Du jubiliejai

Noriu dar kartą priminti, kad praėjusio amžiaus 6-ajame dešimtmetyje Lietuvos baletas išgyveno vos ne stebuklą. Gal kam nors tai joks stebuklas, tačiau tie, kurie tais laikais domėjosi klasikiniu baletu, tikrai buvo sukrėsti. Prisiminti tuos įvykius paskatino žinutė visuomenės informavimo priemonėje, kad viena iš daugybės popkultūros grupių ruošiasi švęsti savo veiklos dešimtmetį. Pasirodo, kad ne tik blogas pavyzdys užkrečiamas – užkrėsti gali ir geras. Todėl ir sugalvojau 2024 m. paminėti du jubiliejus – „leningradiečių“ baleto grupės profesinės veiklos 65-metį ir ilgametės primabalerinos Leokadijos Aškelovičiūtės 85-erių metų jubiliejų.

Prisiminkime 1959 m. vasarą. Vilnius tarsi papilkėjęs nuo karščio, tačiau vakare į Valstybinio operos ir baleto teatro žiūrovų salę renkasi baleto gerbėjai, teatralai. Visi nekantraudami laukia, kada pasirodys grupelė būsimų teatro šokėjų, ką tik baigusių Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) Agrippinos Vaganovos choreografijos mokyklą. Be abejo, koncertas padarė milžinišką įspūdį. Ne vieną maloniai nustebino ne tik jaunųjų šokėjų pasirinktas repertuaras – soliniai fragmentai bei duetai iš klasikinių spektaklių, bet ir profesionalumas. Palyginti su baleto trupe, kurios didesnę dalį sudarė labiau entuziastai nei profesionalai (ypač vyrų dalis), tai buvo tikrai efektingas ir žavus prisistatymas žiūrovams bei baletomanams. Ir aplodismentų, tą vakarą skambėjusių teatro salėje, tikrai nusipelnė visi – Leokadija Aškelovičiūtė, Regina Baranauskaitė, Ramutė Šimėnaitė, Genovaitė Samaitytė, Gražina Žvikaitė, Antanas Beliukevičius, Eugenijus Judinas, Raimondas Minderis, Pranas Peluritis, Vytautas Sinkevičius. Kai po kiek laiko šio koncerto dalyviai buvo juridiškai įteisinti kaip Operos ir baleto teatro darbuotojai, visa „leningradiečių“ komanda išvyko į turą po Lietuvos miestus ir miestelius, taip pradėdami savo profesinę veiklą.

Praėjo daugiau nei pusė šimtmečio, bet „leningradiečių“ grupės indėlis į mūsų baleto istoriją niekur nedingo. Ir tegul jie ne visi maksimaliai išnaudojo savo galimybes scenoje bei gyvenime, tačiau dėl to jų visų nuopelnai nesumažėjo. Ir tų, kurie dešimtmečius scenoje kūrė pagrindinius vaidmenis, ir tų, kurie laikui bėgant tarsi ištirpo kordebaleto masinėse scenose.

Viena ryškiausių „leningradiečių“ – Leokadija Aškelovičiūtė. Mūsų baleto istorija neįsivaizduojama be šios primabalerinos sukurtų vaidmenų. Dešimtmečiais klasikinio baleto pastatymuose visada būdavo jos pavardė, o princesė Aurora Piotro Čaikovskio balete „Miegančioji gražuolė“ tapo etalonu nuo jos debiuto šiuo vaidmeniu jau po pirmo spektaklio. Kol vyko debiutinis Aškelovičiūtės spektaklis, ne tik scenoje, bet ir užkulisiuose bei žiūrovų salėje tvyrojo kažkokia ypatinga atmosfera, tarsi pranašaudama įvyksiant stebuklą, kurio liudininkais visi tapsime. Gal todėl ir tarpai tarp kulisų buvo užpildyti aprengėjų, grimuotojų, scenos darbininkų, butaforų. Ir stebuklas įvyko, o mes tapome jo liudininkais. Po keturiolikos metų prisimindamas šį jaunutės balerinos debiutą rašiau: „Manau, kad viską lėmė ta pakili nuotaika, kuri apima žmones, jaučiančius, kad jie tampa įvyksiančio stebuklo liudininkais. [...] Gal ir per skambus tas žodis – „stebuklas“, bet kaipgi kitaip pavadinsi naujo menininko gimimą.“

Keista, bet panaši situacija susiklostė 1960 m., kai mūsų teatro scenoje, keliuose Adolphe’o Adamo baleto „Žizel“ spektakliuose, šoko baleto žvaigždės iš Prancūzijos – Yvette Chauviré ir Youly Algaroffas. Tada taip pat visi laukė stebuklo ir jį pamatė. Vieni pirmą kartą išvydo prancūzų baleto mokyklos atstovus, praskleidusius „geležinę uždangą“, kiti – triko, palaipsniui pakeitusius „trumpikes“, užuominą į ankstyvųjų viduramžių kilmingųjų aprangos kodą.

Prancūzijos meistrų vizitas tarsi pravėrė iki tol uždarytas duris Lietuvos baletui žengti kad ir nedidelį žingsnį į naują etapą. Taip, kaip Aškelovičiūtės debiutas Čaikovskio „Miegančiojoje gražuolėje“ tarsi choreografijos kamertonas pateikė kryptį Lietuvos baletui. Bet laikas įneša savo pataisų. Čaikovskis tapo nepageidaujamas, nors mūsų baletas tobulėjo, savo repertuare turėdamas „Miegančiąją gražuolę“, „Gulbių ežerą“, „Spragtuką“. Aškelovičiūtė buvo išbraukta iš Lietuvos baletui nusipelniusiųjų sąrašo. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras net nepasveikino jubiliejaus proga jau išėjusios mūsų baleto žvaigždės, kai ji dar buvo gyva. Kodėl? Nežinau.