Baleto ir šokio dienoraščiai

Sausio 3 d.

„Paquita“ (Opéra Bastille)

Išsipildė sena svajonė – gyvai pamatyti senovinių baletų žinovo, choreografo Pierre’o Lacotte’o (1932–2023) rekonstruotą baletą „Paquita“ pagal Édouardo Deldevezo ir Ludwigo Minkaus muziką bei Josepho Mazilier ir Mariaus Petipa choreografiją (spektaklio premjera įvyko 2001 m.). Iki šiol branginamame 2004 m. šio baleto DVD įraše šokančios žvaigždės Agnès Letestu ir José Carlosas Martínezas jau senokai baigė karjerą (Letestu programoje įrašyta kaip kviestinė repetitorė), o spektaklis su puikiais Luisos Spinatelli scenovaizdžiais ir kostiumais vis dar gyvas ir sutraukia minias žiūrovų (šį sezoną į savo repertuarą „Paquitą“ įrašė ir Milano teatras La Scala, premjera – birželio 11 d.). Pirmasis susitikimas su Opéra de Paris baleto trupe neapstulbino: galbūt šokėjai kiek pavargę po spektaklių, nuo gruodžio 5 d. rodytų beveik kasdien, maratono? Bet tikrai gerą įspūdį padarė 2023 m. Étoile tapusi Paquita-Hannah O’Neill, taip pat Pas de trois solistas Nicola Di Vico.

Sausio 4 d.

„The Play“ (Palais Garnier)

Senoviška „Paquita“ – naujoviškuose Opéra Bastille rūmuose, o švedų choreografo Alexanderio Ekmano „The Play“ – Charles’io Garnier suprojektuotame teatrališka prabanga pribloškiančiame pastate. Šie kontrastai sukuria papildomų estetinių ir prasminių verčių, jos ypač akivaizdžios „The Play“ – spektaklyje, kuris, kaip ir neobarokiniai teatro rūmai, sukurtas remiantis gaivališka fantazija, plastiniais ir vizualiniais kontrastais, teatro, baleto, šokio kultūrinėmis nuorodomis, žiūrovus į veiksmą įtraukiančiais režisūriniais sprendimais, Calestos „Callie“ Day vokalu. Visą gruodžio mėnesį rodytas spektaklis baigiasi ilgai trunkančiomis ovacijomis ir visuotiniu džiūgavimu – net garbaus amžiaus žiūrovai nesidrovi įsitraukti į žaidimą, varžytis dėl iš scenos į salę skriejančių žalių kamuoliukų arba galimybės pašokus iš vietos atmušti virš parterio sklandančius didžiulius kamuolius.

Sausio 11 d.

„Žizel“ (LNOBT)

Ypatingas spektaklis Lietuvos baletui – juo su scena atsisveikino Jurgita Dronina, įspūdingiausią pasaulinę baleto karjerą padariusi Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus auklėtinė. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) scenoje ji šoko ne kartą, bet – dar kaip mokinė arba jau kaip kviestinė solistė. Tris spektaklius iš eilės kartu su partneriu, Anglijos nacionalinio baleto solistu Francesco Gabriele Frola šokusi balerina sukūrė ypač jaudinantį Žizel paveikslą, dar įtaigesnį tiems, kurie šioje pačioje scenoje matė jos debiutą, įvykusį 2007 m. gruodžio 19 d. senojoje „Žizel“ redakcijoje (tą kartą Dronina šoko su Aurimu Paulausku-Albertu, Martynu Rimeikiu-Ilarijonu, Olga Konošenko-Mirta; apie spektaklį galima paskaityti čia).

Per septyniolika metų sukaupta artistinė patirtis, ištobulinta, nugludinta klasikinio baleto technika, taip pat ir žiūrovus apėmęs „paskutinio karto“ liūdesys, žinant, kad nė vienas šuolis ar sukinys jau nebeatgims, sukūrė ypatingą aurą, perteikiančią ir Žizel likimo, ir balerinos gyvenimo, ir baleto meno apskritai tragišką grožį. Daugiau nei tūkstančio žiūrovų dėkingumą Droninai už ilgus metus kurtą šokio meną taikliai įprasmino maestro Martynas Staškus, priklaupęs prieš artistę, kuriai netrukus scenos uždanga užsiskleidė paskutinį kartą.

Atsisveikinimas – ir pasisveikinimas: šiuose „Žizel“ spektakliuose pirmą kartą vieną iš dviejų vėlių nuotaikingai pašoko Saulė Stanytė, dar tik pradedanti savo kūrybinį kelią LNOBT baleto trupės artistė.

Sausio 15 d.

„Žizel“ (LNOBT)

Pasipildė LNOBT „Žizel“ Albertų sąrašas – pirmą kartą lengvabūdžio, neatsakingai Žizel meile žaidusio didiko vaidmenį atliko Andrea Canei, vis dažniau atliekantis svarbiausius klasikinio repertuaro vaidmenis. Kartu su Žizel-Kristina Gudžiūnaite jie papasakojo įtaigią istoriją apie jaunuolį, kurio kelias į subrendusio ir už savo veiksmus atsakingo vyro pasaulį paženklintas išdavystės, mirties ir atgailos. Šiek tiek vaikiškas, tarytum nepasitikintis savimi – tačiau pakankamai klastingas, kad nuplėštų nepalankią pranašystę lemiantį ramunės žiedlapį, pirmojo veiksmo pabaigoje Canei atrodė visiškai priblokštas Žizel mirties, lyg ištiktas šoko; antrame veiksme, paniręs į savo liūdesį, jis gerai susidorojo su duetiniais sunkumais, kad būtų sukurtas virš žemės skrajojančios vėlės įspūdis. Alberto-Canei entrechat six sulydė personažo ir artisto išgyvenimus, vaidybos ir šokio sąlygiškumas virto alinančiu fiziniu nuovargiu (dar reikėtų pagalvoti, kaip jį artistiškai įprasminti), o spektaklio finalas sujaudino nuoširdžia širdgėla, kai vėlėms išnykus ateina suvokimas, jog tikrovė šaltesnė už akmenį, kurį Albertas-Canei bučiuoja, nuo kurio traukiasi, bet po kelių akimirkų grįžta, kad beveik vaikiškai prie jo prisiglaustų.

„Žizel“, romantinis baletas par excellence, tinka atvirai demonstruoti emocijoms, todėl sujaudino po spektaklio nusilenkimų metu Canei išreikšta padėka savo pirmojo Alberto partnerei; jos drabužio kraštui skirtas bučinys priklaupus – tikrai pelnytas ir kaip partnerei, ir kaip balerinai, Gudžiūnaitės Žizel paliko labai gerą įspūdį: šokėja įtaigiai perteikė visus emocinius šio vaidmens registrus. Šis galantiškas Canei gestas atgaivino daugiau nei keturių dešimtmečių prisiminimus, kaip po savo debiuto šiame spektaklyje toje pačioje scenoje Viačeslavas Šiškinas lygiai taip pat padėkojo savo Žizel – Gražinai Sakalauskaitei.

Šiame spektaklyje buvo ir daugiau debiutų – Julija Šumacherytė pirmą kartą šoko valstiečių Pas de deux (su Victoru Coffy), o Vilfrydą pirmą kartą vaidino Imanolis Sastre’as. Atkreipė dėmesį sklandūs, plastiški, iškalbingi jo gestai pirmo veiksmo pradžioje, nors pabaigoje šio vaidmens piešinys skurdesnis, norėtųsi aktyvesnės Vilfrydo reakcijos į tai, kas vyksta scenoje. (Tai vienas iš šios „Žizel“ redakcijos trūkumų, kaip ir argumentacijos stokojančios statiškos Kuršo hercogo ir jo svitos grupės šioje dramatiškiausioje spektaklio vietoje.)   

Sausio 16 d.

„Žizel“ (LNOBT)

Visada įdomu stebėti Olesios Šaitanovos ir Jono Lauciaus duetą šiame spektaklyje, jausti ypatingą Šaitanovos įsijautimą į pasakojimą ir muziką, Lauciaus šokio jėgą ir abiejų solistų partnerystę. Visai nenuostabu, kad šie šokėjai turi daug gerbėjų, o kai kurie nesitenkina spektaklio įspūdžiais ir mėgina filmuoti patinkančius fragmentus, nepagalvodami apie tai, kad trukdo net ir toliau sėdintiems žiūrovams. Šiame spektaklyje vieną tokią aistruolę teko drausminti salės darbuotojai – bruzdesys, kad ir nedidelis, sujaukė spektaklio poeziją, pažeidė nuostabaus epizodo ir į jį įsijautusių arčiau sėdinčių žiūrovų estetinį ryšį.

Šį vakarą vieną iš dviejų vėlių pirmą kartą sklandžiai pašoko Kotryna Rudych.

Sausio 18 d.

„Žizel“ (LNOBT)

Gudžiūnaitės ir Canei duetą užtvirtinusiame spektaklyje – dar du debiutai. Tvirtai valstiečių Pas de deux šoko Gabrielė Marčiukaitytė (jos debiutas įvyko sausio 17 d.) ir Benjaminas Thomas Davisas, o Mirtos vaidmenį pirmą kartą atliko Šumacherytė, raiškiai perteikdama valdingą, negailestingą vėlių valdovės charakterį.

Sausio 19 d.

„Vienudu“ (Sapiegų rūmai)

Vienas iš šiuolaikinio šokio privalumų – lankstumas kūrybos erdvių požiūriu, galimybė kurti kaip visavertį partnerį pasitelkiant netikėtas vietas, kurios leidžia iš arti pamatyti įgyvendintą sumanymą. Vilniaus miesto šokio teatro „Low Air“, šokėjų ir choreografų Lauryno Žakevičiaus, Roko Šaltenio ir Airidos Gudaitės kūrinio „Vienudu“ eskizas jau buvo pristatytas 2023 m., o pernai įtrauktas į Lietuvos kultūros sezono Paryžiuje programą. Parodytas Sapiegų rūmuose, Žakevičiaus ir Šaltenio duetas konceptualiai vientisas, racionaliai suprantamas, bet, kaip ir kiti meniniai tyrimai, reikalauja konteksto išmanymo, o pristatyme keliami klausimai lieka neatsakyti. Tačiau susidūręs su meno kūriniu tikiesi ne atsakymų, bet netikėtumų, impulsų vaizduotei, platesnių asociacijų, su judesio pagalba padedančių priartėti prie metafizinės kūrybos prigimties.

Sausio 31 d.

„Žadėtoji“ (Vilniaus universiteto teatras)

Istorinėje Vilniaus universiteto teatro salėje parodytas režisierės Felicijos Feiferės spektaklis „Žadėtoji“ priminė prieš keliolika menų švystelėjusį Telšių teatro „Aglija“ fenomeną ir keletą savitos režisūrinės kalbos spektaklių, sukurtų tuomet kaip Laima Adomaitienė žinomos menininkės. Ypatinga jos braižo savybė – choreografiškumas, dėmesys judesiui – iškart krito į akis ir šiame kūrinyje, paremtame Williamo Shakespeare’o „Romeo ir Džuljeta“, tik nutrūkstančiame Džuljetos užmigimo-mirties taške. Spektaklyje daug šėlsmo ir judesio (choreografė Agnė Rickevičienė, kovų meno instruktorius Vilenas (Moreno) Arutiunianas), o Romeo ir Džuljetos susitikimo bučinys primena paskutinį duetą iš Angelino Preljocajo baleto „Parkas“.