7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Judesiu kalbėti lengviau

Pokalbis su baleto šokėju Lorenzo Epifani

Agnė Zėringytė
Nr. 3 (1538), 2025-01-24
Šokis
Lorenzo Epifani balete „Korsaras“. M. Aleksos nuotr.
Lorenzo Epifani balete „Korsaras“. M. Aleksos nuotr.

Lorenzo Epifani – italų kilmės baleto šokėjas, prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) baleto trupės prisijungęs 2019 metais. Mokėsi „La Scala“ teatro mokykloje ir Anglijos nacionalinėje baleto mokykloje. Šiuo metu LNOBT trupėje kuria įvairius vaidmenis klasikiniuose ir šiuolaikiniuose baletuose.

 

Kas paskatino rinktis šokėjo kelią? Kodėl patraukė baletas, o ne kita šokio kryptis?

Lankyti baleto pamokas pradėjau visai atsitiktinai. Iš pradžių lankiau gimnastiką, tačiau gydytojas pasiūlė išbandyti šokius, nes manė, kad mano kūnui tai bus sveikesnė alternatyva. Pirmiausia nebuvau tikras dėl šio pokyčio – baleto pamokos man atrodė labai nuobodžios. Vis dėlto mokytoja nuolat skatino mane tęsti, nes berniukų balete yra gerokai mažiau nei mergaičių. Tik per pirmuosius pasirodymus ir konkursus įsimylėjau šią meno formą.

 

Kuo ypatingas baletas?

Baletas ypatingas tuo, kad yra autentiškas, kaip ir klasikinė muzika, – mes vis dar atliekame kūrinius, kurie buvo sukurti prieš šimtmečius. Išties nuostabu, kad praeities šedevrai tebėra aktualūs chaotiškame šių dienų gyvenime. Teatras – magiška vieta: medinių grindų kvapas, garsai, orkestrui derinant instrumentus, prieš prasiskleidžiant uždangai... Per spektaklį laikas sustoja ir atlikėjai bei žiūrovai kelioms valandoms pamiršta savo kasdienybę.

 

Į Lietuvą šokti atvykote iš Italijos. Mokėtės „La Scala“ teatro licėjuje ir baigėte Anglijos nacionalinę baleto mokyklą Londone. Kuo skyrėsi šių dviejų mokyklų disciplinos?

Skirtingos mokyklos dažnai remiasi skirtingais metodais. Tarkim, „La Scala“ licėjuje buvo dėstoma rusiškoji technika, o Anglijos nacionalinė baleto mokykla daugiau dėmesio skyrė angliškai technikai. Manau, vertinga išmokti abi technikas, nes profesionalaus šokėjo kelyje niekada nežinai, su kuo ateityje teks dirbti. Skirtingų technikų išmanymas leidžia įgyti platesnį supratimą ir universalumą. Vis dėlto skirtumai nėra itin dideli. Baletas visur yra disciplinuota meno šaka, ypač mokantis mokykloje. Kiekvienas turi atrasti sau tinkamiausią kelią. Laikas Londone buvo vienas geriausių gyvenimo etapų. Kiekvieną dieną turėjome daugybę pamokų su įvairiais mokytojais, o pats miestas buvo pilnas spektaklių ir įkvepiančių menininkų, iš kurių galėjau daug ko išmokti.

 

Kuo skiriasi itališko, angliško ir lietuviško baleto šokio tradicijos? Kaip šokėjui tenka prisitaikyti prie skirtumų?

Manau, kad pagrindinį skirtumą lemia ne šalis, kurioje dirbama, o unikalios kiekvieno choreografo ar režisieriaus vizijos. Šokėjų darbas – prisitaikyti ir įgyvendinti jų idėjas, kartu išliekant savimi. Labiausiai tobulėjantys menininkai yra tie, kurie priima pokyčius ir nebijo mesti sau iššūkių, tyrinėdami naujas perspektyvas. Atvirumas yra būtinas norint augti ir kaip atlikėjui, ir kaip žmogui.

 

Kas lėmė, kad pasirinkote Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą (LNOBT)? Su kokiais sunkumais teko susidurti?

Prie LNOBT prisijungiau 2019 metais. Tuo metu čia dirbo gera mano draugė. Pamačiau, kad ji šoka daugybėje gražių baletų ir atlieka įvairius vaidmenis. Lietuva atrodė puiki vieta, kurioje galėčiau augti kaip šokėjas, todėl nusprendžiau prisijungti. Kai pirmą kartą atvykau, mane nustebino, kokie čia aukšti šokėjai; buvau (ir vis dar esu) žemiausias trupės šokėjas. Tai sukėlė sunkumų, nes baletas dažnai turi tam tikrus ūgio standartus. Tačiau tai mane paskatino atrasti savo vietą trupėje ir susitelkti į vaidmenis, kurie man labiausiai tinka. Tai buvo vertinga patirtis, leidusi patobulėti kaip menininkui.

 

Šokate tokiuose klasikiniuose baletuose kaip „Žizel“, „Bajaderė“ ir „Korsaras“, taip pat tokiuose šiuolaikiniuose šokio spektakliuose kaip „Infra“. Kaip prisitaikote prie skirtingų choreografinių krypčių ir įvairiapusiško repertuaro?

Pastaraisiais sezonais mums itin pasisekė, nes LNOBT pasižymėjo labai įvairiu ir universaliu repertuaru. Vieną savaitę galėjome atlikti techniškai sudėtingą klasikinį baletą, o kitą – pasinerti į šiuolaikinį šokį. Ši įvairovė ir įdomi, ir kartu kelianti išbandymų, nes kiekvienas stilius reikalauja skirtingo požiūrio ir net skirtingo fizinio pasirengimo. Kiekvieną rytą prieš repeticijas pradedame baleto pamoka, padedančia išlaikyti klasikinę techniką ir formą, – tai būtina, kad mūsų kūnai būtų pasiruošę įvairiems pasirodymams.

 

LNOBT scenoje ne kartą įsikūnijote į itin charakteringus vaidmenis. Kas jums padeda kuriant?

Geras pasirodymas reikalauja daug pasiruošimo. Kuo daugiau repetuoji, tuo lengviau atsipalaiduoti ir visiškai pasinerti į vaidmenį, kai esi scenoje. Jei vaidmuo turi istoriją, mėgstu per repeticijas ją išsamiai tyrinėti. Susitelkimas į pasakojimą ne tik padeda lengviau įsiminti šokio žingsnius, bet ir ramina nervus prieš pasirodymą. Judesiams suteikus prasmę, visa tampa tikriau.

 

Jums nuolat tenka dirbti su choreografais iš įvairių pasaulio šalių. Koks susitikimas įsiminė?

Kiekvienas choreografas, su kuriuo dirbame, palieka unikalų įspūdį. Kiekvieną kartą, kai naujas kūrėjas ateina į studiją, turime galimybę tyrinėti ir praturtėti. Vienas įsimintiniausių – darbas su Angelinu Preljocaju šokio spektaklyje „Parkas“. Jo kūriniais žavėjausi dar mokyklos laikais, todėl galimybė su juo dirbti buvo patirtis, už kurią visada būsiu dėkingas.

 

Kuo klasikinis baletas aktualus šiuolaikiniam žiūrovui?

Kaip jau minėjau, baletas yra šimtmečius gyvuojanti tradicija. Ši meno sritis išlaiko savo autentiškumą. Dauguma baletų pasakoja paprastas istorijas, kurios buvo aktualios tiek tada, kai buvo sukurtos, tiek dabar yra. Šiandieniniame pasaulyje, kuriame tiek daug įvykių, manau, žmonėms reikia meno, primenančio vertinti grožį ir paprastus gyvenimo dalykus.

 

Ką jums reiškia judesys?

Kiek save prisimenu, visada buvau aktyvus vaikas, šokdavau net per šeimos susitikimus. Šokis nuo mažens tapo mano būdu bendrauti, nes pasižymėjau drovumu ir man buvo sunku kalbėti prieš žmones. Esu be galo dėkingas, kad galėjau savo aistrą paversti karjera. Tai privilegija ir prabanga, kurios dauguma negali patirti.

 

Dėkoju už pokalbį.

Lorenzo Epifani balete „Korsaras“. M. Aleksos nuotr.
Lorenzo Epifani balete „Korsaras“. M. Aleksos nuotr.
Lorenzo Epifani ir Vakarė Radvilaitė balete „Korsaras“. M. Aleksos nuotr.
Lorenzo Epifani ir Vakarė Radvilaitė balete „Korsaras“. M. Aleksos nuotr.
Vakarė Radvilaitė ir Lorenzo Epifani balete „Korsaras“. M. Aleksos nuotr.
Vakarė Radvilaitė ir Lorenzo Epifani balete „Korsaras“. M. Aleksos nuotr.
Imanolis Sastre’as ir Lorenzo Epifani balete „Korsaras“. M. Aleksos nuotr.
Imanolis Sastre’as ir Lorenzo Epifani balete „Korsaras“. M. Aleksos nuotr.
Lorenzo Epifani balete „Bajaderė“. M. Aleksos nuotr.
Lorenzo Epifani balete „Bajaderė“. M. Aleksos nuotr.
Jade Isabella Longley ir Lorenzo Epifani balete „Žizel“. M. Aleksos nuotr.
Jade Isabella Longley ir Lorenzo Epifani balete „Žizel“. M. Aleksos nuotr.
Julija Stankevičiūtė ir Lorenzo Epifani balete „Žizel“. M. Aleksos nuotr.
Julija Stankevičiūtė ir Lorenzo Epifani balete „Žizel“. M. Aleksos nuotr.
Marine Pontarlier, Lorenzo Epifani ir Julija Stankevičiūtė balete „Pachita“. M. Aleksos nuotr.
Marine Pontarlier, Lorenzo Epifani ir Julija Stankevičiūtė balete „Pachita“. M. Aleksos nuotr.
Lorenzo Epifani balete „Pachita“. M. Aleksos nuotr.
Lorenzo Epifani balete „Pachita“. M. Aleksos nuotr.
Lorenzo Epifani balete „Čipolinas“. M. Aleksos nuotr.
Lorenzo Epifani balete „Čipolinas“. M. Aleksos nuotr.
Jade Isabella Longley ir Lorenzo Epifani kompozicijoje „Svajingumas“ („Kūrybinis impulsas“). M. Aleksos nuotr.
Jade Isabella Longley ir Lorenzo Epifani kompozicijoje „Svajingumas“ („Kūrybinis impulsas“). M. Aleksos nuotr.
Lorenzo Epifani balete „La strada“. M. Aleksos nuotr.
Lorenzo Epifani balete „La strada“. M. Aleksos nuotr.