prisiminimuose Zoričius rašė: „Mano mama nuvedė mane į „Kopeliją“ – pirmą mano pamatytą baletą, kuris paliko milžinišką įspūdį. Aš buvau priblokštas to, ką pamačiau: kostiumai, spalvos, judesių gracija. [...] Kauno baleto trupė buvo nuostabi, su didžiuliu pasisekimu gastroliavo Londone ir Paryžiuje. Kolektyvo pasididžiavimas buvo grakšti, žavinga balerina Malėjina [Malėjinaitė]. Po kelerių metų žiūrėdamas į elegantišką Olgą Spesivcevą, aš prisiminiau Malėjiną...“

Džiugu, kai išgirsti gerus atsiliepimus apie tai, kas tau brangu. Tuo labiau kai tie geri atsiliepimai apie Lietuvos baletą ateina „iš už jūrų marių“ ir po kelių dešimtmečių. Praėjus keleriems metams, kai ką tik gimęs baleto kolektyvas sužavėjo ir nulėmė jauno žmogaus, pasirinkusio tarnystę Terpsichorei, likimą, pats kolektyvas pasikeitė tiek, kad jau pateisino Valstybės teatro baleto statusą. Ir ne tik pagrindiniai atlikėjai – solistai, bet ir kordebaleto artistai: Tatjana Babuškinaitė, Janina Drazdauskaitė, Viktorija Gercaitė, Tamara Pagodinaitė, Elena Vyčaitė, Marija Sarnauskaitė, Olga Zateplinskaitė, Nadežda Kaliskienė, Galina Čeglokovaitė, Albina Gaidukaitė, Zinaida Smolskaitė, Irena Eidrigevičiūtė, Juzė Makūnaitė, Marija Jakštanytė, Borisas Čunovas, Juozas Ambrazas, Simonas Jasinskas, Ksaveras Knitaitis, Eugenijus Bandzevičius, Petras Volkovas, Vaclovas Germanavičius, Stasys Modzeliauskas, Mykolas Vansevičius, Stasys Ramošiūnas, Henrikas Jagminas, Sergejus Bilida ir Petras Baravykas.

Įvairiai susiklostė šių artistų likimai. Vieni jų kopė karjeros laiptais, kiti, neatlaikę krūvio ir įtampos, pasitraukė. Savo pataisų įnešė ir prasidėję karai bei okupacijos. Tad vieni pasitraukė į Vakarus, kitus „patraukė“ į Rytus. O mes, švęsdami Lietuvos baleto šimtmetį, prisiminkime ir tuos matomus, bet nežinomus kordebaleto šokėjus, be kurių...