Atsisveikinome su jau praėjusiais metais, į istorijos lentynėles padėdami viską, ką sukūrėme ar norėjome sukurti, pergales ir pralaimėjimus, sėkmes ir nesėkmes. Džiugu, kad ties 2025-ųjų slenksčiu Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) gruodžio 15 d. paminėjo mūsų pirmojo baleto artisto, pirmojo baletmeisterio, pirmojo pedagogo Broniaus Kelbausko 120 metų jubiliejų. Šis šventinis renginys tapo lyg savotiška uvertiūra žengiant į Lietuvos baleto šimtąjį gimtadienį.
Tiesa, iki jo dar liko vos ne ištisi metai, bet niekas negali paneigti, kad 1925 m. gruodžio 4 d. Kaune pakilo Valstybės teatro scenos uždanga, pristatydama dar vieną kolektyvą – baleto trupę. Pripažinkime, kad Léo Delibes’o baletas „Kopelija“, parodytas tą vakarą, nenukrito iš dangaus. Jau prieš gerą pusmetį (gegužės 18 d.) bandyta atversti baleto istorijos pirmą puslapį – žiūrovams pateikta „Promenada. 1 v. baletas pagal Johano Štrauso muziką, Orientale, 1 v. baletas pagal Nikolajaus Rimskio-Korsakovo muziką, Divertismentas.“ Kadangi šis bandymas anonsuotas kaip „Pirmas viešas baletmeisterio Pavelo Petrovo pasirodymas“, nieko nuostabaus, kad pirmojo „tikro“ baleto spektaklio laurai teko „Kopelijai“ ir pirmiems atlikėjams – Olgai Malėjinaitei (Svanilda), choro artistui Stasiui Dautartui (Kopelijus; kituose spektakliuose – ir dramos aktoriui Vladui Fedotui-Sipavičiui), Petrovui (ne tik baletmeisteriui, bet ir Franco vaidmens atlikėjui), Jadvygai Jovaišaitei-Olekienei ir Broniui Kelbauskui (draugai), O. Girniūtei (Kopelija) bei kordebaletui, kuriame šoko A. Abzlatavičienė, M. Stonytė-Kačinskienė, M. Kaliskienė, M. Sarnauskaitė, E. Žalinkevičaitė, A. Butkus, B. Čunovas, L. Mirskis, E. Kolosovas, V. Fedotas-Sipavičius, J. Vasiliauskas, V. Urbonavičius. Be jų, „Kopelijoje“ dalyvavo ir Petrovo baleto studijos mokiniai, tarp jų ir būsimas baleto solistas Henrikas Jagminas bei charakterinių personažų atlikėjas Petras Baravykas.
Kad ir kokio būta jaunatviško atlikėjų entuziazmo bei norų, debiutas neblizgėjo prabanga – kaip ir pirmosios „Traviatos“ pastatymas. Dekoracijos ir kostiumai buvo surankioti iš kitų spektaklių, o viso renginio sąmata siekė tik 600 litų. Tačiau nepaisant juokingo finansavimo, daugumos atlikėjų profesionalumo lygio ir naujo kolektyvo narių skaičiaus, pradžia buvo padaryta, žingsnis žengtas. Per tą šimtmetį Lietuvos baletas nužingsniavo ne vieną mylią, nepaisydamas įvairių okupacijų, kolektyvizacijų, elektrifikacijų, „sertifikacijų“ ir kitų „-acijų“. Kad ir kaip vertintume mūsų baleto praeitį ir raidą, jis tikrai vertas pagarbos ne mažiau už šimtmečio jubiliejus 2025 m. švęsiančias organizacijas (kad ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės draugiją ar Žydų mokslo institutą).
Nors laiko iki Lietuvos baleto šimtmečio dar nemažai, noriu priminti, kad šimtmetį švęs ir ne vienas šokio deivės Terpsichorės tarnas, tad paminėkime ir juos, jei jau minime kitų deivių tarnautojus. Nemanau, kad galima iš Lietuvos baleto istorijos išbraukti baletmeisterį Vytautą Grivicką. Pradėjęs sceninę karjerą kaip baleto artistas, lankęs dramos studiją, turėdamas laiko bandęs jėgas dailėje, nuo jaunų dienų ieškojęs sau vietos meno pasaulyje, ne vienam padėjęs ją rasti, Grivickas tarsi iliustruoja nusistovėjusią nuomonę apie pirmąją pokario inteligentų kartą, perėjusią ideologinės mėsmalės išbandymus. Kiekvienas, kam teko dirbti su baletmeisteriu Grivicku Lietuvos akademiniame operos ir baleto teatre ar Lietuvos televizijoje, mokytis jo klasėje Dešimtmetės muzikos mokyklos baleto skyriuje, o ją baigus šokti teatro spektakliuose, visą tiesą apie jį sužinojo tik 2005 m. pasirodžius leidyklos „Tyto alba“ knygai „Vytautas Grivickas: baletmeisterio užrašai“. Ją vadinu „Visa tiesa apie Vytautą Grivicką“. Kodėl? Todėl, kad tai išties knyga apie žmogų, nuėjusį savo Golgotos kelią, išduotą draugų ir mokinių. Tai lyg išspausdinta išpažintis, atverianti tiesą, paremtą dienoraščiuose užfiksuotais faktais. Be apgalvotų, laikui bėgant pagražintų prisiminimų.
Pirmas įrašas dienoraštyje atsiradęs 1942 m. birželio 4 d., paskutinis – 1990 m. gruodžio 4 dieną. Apie tai, koks buvo laikas, Maskvoje, GITIS’e, 1948 m. spalio 25 d. Grivickas dienoraštyje įrašęs: „Ir tą mūsų kraštą dabar trypia kas nori. Baisu, kai tauta suskaldyta, sutrikusi, išblaškyta. [...] Žiauru, kai pjauna vieni kitus, kai vieni nieko negali, kiti snaudžia. [...] Karas jau pradedamas pamiršti, bet Lietuvoje tardytojai laužo partizanams kaulus, jų lavonus valkioja miestų aikštėse... niekšybės ir smurtas... ir visa tai užpilama degtine... Tačiau kad ir koks prieštaringas gyvenimas, kova už būvį turi būti ne žlugdanti, ne naikinanti! Pasauliui reikia stiprių, dorų žmonių. Gal tada bus mažiau išgamų, plėšimų, rūpindamasis savimi kiekvienas kartu padės ir kitam. [...] Žmonės turi atsitiesti, po tiek vargų ir keiksmų jiems reikia grožio.“ Sakysite, kad visa tai – jaunatviški paistalai? Idealizuotas tikėjimas spec. tarnybų rankomis. Bet būsimas lietuvių baletmeisteris tvirtai tikėjo savo misija ir ruošėsi ją įgyvendinti. Ar tai pavyko?
Vertindami baletmeisterio Grivicko įdirbį ugdant Lietuvos baletą, nesiremkime jo diplominiu darbu – Dmitrijaus Klebanovo baletu „Svetlana“ apie šviesią ateitį statančios tautos kovą su užsienio diversantais – arba Juliaus Juzeliūno baletu „Ant marių kranto“, nes ten žvejai ne tik kovojo su liaudies priešais, bet ir šlovino partijos skiepijamą tautų draugystę. Prisiminkime, kad baletmeisterio „kraitelėje“ yra ir Juozo Indros baletas „Audronė“, Eduardo Balsio „Eglė žalčių karalienė“, Justino Bašinsko „Užkeiktieji vienuoliai“, taip pat ir dramos bei operos spektaklių pastatymai.
Dabar madinga revizuoti praeitį ieškant kaltų, stengiantis pateisinti negatyvų požiūrį į tai, kas nuveikta per tuos dešimtmečius, kai viskas buvo kontroliuojama ir vertinama pagal partinę liniją. O juk nuo tos kontrolės nukentėjo daugybė kultūros ir meno atstovų. Tarp jų ir baletmeisteris, režisierius Grivickas, kartu su kompozitoriumi Juzeliūnu vėl ėmęsis bendro projekto – į teatro sceną perkelti Vinco Mykolaičio-Putino „Sukilėlius“. Kompozitorius Juzeliūnas savo prisiminimuose yra rašęs: „Maniau, kad atgimus nepriklausomai Lietuvai, tas spektaklis bus naudingas, bet pasirodė, kad vadovai kitaip galvojo. Jų nesudomino. Ir „Sukilėliai“ liko palaidoti. Rašiau tą operą dėl šventų paskatų – tautos, Tėvynės... Argi dėl tokių šventų dalykų dar ir dabar kovoti reikia?“
Išties, bent stabtelėkime prieš pradėdami revizuoti kitų pastangas tarnauti Lietuvai, jos kultūrai ir menui.