Baleto ir šokio dienoraščiai

Vasario 6 d.

„Parkas“ (LNOBT)

Toliau gausėja iš judesių ir jausmų atspalvių choreografo Angelino Preljocajo pasodinto „Parko“ pagrindinių herojų gretos – pirmą kartą Moters ir Vyro paveikslus šiame spektaklyje sukūrė Marija Kastorina ir Genadijus Žukovskis, kurie pernai dėl solisto traumos negalėjo pasirodyti premjeriniuose spektakliuose. Jų duetas visiškai atitinka ir spektaklio koncepciją, ir XVIII a. estetinius idealus – stiprus vyras ir gležna moteris keliauja vienas kito atradimo labirintu iki pat finalo, kuris kiekvieną kartą ir kiekvienam solistui tarytum suteikia sparnus, o žiūrovus taip pat kilsteli virš tikrovės, pripildo nuskaidrinančio liūdesio. Šį vakarą tokią nuotaiką scenoje ir salėje paskleidė pirmą kartą solo partiją fortepijonu jautriai skambinusi Indrė Baikštytė.

Vasario 14 d.

„Čiurlionis Open“ (Valdovų rūmai)

Šie metai ypatingi ir Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui, ir Nacionalinei M.K. Čiurlionio menų mokyklai: menininko gimimo šimto penkiasdešimties metų ir mokyklos aštuoniasdešimtmečio sukaktys paskatino surengti vakarą (idėjos autorius ir organizatorius Rokas Misikonis) Valdovų rūmų reprezentacinėje salėje. Mokyklos Baleto skyriaus moksleivių dalyvavimas šioje programoje paminėjo dar vieną būsimą jubiliejų – Lietuvos baleto šimtmetį, kuris siejamas su 1925 m. gruodžio 4 d. įvykusio Léo Delibes’o baleto „Kopelija“ premjera. Lietuviškiems jubiliejams paminėti pasirinkto renginio pavadinimo dalis – angliška, lyg taip jis skambėtų kaip nors solidžiau, svariau, bet toks sprendimas labiau liudija mūsų provincialumą ir vaizduotės stoką. Tiesa, panašiai skamba ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) festivalio, rengiamo vasarą, pavadinimas – tačiau jame bent jau dalyvauja menininkų ir iš kitų šalių.

Renginio vieta suteikė jam iškilmingumo, sureikšmino pačias sukaktis, pripildė dalyvių ir žiūrovų širdis pasididžiavimo savo kultūra ir jos tradicijų jaunaisiais tęsėjais. Parodytas vienaveiksmis Michailo Fokino baletas „Šopeniana“ (spektaklio premjera įvyko baigiantis 2024 metams, jį pastatė Baleto skyriaus pedagogė Loreta Bartusevičiūtė-Noreikienė, pati mokyklos laikais  šokusi šiame spektaklyje) ir „Akmenėliai“, bendras Muzikos ir Baleto skyrių moksleivių darbas pagal Broniaus Kutavičiaus ir Karlo Jenkinso muziką (choreografiją sukūrė Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė, Paulius Prievelis ir patys moksleiviai).

Sumanymas veiksmą įterpti tarp auditorijos, atsisakyti spektaklio fasadiškumo – įdomus: atsiranda galimybė šokį stebėti kitaip (labiausiai sėdintiems kitoje scenos pusėje), matyti šokėjų, ypač klasikinio baleto programos moksleivių, choreografinę formą ir būsenų virsmus „įeinant“ į muziką ir iš jos „išeinant“. Vis dėlto choreografiniams kūriniams ši salė vargu ar tinka – šokėjų talentą ir pastangas tinkamai įvertinti galėjo tik nedaugelis, tie, kurie sėdėjo abipus scenos įrengtos žiūrovų auditorijos pirmose eilėse. Netgi nuo tolėliau įrengtos pakylos pirmosios eilės choreografinės figūros buvo matomos tik iki pusės, o „Šopenianos“ silfidėms priklaupus ar „Akmenėlių“ dalyviams prigulus scena keistai ištuštėdavo. Poeto vaidmenį „Šopenianoje“ šį vakarą pirmą kartą atliko mokyklos auklėtinis, dabar – LNOBT artistas Aistis Kavaliauskas.

Vasario 20 d.

Spektaklio „Žemaitė N. 18(0)“ peržiūra (Ansamblis „Lietuva“) ir „Procesas“ (LNOBT)

Pastaraisiais metais ansamblio „Lietuva“ programos sulaukia vis daugiau dėmesio – į premjerinį choreografės Aušros Krasauskaitės spektaklį „Žemaitė N. 18(0)“ Šokio teatre bilietai buvo greitai išpirkti, pavyko pamatyti spektaklio peržiūrą, tačiau jos metu kilusias mintis norėtųsi labiau artikuliuoti susipažinus su kūriniu dar kartą.

Spektaklis apie lietuvių literatūros klasikę truko valandą su trupučiu, tad jam pasibaigus pakeliui namo dar buvo galima suspėti pažiūrėti spektaklio „Procesas“ pagal pasaulinės literatūros klasiko Franzo Kafkos kūrinį antrąjį veiksmą. Jo nesinorėjo praleisti, nes šį vakarą Kunigo vaidmenį pirmą kartą atliko Jonas Laucius. Šis epizodas konceptualus tiek choreografinėmis formomis, tiek prasminiais atspalviais, perteikia Jozefo K. egzistencinį nerimą, kuris labai taikliai išsakytas muzikoje, išjaustas choreografijoje ir įkūnytas artistų (šį vakarą Jozefą K. kūrė Ernestas Barčaitis). Duetas įtraukė ir choreografinio piešinio tikslumu, ir nuotaika, asociatyviai perteikiančia beviltiškumo jausmą.

Šį vakarą buvo ir daugiau debiutantų: Teismo vykdytoją pirmą kartą tiksliai, su raiškiais akcentais vaidino Ignas Armalis, Advokatą – Laimis Roslekas.

Vasario 21 d.

„Procesas“ (LNOBT)

Vasario 20 d. prasidėjusi debiutų serija kitą vakarą buvo pratęsta. Svarbiausią ir sudėtingiausią Jozefo K. vaidmenį pirmą kartą atliko jaunas baleto artistas Jonas Kertenis, M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus absolventas, vos prieš porą metų prisijungęs prie LNOBT baleto trupės. Jo sukurtus kelis mažesnius vaidmenis (tarp jų – ir Žmogus Antano Jasenkos bei Živilės Baikštytės „Pradžioje nebuvo nieko“) naujasis darbas pranoko visomis prasmėmis – pirmiausia todėl, kad artistas sukūrė herojų, kurį tikrai galima vadinti pagrindiniu. „Procesui“ sekėsi ir sekasi su artistais – šį vaidmenį kūrė ir kuria įdomūs, saviti šokėjai Jeronimas Krivickas, Zsoltas Vencelis Kovácsas, Ernestas Barčaitis, kiekvienas šiek tiek kitaip perskaitęs, išgirdęs, pajutęs, išreiškęs Jozefo K. tragediją. Kertenio Jozefas K. – vėl kitoks, ir tas kitoniškumas susijęs su artisto kūrybos metafiziniais atspalviais, charakterio paslaptimi, kai žiūrovams pasakoma daug, tačiau kai kas pasiliekama sau, ir tai dar labiau intriguoja, ragina galvoti apie personažą ir jo likimą.

Beveik visą laiką scenoje, Kertenio Jozefas K. iš epizodo į epizodą keliauja susitikdamas su kitais personažais ir vis labiau jausdamas savo vienatvę, panirdamas į būsenas, kurios abstraktaus, turiningo judesio formomis ir detalėmis sukelia empatiją absurdiškų aplinkybių sugniuždytam žmogui.

Martyno Rimeikio sukurti duetai – įdomių siluetinių piešinių, smulkios judesių, gestų faktūros – nėra pasakojamojo, iliustruojamojo pobūdžio: tokią choreografinę mąstyseną puikiai perteikė introvertišką, šaltoką Panelę Biurstner pirmą kartą vaidinusi Nora Straukaitė. Dar viena Jozefo K. sutikta moteris Teismo valytoja (Imogen Moss) – kiek groteskiška būtybė, dar labiau pagilinanti pagrindinio veikėjo ir jo aplinkos santykių krizę. Visai kitokia Lenė, kurią pirmą kartą šoko Marija Kastorina: ji valiūkiška, koketiška, iniciatyvi – tikra priešingybė gniuždomam, pasitikėjimą savimi prarandančiam Jozefui K.

Mindaugo Urbaičio ir Rimeikio „Procesas“ parodytas jau 23 kartus, ir visuose spektakliuose be pamainos Dėdę nepriekaištingai vaidino Mantas Daraškevičius. Tikrai sunku įsivaizduoti labiau tinkamą atlikėją šiai choreografiniu požiūriu išraiškingai partijai, kuri prasminiame spektaklio žemėlapyje taip pat užima svarbią vietą, kaip Jozefo K. ryšys su šeima ir tikrove, kurią jis pats sąmoningai nutraukia.

Kertenio-Jozefo K. ir Barčaičio-Kunigo duetas irgi atskleidė naujų pagrindinio herojaus atspalvių, išryškino artėjantį dramatišką finalą, protagonisto lemtį ir pasmerktumą be jokios šviesos jo kelionės gale.

Kaip visada, didelį įspūdį padarė kiti vaizdiniai spektaklio komponentai – Marijaus Jacovskio scenovaizdis, Levo Kleino šviesos, Jurgitos Jankutės kostiumai, patvirtindami „Proceso“, kaip visus kūrybos segmentus ypač sėkmingai sujungusio spektaklio, meninę kokybę.