Šokdamas esu savo vietoje

Su baleto primarijumi Genadijumi Žukovskiu kalbamės po neseniai įvykusio jo sugrįžimo į Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) sceną. Dėl patirtos traumos šokėjas kurį laiką negalėjo šokti, o grįžęs pasirodė spektaklyje „Parkas“ (choreografas Angelinas Preljocajas, 2024). LNOBT nuo 2011 m. šokantis Žukovskis sukūrė daugelį pagrindinių vaidmenų repertuaro spektakliuose. Į Lietuvą šokėjas atvyko iš Baltarusijos, kur 2008 m. baigė Valstybinį choreografijos koledžą.

LNOBT trupėje šokate ilgiau nei dešimtmetį, pasirodėte beveik visuose teatro repertuaro spektakliuose. Kaip kito jūsų požiūris į baletą?

Požiūris keitėsi dėl pačios baleto kaitos: atsirado daugiau įvairių atšakų, naujos stilistikos. Man visad įdomu išmėginti ką nors nauja, tačiau tikrai yra tokių spektaklių, kuriuose pats nenorėčiau šokti. Per prabėgusius metus supratau, kur yra mano choreografija, o kur – ne mano stilistika. Tarkim, man itin įdomu dirbti su choreografu Martynu Rimeikiu; šokau ne viename jo spektaklyje. Taip pat labai patiko ir Krzysztofo Pastoro choreografinis braižas. Vis dėlto mano pagrindas visad buvo klasikinis baletas – tai yra tai, ką noriu atlikti scenoje. Šiuo metu repertuare klasikinio baleto spektaklių yra mažiau, bet tikiu, kad ateityje jų bus daugiau. Norėdamas išplėsti savo žinias, stebiu, kaip šoka kiti šokėjai, kaip jie atlieka vieną ar kitą vaidmenį. Tai labiausiai ir padeda augti, nes užsidarius prarandama galimybė pamatyti tai, kas vyksta pasaulyje.

Jums teko dirbti su skirtingais choreografais, atlikti įvairius vaidmenis. Kaip prisitaikote prie sparčios kaitos?

Prie tokios įvairovės tikrai nėra lengva prisitaikyti. Ruošdami klasikinio baleto vaidmenį turime itin daug dirbti: kiekvieną dieną pradedame nuo pamokos, palaikančios baletui reikalingą formą. Mano nuomone, šiuolaikinio baleto spektaklyje kai kurie dalykai yra paprastesni, nereikalaujantys tokių šuolių, specifinės technikos ir įvairių triukų. Sunkiausia, kai vieną savaitę turime šiuolaikinio, o kitą klasikinio baleto spektaklį. Dažniausiai vienu metu repetuojame ir vieną, ir kitą, o tokiam intensyvumui reikia ir ištvermės, ir jėgos. Anksčiau šokome daugiau klasikinių spektaklių ir mažiau modernių, todėl šiuo metu jaučiu repertuaro pokytį.

Baletas neretai siejamas su stereotipais. Su kokiais jums teko susidurti?

Regis, anksčiau baleto srityje vyravo nesveika konkurencija, bet su tuo susidurti neteko. LNDT trupėje vieni kitus itin palaikome: niekad nesu pajutęs, kad kas nors linkėtų kitam blogo. Atvirkščiai, kaip šokėjai ir kolegos, vieni kitiems padedame. Sugrįžti po traumos man itin padėjo repetitorius, šokėjai ir scenos partnerė. Labai džiaugiuosi, kad mane supa tokie žmonės.

Sukūrėte daugybę vaidmenų kartu su partnere primabalerina Kristina Gudžiūnaite: šokote tokiuose spektakliuose kaip „Žizel“, „Romeo ir Džuljeta“, „Arlekino milijonai“ bei daugelyje kitų. Kaip gimė toks tvirtas duetas?

Mūsų bendravimas prasidėjo labai įdomiai. Tuo metu mokiausi mokykloje, o Kristina atvažiavo į užsiėmimus su profesionalais, kad patobulėtų kaip šokėja: padirbėtų pamokose ir individualiai su kitais mokytojais. Ten ir susipažinome, tačiau net nenutuokėme, kad kada nors kartu šoksime. Kai atvykau į Lietuvą, mano pirmoji partnerė buvo Anastasija Čumakova, padėjusi įsisavinti tuometį repertuarą. Viskas vyko labai greitai, nes primarijus Nerijus Juška dėl patirtos traumos negalėjo šokti. Turėjau daug dirbti ir repetuoti, nes į repertuarą buvau tiesiog įmestas. Po kurio laiko spektaklyje „Čipolinas“ man skyrė vaidmenį, kurį turėjau atlikti su Kristina. Nuo to viskas ir prasidėjo, o vėliau spektaklių vis daugėjo – kartu šokame jau daugiau nei dvylika sezonų.

Kaip keičiasi rutina, kai tenka atlikti vaidmenis su kitomis šokių partnerėmis?

Jeigu turiu dirbti su kita partnere, procesas užtrunka kiek ilgiau. Turiu ne vienų metų patirtį, ir atsiliepimai, kad esu geras šokio partneris, mane labai džiugina. Pavyzdžiui, kartais nutinka taip, kad tą patį spektaklį šoku su skirtingomis partnerėmis: vieną vakarą su Kristina, o kitą – su kita šokėja. Visi žinome šokio tekstą, tačiau prasideda kiti derinimosi aspektai. Tarkim, mums su Kristina įprasta viena poza, o kita partnerė ją atliks jau kitaip. Tad stengiamės priimti bendrus susitarimus.

Baleto mokėtės Minske. Esate minėjęs, kad lengva nebuvo. Su kokiais sunkumais teko susidurti?

Baleto mokykloje ne man vienam teko patirti įvairių sunkumų. Didžiausias pokytis – priprasti prie naujo grafiko ir bendrabučio. Keista, kai nuo dešimties metų pradedi gyventi vienas, be tėvų, prižiūrimas mokyklos auklėtojos. Bendrabutyje praleidau devynerius metus. Pirmieji metai buvo sunkūs ir liūdni, penktoje klasėje net norėta išmesti mane iš mokyklos. Vėliau pasikeitė klasikinio šokio mokytojas ir viskas pajudėjo į priekį. Mokykloje vaikystės neturėjau, bet su tuo susiduria praktiškai visi baleto artistai. Vis dėlto tai buvo ir geri metai, nes jie tapo savotiška gyvenimo pamoka. Apskritai baleto pasaulis yra labai mažas, ir tuos, su kuriais teko mokytis ar dirbti, gali sutikti visur – net Kinijoje, ir ten susiduri su žmonėmis, su kuriais turėjai ką nors bendro.

Kas visus šiuos metus jus motyvavo nepasiduoti ir kurti toliau?

Būtų gaila, devynerius metus atsimokius, viską mesti. Gerbiu žmones, kurie tai padaro lengvai, nes pats taip negalėčiau. Man pasisekė, kad vienas po kito einantys spektakliai įtraukė į rutiną ir grafiką, nebeliko atbulinės pavaros, kuri galėtų sustabdyti procesą. Metai bėga itin greitai, esu trisdešimt šešerių ir vis dar siekiu palaikyti formą bei aukštą lygį. Nenoriu, kad kas nors bestų pirštu ir sakytų, jog jis jau nieko nebegali. Tačiau kartu išeiti esant pačiam karjeros pikui yra sunku. Žinau, kad tai artėja, todėl noriu parodyti ir pabandyti kaip galima daugiau. Dėl traumos nešokau beveik metus, ir sugrįžimas į sceną buvo stiprus, gražus momentas. Pirmieji žingsneliai spektaklio pradžioje yra patys baisiausi, o vėliau apima šilti jausmai ir ateina mintis, kad esi savo vietoje.

Esate minėjęs, koks jums svarbus Alberto vaidmuo balete „Žizel“. Kodėl jis toks reikšmingas ir kuo šis spektaklis taip traukia žiūrovus?

Baleto libretas įtraukiantis – tai meilės istorija, tačiau taip pat ji ir apie išdavystę bei didelę Alberto klaidą. Jis supranta, kad nieko negalės pakeisti. Tai itin dramatiškas spektaklis. Ir techniškai, ir stilistiškai labai sunkus, tačiau esmė yra drama, o ne tik technika. Kiekvienas gali perskaityti libretą, bet pati istorija turi daug skirtingų niuansų, kuriuos interpretuojame ir suprantame savaip. Emocijos per spektaklį ateina ne iškart. Kartais stebint kokį nors šokėją, atliekantį šį vaidmenį, galima nujausti, jog jam dar reikia paaugti, kad galėtų išjausti ir iki galo suprasti veikėją. Kalbu ne apie techniką, o apie patį žmogaus vidų. Šokėjo judesiai ir gestai yra kalba, kurią žiūrovui reikia pateikti taip, kad jis suprastų. Veido mimiką ir gestus publika gali interpretuoti labai skirtingai. Ši istorija gyvuoja iki šių dienų: daugelyje teatrų spektaklis yra įtrauktas į repertuarą.

Dar visai neseniai buvote išrinktas LNOBT metų solistu, esate gavęs ir LNOBT mylimiausio baleto artisto apdovanojimą, ne kartą buvote nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“. Ką jums reiškia būti publikos ir žinovų gerbiamu menininku Lietuvoje?

Tai mano visų darbo metų rezultatas ir paspirtis niekada nepasiduoti. Toks įvertinimas yra itin didelė motyvacija, neleidžianti nuleisti rankų. Gavus geriausią įvertinimą niekas nesibaigia – kaip tik reikia palaikyti iki tol buvusį lygį ir dar labiau jį pakelti. Mano šokio kokybės įvertinimas – žiūrovų aplodismentai. Jie veikia tarsi savotiškas narkotikas. Kartais itin sunku pusantro mėnesio dirbti prie vieno spektaklio tik dėl pusantros valandos pasirodymo scenoje. Kyla įvairių klausimų, ar tikrai buvo verta įdėti tiek daug darbo. Tačiau išėjus į sceną ir išgirdus plojimus, palaikančius šūksnius, viskas atsiperka ir veikia kaip savotiška energijos įkrova.

Ką jums reiškia judesys?

Kaip ir minėjau, tai mūsų kalba, kuri neturi ribų. Stebėti aukščiausio lygio šokėjus – tarsi perskaityti knygą: iš judesių pasisemi vis ko nors naujo, ką gali panaudoti savo karjeroje ir spektakliuose. Iš mūsų kalbos tobulinimo susidaro profesionalaus šokėjo augimas.

Dėkoju už pokalbį.