Pasitikėti kūrybos procesu

Šiuolaikinio šokio studijas Amsterdamo teatro ir šokio akademijoje baigusi šokėja ir choreografe Grėtė Vosyliūtė dalyvavo tokiuose spektakliuose kaip „Lustopia“ (choreografai Silke Z., Laurynas Žakevičius ir Airida Gudaitė, „Low Air“, 2024), „Me Two / Savoj krūvoj“ (choreografė Gudaitė, „Low Air“, 2021), „Spending Time Dancing“ (choreografas Matejus Kejžaras, Amsterdamo menų universitetas, 2024), „Empathic Chamber“ (choreografė Yasmine Hugonnet, Amsterdamo menų universitetas, 2023) ir kt.

Kokia buvo jūsų kelio į šokio pasaulį pradžia?

Šokti pradėjau vaikystėje, lankiau šiuolaikinio šokio ir baleto pamokas keliuose kolektyvuose Vilniuje. Paskutinėse gimnazijos klasėse kilo noras šokiu užsiimti rimčiau, kad tai taptų mano profesija. Būdama paauglė atėjau į „Low Air“ šokio mokyklą, taip pat lankiau pamokas ir kitose šokių studijose, kad būčiau kuo stipriau pasiruošusi stojimui į šios srities universitetus. Noras šokti pastūmėjo prisijungti prie kaip tik prasidedančio choreografės Airidos Gudaitės spektaklio paaugliams „Me Two / Savoj krūvoj“ kūrybinio proceso. Tuo metu mokiausi dvyliktoje klasėje, o netrukus įvyko pandemija, sulėtinusi procesą, tad pradėjusi šokio studijas Amsterdame nebegalėjau gyvai dalyvauti spektaklyje. Smagu, kad kūrybinė komanda sugalvojo būdą, kaip mane įtraukti į pasirodymą, todėl nuėję žiūrėti „Me Two / Savoj krūvoj“ gyvai manęs neišvysite, bet vaizdo instaliacijoje galite pastebėti devyniolikmetę Grėtę, gyvenančią ir šokančią savo paauglystės kambaryje.

„Low Air“ padarė didžiausią įtaką mano šokio supratimui, ten susipažinau ir su gatvės, club bei funk šokių stiliais, subkultūromis. Apskritai supratau, kad man patinka mokytis, pažinti įvairius šokio stilius, judesio technikas, patirti ką nors naujo, neužsibūti vienoje vietoje. Tai man buvo svarbu, todėl įvairiose pamokose, dirbtuvėse ir seminaruose šokio keliu mane vedė daugybė Lietuvos bei užsienio šokėjų ir mokytojų. Kai reikėjo rinktis tarp šokio universitetų, pasirinkau išplėstinio šiuolaikinio šokio programą, kurią sudaro daugybė šokio stilių pamokų – šiuolaikinio, gatvės, club, funk, baleto bei kitos judesio technikos ir, žinoma, įvairios teorinės paskaitos. Studijuojant Amsterdame prasiplėtė mano akiratis, kultūrinis mąstymas, žinių bagažas ir sceninė patirtis, todėl atsirado didesnis pasitikėjimas savimi ir savarankiška kūryba.

Kokius pagrindinius studijų aspektus pasitelkiate savo kūryboje?

Į savarankišką kūrybą dar tik įžengiu, tačiau jau imu pastebėti, ką labiausiai įsisavinau per studijų metus. Turėjome daug improvizacinės praktikos, todėl kurdama pasilieku vietos fizinei nežinomybei, turėdama omenyje istoriją ar koncepciją. Kuriant iš improvizacijos man svarbu palaikyti besikeičiantį minčių srautą, kad nenutrūktų išraiškos esmė, paprasčiau tariant, kad veiksmai, kuriuos atlieku, būtų vidinio pasaulio atspindys. Jei kalbėsime apie fizinį aspektą, jaučiu, kaip kūne jau įsitvirtinę kontaktinės improvizacijos principai, įvairios šokio technikos, manau, jau turiu savą judėjimą, kurį nuolat lavinu, pildau. O labiausiai studijos išmokė pasitikėti procesu ir kad viskas išsiplėtos sava eiga. Sunkiais momentais tą mintį lengva pamesti, bet stengiuosi šią pamoką sau priminti.

Dar studijuodama Nyderlanduose sakėte, kad norite labiau susitelkti į atlikimą, bet dabar ėmėtės ir kurti choreografiją. Kas paskatino šį pokytį?

Nuo atlikimo niekur nebėgu, dar laukia nemažai galimybių, o ir šiuo metu kuriamame spektaklyje taip pat šoksiu, neliksiu tik choreografės pozicijoje. Kurti naują šokio darbą paskatino vidinis chaosas. Baigiant studijas ėmė suktis daug neramių minčių, kurias pasirodė tinkama ir natūralu perkelti į kūrybą. Kilo stipri idėja, spektaklio scenų vaizdiniai, be to, atsirado laikas ir vieta naujam kūrybiniam procesui plėtoti, todėl pasiryžau išeiti iš patogaus tik atlikėjos vaidmens ir kurti savarankišką projektą.

Šokote šiemet festivalyje „Sirenos“ rodytame „Low Air“ spektaklyje „Lustopia“. Ar galėtumėte papasakoti apie kūrybinį procesą ir jums įdomiausius jo aspektus?

Procesas buvo gana trumpas ir intensyvus. Spektaklio kūrybinę komandą sudaro vokiečiai ir lietuviai, todėl pirmiausia turėjome susipažinti, priprasti prie įvairių darbo ypatumų, poreikių, skirtingų kūrybinių idėjų ir fizinių gebėjimų, o tam reikia laiko. Kadangi spektaklis kalba apie skirtingus kūnus, malonumą, geismą, buvo daug linksmų ir žaismingų repeticijų, bet man kilo ir nemažai pasipriešinimo. Esu uždara, nemėgstu dalintis asmeniškumais, todėl tam tikrose situacijose reikėjo save „perlipti“, o tai ilgas ir daug mokantis procesas. Apskritai kuriant „Lustopią“ įdomiausia man buvo pažinti žmones ir iš jų mokytis. Buvau apsupta brandžių ir kartu labai linksmų asmenybių: esu jauniausias žmogus komandoje, bet dažnai užmiršdavau mūsų metus ar net fizines galimybes, nes buvo paprasta ir jauku bendrauti su kolegomis, kurie už mane vyresni nuo šešerių iki trisdešimt penkerių metų.

Spektaklyje akcentuojamas atitrūkimas nuo „meinstryminio“ kūno reprezentacijų. Kaip sekėsi ieškoti būdų scenoje vaizduoti kažką neapdorota, autentiška ir tikra?

Šio spektaklio stiprybė yra asmeniškos, iš individualių šokėjų patirčių, geismo kilusios scenos – taip atsiranda daugiau aiškumo, natūralumo, mažiau vaidybos. Choreografai gilinosi į kiekvieno šokėjo individualumą, į tai, kas mums kelia pasitenkinimą, apskritai malonumą, nebūtinai kūnišką. Žinoma, norėčiau, jog procesas būtų buvęs dar ilgesnis, kad būtų buvę galima geriau pažinti kiekvieną šokėją, tačiau toks tarptautinis bendradarbiavimas yra paprasčiausiai labai brangus. Džiaugiuosi, kad scenoje šoka tokia skirtinga komanda, ir tai toli gražu dar nėra plati skirtingų kūnų reprezentacija, tai tik prisilietimas, bet vis dėlto buvo tokių žiūrovų, kurie spektaklyje galėjo atpažinti save, pamatyti šokantį į savo panašų kūną, – tai įprasmina mūsų darbą.

Žvelgiant į šiuolaikinio šokio ateitį, kas jus labiausiai domina šiame įvairovės, įtraukumo ir tradicinių normų laužymo kontekste?

Atsakyčiau labai paprastai – kad tai nebestebintų.

Ar patirtis spektaklyje „Lustopia“ įkvėpė asmeninėje kūryboje tyrinėti panašias temas?

Iš tiesų noriu pasinerti ir į kitą mane dominančią sritį, susijusią su kasdiene šokėjo kūno priežiūra, atsigavimu (ang. recovery). Rašiau bakalauro darbą apie šokėjų atsigavimą po intensyvių kasdienių repeticijų, pamokų, pasirodymų. Tyrinėjau mokslinius darbus, kūriau galimas šokėjų fizinio ir emocinio atsigavimo strategijas, tad planuoju gilinti šias žinias ir jomis dalintis.

Mano naujas kūrybinis darbas nebūtų prasidėjęs be „Lustopios“, nes naują šokio spektaklį kuriame drauge su vienu iš „Lustopios“ šokėjų Dmitrijumi Andrušanecu. Tai bus mudviejų duetas, kuriame nagrinėjame su ankstesniu spektakliu visai nesusijusią temą, bet, būdami skirtingo amžiaus, skirtingo kūno sudėjimo, pasąmoningai liečiame ir šias temas, tik  gilindamiesi per visai kitokią prizmę.

Ar galėtumėte plačiau papasakoti apie šį būsimą spektaklį, kurį kurti pradėsite sausio mėnesį?

Drauge su kolega Andrušanecu šių metų liepą „Menų spaustuvės“ rezidencijoje „Kūrybinė vasara“ pradėjome kurti naują šokio spektaklį, tyrinėdami (ne)saugumo būseną. Gilinomės, kaip mes suvokiame saugumą asmeniniu, socialiniu, visuomeniniu ir politiniu lygmeniu. Mus inspiruoja ir žmogiškos kasdienės situacijos, tarkim, kaip naktį užgesinus šviesą rasti kelią iki lovos ar kaip jautiesi, kai sąskaitoje pinigų suma artėja prie nulio. Taip pat svarbūs gyvenimo „lūžiai“, kurie kuria arba griauna saugumo jausmą, susijusį su darbu, namais, rutina, artimaisiais, sveikata, politine valdžia, ateities planais. Kas nutinka, kai saugumas dingsta? Kaip susigyventi su emociniu skausmu, pakertančiu fizinę būklę? Įdomu tai, kad mudu skiria dvylika metų, esame skirtingos asmenybės ir mūsų fiziniai gebėjimai neturi daug panašumų, todėl spektaklis atskleidžia dvejopą požiūrį į šią temą.

Rudenį mūsų užmojai ir kūrybinė komanda stipriai išaugo – prie mudviejų kuriamo darbo prisidėjo dar vienuolika menininkų, kurie padės įgyvendinti ir kartu kurti šokio spektaklį pavadinimu „Sandpaper“. Iš tiesų nepaprastai džiaugiuosi šia komanda, su Dmitrijumi siekėme, kad prie projekto prisidėtų jauni, gabūs, „šviežių“ kūrybinių idėjų nestokojantys menininkai, nebūtinai turintys daug profesionalios patirties: kai kuriems tai bus pirmoji profesionali kūrybinė veikla. Kaip pradedančiai kūrėjai man svarbu tokia galimybe dalintis su kitais jaunuoliais ir kartu augti užsiimant tuo, ką norime daryti – kurti. Kūrybinį spektaklio „Sandpaper“ procesą tęsime sausio mėnesį, nekantrauju plėtoti kūrybines idėjas kartu su talentingais žmonėmis.

Kokie tolesni kūrybiniai planai?

Šis klausimas tikrai keblus, galiu tik nuspėti, o dar geriau dalykai man pildosi ne kai planuoju, o kai svajoju. Tad galiu pasidalinti svajonėmis apie ateitį: spektaklį „Sandpaper“ norėtume pristatyti Lietuvoje ir užsienyje, juo dalintis su žmonėmis, kurie per šokį ieško ryšio, supratimo, empatijos ir vilties. Rezidencija „Menų spaustuvėje“ parodė, kad tai turėtų būti jautrus, įtraukiantis darbas, aktualus ir šių dienų jaunimui, ir vyresniems žmonėms. Apskritai savo veiklomis mėgstu „žongliruoti“ – užsiimti ir domėtis keliais dalykais. Tad ateityje matau save plečiančią žinias apie šokį, judesį, pedagogiką, masažus, visapusę kūno priežiūrą ir jomis besidalijančią. Ir, žinoma, norėčiau toliau kurti šokio spektaklius ir juose šokti.

Dėkoju už pokalbį.