Baletas su kelio ženklais

Naujojo sezono pradžioje Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) baleto trupė leidosi į kelią, kurį nutiesė vokiečių choreografas Marco Goecke. Šis kelias nužymėtas garsiojo italų kino režisieriaus Federico Fellini filmo „La strada“ ženklais, kurie įvardinti jau spektaklio afišose: vos vos matomas šviesus Dželsominos-Giuliettos Masinos atvaizdas, užrašai „La strada“, „pagal Fellini filmą“.

Šiais metais Fellini šedevras švenčia septyniasdešimtmetį – filmą režisierius sukūrė sulaukęs trisdešimt ketverių. Goecke filmą „baletizuoti“ nutarė 2018-aisiais, sulaukęs keturiasdešimt šešerių (pirmą kartą spektaklis pastatytas su Gärtnerplatztheater baleto trupe Miunchene).

Lietuvos baleto istorija jau turi vieną kino, tapusio baletu, atvejį: Arūno Žebriūno muzikiniame filme „Velnio nuotaka“ (1974) skambėjusią Viačeslavo Ganelino muziką „prašokdino“ choreografas Vytautas Brazdylis, sukūręs didžiulio populiarumo sulaukusį spektaklį „Baltaragio malūnas“ (1979), kuriame buvo surastas savitas, su filmu tik pačiais bendriausiais bruožais (ir muzika) susijęs dramaturginis sprendimas.

Įsipareigojimai Fellini filmui Goecke ir įkvėpė, ir ribojo, skatindami sekti filmo herojų pėdomis ir mėginti atkurti filmo prasmes. Spektaklio pradžioje – šniokščiantis vėjas, banguojanti jūra, prislėgta juodo dangaus, ir mažytė moters figūra, iš tolumos gestais ir mimika siunčianti nelyg pavojaus signalus. Tai Roza, kurios mirties aplinkybes choreografas išaiškina: ją nužudė Dzampanas. Tolesnės scenos įdomios ir choreografine kalba (staigūs, koordinuoti judesiai, aktyvūs mostai plaštakomis), ir sklandžiomis asociatyvių personažų ekspozicijomis, kurios ir pasakoja filmo turinį, ir kuria savarankišką baleto kaip judesio meno naratyvą. Tačiau ilgainiui šis pasakojimas tampa vis iliustratyvesnis, iniciatyvą ima konkrečios detalės (Dželsominos dūdelė, pinigų vėduoklės), o spektaklio vizualinis pavidalas lieka tarytum įstrigęs laike: jūros bangos, vėliau – javų laukai ir virš jų tvyranti bežadė tamsa.

Spektaklyje nemažai juokiamasi, kalbama – ausis pasiekia atskiros itališkų frazių nuotrupos, lyg iš užklydusios aktorių trupės konferansjė lūpų pasigirsta „Labas vakaras visiems!“, o pabaigoje ir Dželsominos, ir Dzampano būsenas perteikia stilizuota rauda.

Melodijų ir nuotaikų požiūriu įvairi Nino Rotos muzika, atliekama orkestro (diriguoja Martynas Staškus ir Robertas Šervenikas), padeda artistams, padeda ir žiūrovams – kurti ir pajusti veikėjų būsenų atspalvius, įsijausti į kelionę per laiką ir per skirtingas vizualiojo meno formas. Tik viename iš spektaklių antrojo veiksmo pradžia pasirodė pernelyg garsi, ir nors šiurkščios faktūros tarytum tinka keliaujančių artistų išorinės ir vidinės savijautos kontrastui sukurti, vis dėlto norėjosi jautresnio, labiau niuansuoto, ne tokio trankaus skambesio.

Žiūrovų juokinimu duoną pelnančių cirkininkų kasdienybei perteikti pasitelkiami stereotipišką klounų kalbėseną ir gestikuliaciją kopijuojantys piešiniai. Tokios scenos ima stelbti choreografiją, pradeda atrodyti, kad tariamos frazės svarbios, norisi jas suprasti, sugretinti su režisūriniais sprendimais.

Kai kurių režisūrinių ir choreografinių sumanymų jungtys pajėgios sukurti gana talpias asociacijas (stirnų trio, pasirodantis prieš Dzampano automobilio žibintus, kaimo šventės scena ir kt., arklių ir Bepročio mėginimai užskleisti scenos uždangą, lakoniškai išryškinantys „teatro teatre“ temą).

Dželsominą choreografas apibūdina eisena, laikysena, beveik nuolat vilkimu ilgu paltu, todėl iškart įsimena jos nedidelis, jautrus, vien choreografinėmis priemonėmis sukurtas solo, kilstelintis jos paveikslą į labiau apibendrintą lygmenį. Dzampano plastika griežta, grubi – duetai su Darbininke, Našle, taip pat ir su Dželsomina mechaniški, šiek tiek schematizuojantys šį personažą, kuriam žmogiškumo suteikia tik pačioje pabaigoje pasigirstantis atgailaujantis, trūkčiojantis vyriškas verksmas.

Jaudinantis sergančio vaiko paveikslas, sukurtas iš aktyvių, trūkčiojančių judesių, kuriuos lydi neartikuliuoti garsai. Švelnus Dželsominos glostančios rankos judesys sustabdo spektaklio veiksmą, paprastai ir aiškiai užbaigdamas šios herojės dvasinį portretą, – kažin ar tam bereikia motorizuotos žiurkės, kurią, šmirinėjančią aplink, antrame veiksme Dželsomina šeria trupiniais. Tai viena iš kelių, atrodytų, perteklinių, iliustratyvių detalių (kaip ir triukšmingai iš viršaus nukrintanti grandinė), supaprastinančių spektaklio meninę kalbą, sufleruojančių žiūrovams personažų ir scenų vertinimus.

Muzikiniu ir choreografiniu požiūriu patrauklus Bepročio personažas, su kuriuo Dželsomina iškart pajunta artimą ryšį. Jo plastiški judesiai, šuoliai, atsargi eisena (filme jis – lyno akrobatas) sukuria įtikinamą ir jautrų veikėją, sužadinantį Dzampano pavydą ir išprovokuojantį mirtinus smūgius.

Scenografė ir kostiumų dailininkė Michaela Springer minimaliomis detalėmis sukūrė kelio atmosferą – atrodė, jog tokiam sprendimui Vilniaus scena per didelė ir veiksmą bei artistus kartais tarytum užgožia, juo labiau kad Udo Haberlando šviesų dizainas kūrė kiek monotonišką minorinę nuotaiką: tik pačioje pabaigoje virš jūros įsižiebė spektaklio mintį apie būtiną dėmesį ir jautrumą kitam iliustruojančios žvaigždės. Kostiumai padeda charakterizuoti personažus minimaliomis detalėmis – Dzampano diržu, raudonomis klounų nosimis, Darbininkės dirbtine krūtine, Našlės vualiu, cirko žirgų uodegomis. Filmo estetiką neigiantis, kūrėjų savarankiškumą apibūdinantis sprendimas – visi moteriški personažai (nuo Rozos iki Skalbėjos) mūvi kelnes; tai lyg apibendrina, suvienija spektaklio herojus, juos visų pirma matant kaip žmones, o ne kaip vyrus ir moteris. Tokį požiūrį tarytum atspindi ir Sergančio vaiko vaidmuo, kurį vienuose spektakliuose atliko Marine Pontarlier, kituose – Lorenzo Epifani.

„La strada“ Vilniuje pastatė choreografo asistentai Ludovico Pace ir Patrickas Teschneris. Jų darbas LNOBT trupės artistams suteikė progą išmėginti kitokią choreografinę stilistiką, atskleidė naujas šokėjų talento briaunas. Pagrindinius vaidmenis premjeriniuose „La strada“ spektakliuose rugsėjo 13, 14, 17–21 d. šoko Julija Stankevičiūtė ir Ernestas Barčaitis bei Julija Šumacherytė ir Ignas Armalis. Skirtingi artistai, skirtingos individualybės – skirtingi, savaip įdomūs, dinamiški, su kiekvienu spektakliu akivaizdžiai bręstantys paveikslai, praturtinantys ir pačių šokėjų kūrybines biografijas. Spektaklyje ryškus ir Bepročio personažas – jį įtaigiai sukūrė Voicechas Žuromskas ir Jonas Kertenis (jis atlieka ir Cirko vadovo vaidmenį). Plastiški, groteskiška energija trykštantys Klounai – Imanolis Sastre’as ir Victoras Coffy.

Spektaklio pabaigoje žiūrovams lenkiasi kiekvienas artistas atskirai – nes dauguma jų turi progų sukurti kad ir nedidelį vaidmenį, pasimėgauti žiūrovų dėmesiu scenoje būdami vieni, dviese ar trise. Neabejotina, kad ši šokio kelionė papildė jų profesinio meistriškumo bagažą, praturtino asmenines bei žmogiškas patirtis.