7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Asmeninei raiškai atviros kūrybinės aplinkos paieškos

Pokalbis su šokėja Evelina Kholod

Ignas Zalieckas
Nr. 4 (1539), 2025-01-31
Šokis
Evelina Kholod pasirodyme „Metamorphosis“. Ł. Kowalski nuotr.
Evelina Kholod pasirodyme „Metamorphosis“. Ł. Kowalski nuotr.

Evelina Kholod šokio mokėsi Švedijos „Kävesta Danslinje“ mokykloje ir savo pirmąjį choreografinį darbą pristatė Martino Mutterio teatre. Vėliau baigė profesionalias šokio studijas „SOZO vim“ mokykloje Kaselyje, Vokietijoje. Studijuodama gavo tris šokio stipendijas ir turėjo galimybę šokti su tarptautinį pripažinimą pelniusiais choreografais. Trečiame kurse sukūrė choreografiją, kuri buvo pristatyta Kaselio kultūros centre „Dock4“. Taip pat bendradarbiavo su „Tanz Kassel“ trupe ir 2023-2024 m. sezoną kaip kviestinė šokėja dalyvavo Kaselio valstybinio teatro spektaklyje. Šiuo metu Kholod šoka Šeiko šokio teatro trupėje.

 

Ar galėtumėte papasakoti, kaip atradote šokį?

Tai nebuvo paprasta kelionė. Pradėjau kaip palaikymo komandos šokėja: nuo vaikystės iki vėlyvos paauglystės dalyvavau varžybose. Ši sritis – tai gimnastikos, triukų ir šou mišinys, apimantis aukštus šuolius, greitus judesius ir rizikingą akrobatiką. Laikui bėgant visiškai pasinėriau į šią veiklą, kurioje konkurencija buvo itin stipri ir visa apimanti. Vis dėlto vieną dieną patyriau traumą. Kad ir kaip keista, ji man tapo išeitimi: užuot jautusis sugniuždyta, jog negaliu tęsti veiklos, pajutau palengvėjimą. Pirmą kartą dingo visas spaudimas. Trauma buvo lūžio taškas. Iš pradžių maniau, kad viskas baigta: spaudimas, laiko sąnaudos ir psichinė įtampa buvo nepakeliami ir nenorėjau prie to grįžti. Tačiau per reabilitaciją supratau, kad vis dar noriu judėti ir išreikšti save – tiesiog nebenorėjau varžybų. Paskutiniais vidurinės mokyklos metais atradau šiuolaikinį šokį ir viskas pasikeitė. Pradėjusi šokti nebesigręžiojau atgal. Šokio studijas pradėjau Švedijoje, o tęsiau Vokietijoje. Galiausiai persikėliau į Lietuvą ir mano kelionė tęsiasi toliau.

 

Užsiminėte apie Vokietiją. Kas jus paskatino ieškoti profesinių galimybių būtent šioje šalyje?

Mano kelionė į Vokietiją prasidėjo nuo sprendimo, kurį priėmiau studijuodama Švedijoje. Pastarosios šalies šokio scena nedidelė: yra tikrai puikių trupių, bet jų tik kelios. Be to, mane ne itin įkvėpė studijų turinys. Tuo metu žinojau, kad tokios šalys kaip Nyderlandai ir Vokietija turi stiprias šiuolaikinio šokio scenas, todėl pradėjau tyrinėti savo galimybes. Mano prioritetas buvo rasti programą, kuri mane iš tiesų skatintų tiek meniniu, tiek asmeniniu požiūriu. Pirmiausia man reikėjo mokyklos, į kurią galėčiau įstoti, nes gerose šokio mokyklose labai didelė konkurencija. Antra, norėjau to, kas atitiktų mano interesus, susijusius su sportiniais bei akrobatiniais šokiais. Maždaug tuo metu pradėjau praktikuoti ir kovos menus, todėl ieškojau programos, kuri apimtų šiuos dinamiškus ir fizinius elementus.

 

Galiausiai radau tinkamą programą Vokietijoje. Paraiškos teikimo procesas nebuvo lengvas, ypač todėl, kad tuo metu neturėjau galimybės naudotis baleto studija. Galiausiai atrankos vaizdo įrašą filmavau pasitiesusi jogos kilimėlį automobilių stovėjimo aikštelėje, o baleto pasirodymą atlikau tiesiai ant grindinio. Mokyklos direktoriui mano paraiška pasirodė įdomi ir smagi, tad, mano džiaugsmui, buvau priimta. Žinojau, kad Vokietijoje galėsiu užmegzti ryšius ir siekti ateities šokio srityje, – to negalėjau įsivaizduoti Švedijoje.

 

Kaip apibūdintumėte Vokietijos kūrybinę aplinką, palyginti su kitomis šalimis, kuriose dirbote?

Visų pirma Vokietijoje gyvena daug šokio pionierių, kurių darbais žaviuosi. Taip pat beveik kiekviename Vokietijos mieste yra gyvybinga šokio scena, daugiau galimybių ir geresnis finansavimas. Šokio studijos Švedijoje smarkiai krypo į tradiciškesnį, statiškesnį modernų stilių, Vokietijoje, priešingai, atrodė, kad bendruomenė pasuko eksperimentinio šokio link, daug dėmesio skiriama akrobatikai, darbui ant grindų ir sintezei su gatvės šokio elementais; viskas ėjo fiziniam teatrui artimesne kryptimi, kuri man patiko gerokai labiau. Prieš persikeldama į Vokietiją jau buvau susidariusi įspūdį, kad ten yra tokia kūrybinė aplinka, kokios ieškojau, – dinamiška, novatoriška ir atvira asmeninei saviraiškai. Manęs ne itin domino šiuolaikinio šokio struktūrinės linijos, kai visi atrodo vienodai, o asmeninė išraiška nustumiama į antrą planą. Norėjau tyrinėti tai, kas labiau atitiktų fizinio teatro principus ir leistų pasireikšti individualumui bei kūrybiškumui.

 

Kas lėmė jūsų apsisprendimą prisijungti prie Šeiko šokio teatro Klaipėdoje?

Tai nebuvo paprastas procesas. Draugė man rekomendavo pateikti paraišką, o tuo metu apie Lietuvos šokio sceną žinojau mažai. Šiek tiek pasidomėjau Šeiko šokio teatro veikla ir iš šalies ji atrodė gana eksperimentinė – ne tokia fiziška, kaip buvau įpratusi, bet vis tiek labai intriguojanti. Pamaniau, kad trupė įdomi, todėl nusiunčiau elektroninį laišką. Po pokalbio nusprendžiau ten persikelti. Kai prisijungiau, greitai supratau, kad čia darbas stipriai susijęs su konceptualiuoju menu ir dažnai naudojama daug rekvizito. Apibūdinčiau trupės kryptį kaip eksperimentinę, tačiau jos stilius mišrus ir įvairus, o tai itin vertinu. Niekada nežinai, ko iš jos tikėtis.

 

Vienas iš dalykų, kurie man patinka Šeiko šokio teatre, – darbų įvairovė. Trupė nesilaiko vienos temos ir tyrinėja viską – nuo spektaklių vaikams iki koncertų, minimalistinių kūrinių su rekvizitu ir dar daugiau. Tarkim, spektaklyje „Indigo. Das Schliemann Projekt“ yra ryškus mėlyno sniego elementas – jis toks unikalus.

 

Būti tokio teatro trupės dalimi reiškia, kad gali dirbti su projektais, kurių niekada neįsivaizdavai. Šią žiemą Frankfurte turėjome pasirodymą su mados ženklu „Haus Linsenhoff“, kuriame vilkėjau gražią suknelę su sparnais. Taigi visad atsiranda kažkas naujo ir jaudinančio, todėl labai smagu būti to dalimi. Man tai be galo patinka.

 

Mados ženklo „Haus Linsenhoff“ kartu su Šeiko šokio teatru sukurtas pasirodymas „Metamorphosis“ susieja madą ir šiuolaikinį šokį. Koks jausmas buvo dirbti prie projekto, kuriame susikerta šios kūrybinės disciplinos?

Iš pradžių apie projektą nieko nežinojau – buvau pakviesta gana vėlai. Tad man teko pareiga pačiai atlikti tyrimą, į kurį žiūriu rimtai, nes nemėgstu pasirodyti nepasiruošusi. Norėjau viską suprasti: ką šokame, kas sukūrė koncepciją, kostiumus ir viso to priežastis. Kai surinkau informaciją, nuoširdžiai susijaudinau. Žinoma, patys kostiumai buvo gražūs, bet dar labiau džiugino tai, kad spektaklis skleidžia žinią, kuria asmeniškai tikiu. Tai man suteikė dar daugiau prasmės.

 

Meniniu požiūriu tai buvo nepanašu į nieką, ką buvau dariusi anksčiau. Man patiko būti kažko tokio unikalaus dalimi, ir manau, kad tokių projektų tikrai gali būti daugiau. Nedažnai pamatysi mados šou, kuriuose taip darniai susipina avangardiniai elementai, menas, šokis ir mados dizainas. Tai buvo fantastiška patirtis, manau, būtų svarbu atrasti daugiau tokių sąsajų.

 

Kaip „Metamorphosis“ temos palietė jus ir asmeniškai, ir kaip atlikėją?

Menine prasme nesiėmiau nieko papildomo ir nesistengiau suvaidinti to, ko pati nesu patyrusi. Nemanau, kad galima iki galo įkūnyti ką nors panašaus, jei tai nėra paremta asmenine patirtimi. Pasirodymo tema – prekyba žmonėmis ir su šiuo nusikaltimu siejamų iššūkių įveikimas. Tai buvo perteikta simboliškai, ypač dėl kostiumų, ir turėjo didelį svorį. Manau, be asmeninio ryšio būtų labai sunku bandyti imituoti ar atkartoti tokias gilias temas. Man prasmės teikė supratimas, kad pats prekės ženklas yra nusistatęs pabrėžti lygybę ir kovoti su diskriminacija. Tai vertybės, kurias tvirtai puoselėju, ir tikiu, kad tokias iniciatyvas reikia remti. Todėl dalyvavimas pasirodyme, paremtame principais, atitinkančiais mano požiūrį į pasaulį ir tai, už ką pasisakau, buvo nuoširdus ir naudingas.

 

Kokie projektai ir idėjos laukia ateityje?

Jaučiu, kad Vokietijoje turiu nebaigtų darbų. Noriu ten grįžti ir toliau plėsti savo kūrybinių ryšių tinklą. Iš dalies dėl to, kad ten įgijau išsilavinimą, iš dalies dėl to, kad vis dar jaučiuosi su šia šalimi susijusi: Vokietijoje – mano bazė, ten prasidėjo mano, kaip šokėjos, karjera.

 

Šiuo metu nekantrauju daugiau šokti, nesijaučiu iki galo ištyrusi viso savo, kaip atlikėjos, potencialo. Noriu pasirodyti scenoje, tačiau kartu traukia pradėti dirbti su savo kūrybiniais projektais. Yra keletas pradėtų, bet taip ir nebaigtų idėjų, kurias noriu prikelti naujam gyvenimui, skirti joms laiko ir leisti suspindėti scenoje. Vienas iš šių projektų gali būti įgyvendintas kitais metais. Kryptis, prie kurios dirbau, – melancholiška komedija, norėčiau ją plėtoti toliau.

 

Kalbant apie Lietuvą, kol kas nežinau, kur būsiu, bet jaučiu, kad ir čia turiu stiprių ryšių. Šeiko šokio teatro trupė man atvira, ir čia yra daug darbo bei būsimų projektų. Džiaugiuosi dėl ateities Lietuvoje ir nekantriai laukiu, kaip viskas klostysis. Tikiuosi, viskas pavyks.

 

Dėkoju už pokalbį.

Evelina Kholod pasirodyme „Metamorphosis“. Ł. Kowalski nuotr.
Evelina Kholod pasirodyme „Metamorphosis“. Ł. Kowalski nuotr.
Evelina Kholod šokio spektaklyje „Boléro-Extended“. Asmeninio archyvo nuotr.
Evelina Kholod šokio spektaklyje „Boléro-Extended“. Asmeninio archyvo nuotr.
Evelina Kholod šokio spektaklyje „Laikas, kurį mes jaučiame“ (Kaselis, Vokietija). K. H. Mierke nuotr.
Evelina Kholod šokio spektaklyje „Laikas, kurį mes jaučiame“ (Kaselis, Vokietija). K. H. Mierke nuotr.
Evelina Kholod šokio spektaklyje „Laikas, kurį mes jaučiame“ (Kaselis, Vokietija). K. H. Mierke nuotr.
Evelina Kholod šokio spektaklyje „Laikas, kurį mes jaučiame“ (Kaselis, Vokietija). K. H. Mierke nuotr.
Evelina Kholod improvizacijos pasirodyme su kompozitoriumi Vladu Dieniniu. Asmeninio archyvo nuotr.
Evelina Kholod improvizacijos pasirodyme su kompozitoriumi Vladu Dieniniu. Asmeninio archyvo nuotr.
Evelina Kholod šokio spektaklyje „Spragtukas“ (Kaselis, Vokietija). A. Kuyler nuotr.
Evelina Kholod šokio spektaklyje „Spragtukas“ (Kaselis, Vokietija). A. Kuyler nuotr.