Tarp materijos ir koncepcijos

Šių metų Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ Lietuvos teatro vitrinoje – dešimt per pastaruosius metus sukurtų kūrinių. Programos sudarytojoms teatro kritikėms Almai Braškytei ir Kristinai Steiblytei pavyko išryškinti šiuolaikinio Lietuvos teatro kryptis, akcentuojant ne tik dramos pastatymus, bet ir kitus scenos menus įtraukiančius darbus. Lietuviška vitrina parodo ir dėl tarpdisciplininio meno įtakos paplitusias hibridinio teatro formas. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į programoje padidėjusį nepriklausomų teatrų spektaklių kiekį, įtvirtinant jų meninės kokybės lygiateisiškumą su po nuolatinio valstybinio finansavimo stogu sukurtais darbais.

Choreografės iš Vokietijos Silke Z. ir Vilniaus miesto šokio teatro „Low Air“ šiuolaikinio šokio spektaklio „Lustopia“ ir vizualinių eksperimentų teatro „Kosmos Theatre“ režisieriaus Žilvino Vingelio monospektaklio „Diletantas (*susapnavęs Angelą)“ įtraukimas į lietuvišką „Sirenų“ programą – tai būdas dramos teatro publikai pristatyti mažiau pažįstamą vizualinio teatro žanrą ir stiprinti nuo šiuolaikinių Lietuvos scenos menų neatsiejamą šiuolaikinio šokio tapatybę.

Pavasarį Vilniaus mažajame teatre pristatęs spektaklį „Orfėjas“ pagal kertinės XX a. prancūzų kultūros asmenybės Jeano Cocteau pjesę, Vingelis toliau tyrinėja šio menininko gyvenimą. Šįkart abstrakčiau: pasitelkdamas vaizdo projekcijas, objektus, garsą, šviesų ir rūko efektus režisierius spektaklio „Diletantas...“ veiksmą kuria tarsi nenutrūkstantį sąmonės srautą. Toks sceninių įrankių kaleidoskopas pasirinktas ne veltui – spektaklio epicentre atsiduria ne ekscentriška dramaturgo biografija, bet jo kūrybos procesai. Tai apsvaigęs, apverstas, kartais sulėtintas menininko pasaulio vaizdinys. Spektaklis veikia pagal kolektyvinės haliucinacijos ar sapno taisykles. Į pirmą planą iškeliama estetika ir pojūčiai. Žiūrovas neįpareigojamas scenoje matomų objektų ar judesių susieti su rašytojo gyvenimo faktais; vizualinė patirtis leidžia apsilankyti menininko vaizduotės rūmuose. Cocteau vaidinanti aktorė Airida Gintautaitė yra šios ekskursijos gidas. Ir nors šiais laikais moteris, vaidinanti vyrą, dažnai koduoja papildomą prasmę, „Diletante...“ taip nenutinka. Fantasmagoriškai elegantiška Gintautaitės judesių ir mimikų raiška tiksliai perteikia Cocteau minties plastiškumą ir sustiprina spektaklyje kuriamos vizijos poveikį.

Naujausias „Low Air“ spektaklis „Lustopia“ – dailus atvirukas prieš socialinę, lyčių, skirtingų kūno sudėjimų ir amžiaus skirtumų nelygybę. Tai tampa akivaizdu vos prasidėjus spektakliui, kai scenoje pasirodo šeši skirtingi šokėjai: dvi jaunos ir vidutinio amžiaus moterys, stambesnio sudėjimo, vyresnio amžiaus bei Dauno sindromą turintis vyras. Jie išlenda iš kubų, sukonstruotų iš keturių sujungtų fotodrobių, iš arti vaizduojančių netolygios žmogaus odos lopinėlius. Per spektaklį šokėjai persirengia, nusirengia, šoka po du ir grupėje, kratosi, šliaužia grindimis, maivosi prieš publiką, raško prie vieno iš atlikėjų švarko prikabintas glaistytas spurgas, prašo žiūrovų iš lapelių paskaityti vokiškas ir angliškas frazes, tarkim, „You are a sex bomb“ („Tu esi sekso bomba“), ir panašiai.

Kūnų įvairovės koegzistavimas mėginamas įpiršti žiūrovams per atvirą provokaciją – nepatogiai arti prisiartinus be drabužių ar atliekant nepadorius judesius. Ir nors prieš spektaklį informuota, kad erdvėje galima laisvai judėti, tad nepatogiai pasijutęs žiūrovas gali tiesiog pasitraukti, gausus susirinkusiųjų kiekis neleido pasinaudoti šia galimybe. Potencialiai „Lustopia“ galėjo tapti paveikiu šokio reginiu, tačiau tam reikėtų pasikliauti kai kuo daugiau nei vien artimu buvimu šalia publikos.

Spektakliai „Diletantas...“ ir „Lustopia“ siekia paveikti žiūrovus vizualumo, kūniškumo ir daiktiškumo kerais. Pasakojime be teksto apie Cocteau siekiama materializuoti jo idėjas, o šiuolaikinio šokio spektaklyje – konceptualizuoti aiškiai išgrynintą visuomenės problemą.

Scenos meno įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė