Šokis atveria nežinomas asmenybės puses

Su Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) baleto trupės nariu Joao Jezleriu susitinkame tarp intensyvių spektaklio „Arlekino milijonai“ repeticijų. Šokėjui tai jau ketvirtas sezonas Lietuvoje. Iš Brazilijos kilęs Jezleris, mokęsis baleto ir meno mokykloje Berlyne, tapo Sakartvelo valstybinio operos ir baleto teatro trupės nariu, tačiau po kovido pandemijos karjerą tęsia Lietuvoje. Sukūrė vaidmenis tokiuose LNOBT baleto spektakliuose kaip „Užburtos akys“ (choreografė Edita Stundytė, 2022), „Barbora Radvilaitė“ (choreografė Anželika Cholina, 2011), „Infra“ (choreografas Wayne’as McGregoras, 2022) ir kiti.

Esate kilęs iš Brazilijos. Kaip apibūdintumėte šios šalies šokio kultūrą?

Brazilijoje gyvuoja daug skirtingų šokio stilių, tokių kaip samba ar kapueira, kurioje susijungia kova ir šokis. Dabar išpopuliarėjo ir fankas, kai visi linksminasi judindami klubus. Visus šiuos stilius sieja požiūris: Brazilijoje į šokį nežiūrima kaip į profesiją – tai būdas pasilinksminti, bet ne karjera.

Kaip Brazilijoje vertinamas baleto menas?

Brazilijoje baletas laikomas elitine meno šaka ir tai prieštarauja požiūriui, kad šokis skirtas tik pasilinksminimui. Daugelis žmonių apie baletą žino nedaug, kai kurie net nenumano, kad vaikinai taip pat gali save atrasti šioje meno srityje. Baletas tikrai nėra dažnai pasirenkama meno kryptis. Dažniausiai galimybę jį šokti turi turtingesni žmonės, todėl jis ir nėra toks populiarus. Ši meno šaka paprasčiausiai per brangi: reikia daug kainuojančios šokio avalynės ir pamokų. Kita problema ta, kad baigus šokio mokyklą nėra pakankamai vietų, kur būtų galima tęsti karjerą. Brazilijoje baletas ir pats šokis laikomas labiau hobiu nei karjeros keliu.

Kodėl pasirinkote šokėjo profesiją?

Buvau labai aktyvus vaikas. Kadangi turiu ADHD (dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sindromą), mokykloje itin sunkiai pavykdavo susikaupti, negalėdavau nusėdėti vietoje. Išmėginau pačius įvairiausius užsiėmimus: dziudo, karatė, kung fu, plaukimą – viską, kas tik buvo įmanoma. Vieną kartą per televiziją žiūrėjau realybės šou apie šokį ir susižavėjau jo technikomis, šuoliais bei kitais sudėtingais judesiais, todėl paprašiau tėvų leisti man lankyti džiazo stiliaus šokius. Maniau, kad tai mano žanras, nes jame tilpo man patinkanti muzika ir laisvė. Tačiau po šešių mėnesių mokykloje mane pastebėjo baleto mokytojai, kurie motyvavo pakeisti šokio kryptį, mat turėjau tinkamus duomenis. Jie minėjo, kad balete galiu padaryti didesnę karjerą. Šokio kryptį pakeičiau ir viskas pavyko neblogai.

Pirmą kartą susidūręs su baletu maniau, kad jis per daug griežtas ir varžantis, palyginti su džiazu, kuriame galėjau daug improvizuoti ir niekada nežinojau, ko tikėtis iš naujo numerio. Tačiau artimiau pažinus baletą mane sužavėjo šį meną supantis kontekstas: kylantys pažymiai, gerai organizuotos pamokos, naujų judesių įsisavinimas. Mane užbūrė baleto artistai, nes anksčiau baletą šokančių vaikinų nebuvau matęs. Jaučiausi išskirtinis. Gavau stipendijų stažuotis, atlikdavau daug porinių partijų su merginomis.

Baleto mokėtės Berlyne. Kas atvedė jus į Europą?

Šokti pradėjau savo gimtajame Salvadore, tačiau netrukus atsirado galimybė mokytis San Paulo mieste. Būdamas penkiolikos ten persikrausčiau ir dvejus metus gyvenau. Mokykloje dalyvavau daugelyje konkursų, beveik kiekvieną savaitgalį tekdavo pasirodyti skirtingose vietose, bet šią galimybę vertinau, nes tai tapo puikiu šansu pasirodyti scenoje. Per vieną iš konkursų ir meistriškumo kursų mane pastebėjo mokytojas, kuris ir pasiūlė atvykti mokytis į Berlyną. Mano požiūris į šokį kardinaliai pasikeitė – Brazilijoje į baletą vis dar žiūrėjau kaip į hobį, tačiau atvykus į Europą jis tapo mano gyvenimo būdu. Visiškai pasikeitė dienotvarkė: gyvenau mokyklos bendrabutyje, baleto salėse praleisdavau nuo septynių ryto iki septynių vakaro. Turėjome pačių įvairiausių pamokų: klasikinio ir šiuolaikinio šokio, improvizacijos užsiėmimus, šokio istorijos ir anatomijos pamokas bei daugelį kitų. Visiškai pasinėriau į baleto pasaulį. Gyvenau šokio burbule ir šią patirtį labai vertinu.

Vėliau tapote Sakartvelo valstybinio operos ir baleto teatro trupės nariu. Kaip sekėsi dirbti šioje šalyje?

Patiko visiškai klasikinis šio teatro repertuaras. Deja, trupėje praleidau vos vieną mėnesį, nes kalbame apie 2020 m., kai prasidėjo pandemija. Galiausiai nusprendžiau grįžti į Braziliją, nes turėjome tik nuotolinius baleto užsiėmimus. Ėmiau abejoti dėl savo, kaip šokėjo, karjeros, nes nebeturėjau galimybės pasirodyti scenoje. Netekau progos dirbti kaip profesionalas ir tai buvo skausminga. Esu dėkingas už Sakartvele suteiktas galimybes, tačiau kaip profesionalus šokėjas visko išmokau gyvendamas ir šokdamas Lietuvoje.

Kas paskatino pasirinkti LNOBT trupę?

Sužavėjo repertuaras. Per pirmąjį savo sezoną gavau progą pasirodyti Wayne’o McGregoro spektaklyje „Infra“, o su šiuo choreografu jau buvo tekę dirbti anksčiau ir šią patirtį labai vertinau. Taip pat baleto mokykloje šokome „Bolero“. Labai žavėjausi šio baleto muzika, todėl atvykęs čia džiaugiausi, kad jis įtrauktas į repertuarą. Pajutau, kad čia yra mano vieta. Pasitikėjau savo intuicija, kuri mane čia atvedė. Kai tik atvykau, viskas atrodė natūralu, buvau pripratęs atlikti vaidmenis panašiuose spektakliuose. Šioje trupėje plėtojamas stilius man pasirodė labai artimas. Esu dėkingas už kiekvieną spektaklį, iš kurio išmokstu vis ko nors naujo, o mano gyvenime vyrauja pusiausvyra.

Matėte daug skirtingų šokio kultūrų. Kaip apibūdintumėte požiūrį į baletą Lietuvoje?

Palyginti su Brazilija, čia juntama didelė pagarba teatrui ir domėjimasis juo. Žmonės baletą vertina, spektaklių bilietai išparduodami, salės visada pilnos žiūrovų, kurie juo žavisi. Regis, baletas įaugęs į europiečių kultūrą.

LNOBT scenoje šokate jau ketverius metus. Kas buvo įsimintiniausia?

Itin džiaugiuosi gauta proga šokti spektaklyje „Infra“, kuriame mano scenos partnere tapo primabalerina Anastasija Čumakova. Tai buvo kažkas sunkiai suvokiamo ir kartu nuostabaus. Deja, Anastasija baigė solistės karjerą ir šiais metais turėsiu naują partnerę, tačiau Anastasija tapo mūsų trupės repetitore. Džiaugiuosi kiekviena detale, kurią galėjau iš jos išmokti kartu šokdamas. Tai nebuvo pirmas kartas, kai teko dirbti su choreografu McGregoru, šokau jo spektaklyje „Toli“ Vokietijoje. Šis choreografas man labai patinka, norėčiau dalyvauti kiekviename jo spektaklyje, nes jo kūrinių stilius man itin artimas. Abu spektakliai neoklasikiniai ir paremti partneryste.

Taip pat esu dėkingas už galimybę šokti balete „Parkas“. Gavau praktiškai kiekvieną partiją kordebalete, be to, galėjau pasirodyti ir pas de quatre. Sunku suvokti, kad repetavome stebint pačiam šį legendinį baletą sukūrusiam choreografui Angelinui Preljocajui.

Atlikau ir vieną pagrindinių vaidmenų balete vaikams „Užburtos akys“. Tai tapo mano pirmuoju pagrindiniu vaidmeniu LNOBT. Buvo smagu būti priešais taip arti esančius vaikus, girdėti jų susižavėjimą. Kiekvieną kartą, kai išeinu į sceną, viskas išnyksta, nuovargis, buvęs prieš spektaklį, per pasirodymą liaujasi egzistavęs. Vien praeitą sezoną turėjome apie dešimt „Užburtų akių“ spektaklių, tačiau kiekvieną kartą jaučiau iš vidaus kylančią energiją, naują kvėpavimą.

O spektaklyje „Barbora Radvilaitė“ šokdamas vieną iš Bonos Sforzos tarnų galėjau atrasti ir parodyti įžūlią, piktadarišką savo pusę, kuri iki tol atrodė visai nepažinta.

LNOBT repertuaras platus – rodomi ir klasikiniai, ir šiuolaikiniai šokio spektakliai. Su kokiais didžiausiais išbandymais susidūrėte?

Sunkiausia išlikti ištvermingam, nes visad noriu išlaikyti energiją. Jei kiekvieną dieną treniruojiesi, dalyvauji repeticijose, mokaisi namie, numeris atrodys gerai, tačiau daug kas priklauso ir nuo emocijos bei įdėtos energijos. Visa tai palaikyti aukščiausio lygmens gali būti išties sudėtinga.

Kokį vaidmenį norėtumėte sukurti ateityje?

Jei kalbame apie klasikinį baletą, norėčiau atlikti Alberto vaidmenį spektaklyje „Žizel“. Taip pat sukurti Pjero vaidmenį balete „Arlekino milijonai“. Šiam personažui tenka daug vaidybos ir ekspresijos – būtų įdomu išmėginti ir parodyti šią savo asmenybės dalį. Be to, norėčiau atlikti pagrindinį vyro vaidmenį spektaklyje „Bolero“, nes šis kūrinys iš lėto auga ir galiausiai sprogsta, o pats vaidmuo lygiai toks pat ekspresyvus. Kaip menininkas, siekiu ne tik pasirodyti scenoje, bet ir kurti vaidmenį, turėti galimybę atskleisti savo artistiškąją pusę.

Ką jums reiškia šokis?

Šokis man yra viskas. Tai vienintelis dalykas, kurį galėčiau daryti metų metais. Kiekvienas, net pats mažiausias jo aspektas mane žavi – nuo sportinių treniruočių iki meno, vaidybos. Šokis – mano raiškos būdas, galimybė parodyti savo įvairiapusiškumą. Jis leidžia atrasti tiek daug asmenybės pusių, apie kurias net nežinojau anksčiau. Šokis yra tai, kas aš esu, ir labai džiaugiuosi, kad taip anksti galėjau atrasti šį savo kelią.

Dėkoju už pokalbį.