Šokio dienoraščiai

Birželio 26 d.

„Didonė ir Enėjas“ („LNOBT Open“)

Jau ketvirtą vasarą Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras savo sezoną pratęsia atvirame ore – Valdovų rūmų kieme vykstančiame festivalyje „LNOBT Open“. Laikina scena, ant grindinio tame pačiame lygyje sustatytos žiūrovų kėdės – ne visai tinkamos sąlygos šokio meno suvokimui, kai net ir įtempęs kaklą ir aukštai iškėlęs galvą ne visada matai svarbiausią šokėjo instrumentą – kojas. Henry Purcello operą „Didonė ir Enėjas“ pastatė Vengrijos menininkai: režisierė ir choreografė Dóra Barta, scenografė Ildi Tihanyi, kostiumų dailininkė Andrea Kovács ir šviesų dailininkas Józsefas Pető. Judesys spektakliui suteikė plastinės dinamikos ir veiksmo intrigos. Operoje dalyvavę šokėjai Gabrielle Emily Aidulis, Vykintė Dilbaitė, Lukas Dirsė, Gustas Navickas, Vaiva Paukštė, Aretas Piaseckas, Urtė Siniauskaitė, Indrė Stasiūnaitė, Ignas Šmitas ir Robertas Vinik (kai kurie – buvę ar esami Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai) įveikė režisierės ir choreografės užduotis (jiems prireikė ištvermės, judesių tikslumo bei sinchroniškumo) ir tapo reikšminga sceninio reginio dalimi.

Liepos 2 d.

„Reverb’as“ (Klaipėdos festivalis)

Šių metų Klaipėdos festivalio senajame elinge programą papuošė naujas uostamiesčio baleto trupės darbas: du šokio spektakliai, sujungti vienu pavadinimu – „Reverb’as“. Šio angliško žodžio su prilipdyta lietuviška galūne reikšmę tenka aiškintis žodyne – sąvoka „dirbtinis garso fonas“ deklaruoja tai, ko siekė kūrėjai, tačiau labiausiai jų sumanymus atskleidžia pati šokio kalba. Pirmas kūrinys – trečiasis Lietuvoje sukurtas dabartinio Klaipėdos baleto trupės meno vadovo Gajaus Žmavco darbas (po kompozicijos „Starfall“ ir trečiosios spektaklio „Dona Kichotė“ dalies). Nors jo pavadinimas įmantrus – „Audio Unit“, pats kūrinys padarė gerą įspūdį choreografijos ir vaizdų koncepcija: aiškūs, tikslūs, griežti judesiai ir jų kombinacijos pratęsė, įvaizdino besikartojančias muzikines formas, o šokėjų lytį niveliuojantys kostiumai, grimas bei Andriaus Stasiulio šviesų dizainas padėjo kurti racionalų, fizišką spektaklio pavidalą, kurį nuo monotonijos išgelbėjo gerai apskaičiuota trukmė bei nedideli solistės Oleksandros Borodinos energiškai aktyvaus šokio intarpai. Visa Klaipėdos muzikinio teatro trupė scenos erdvėje buvo sukomponuota taip, kad visai nekrito į akis skirtingi šokėjų fiziniai duomenys, išryškėję nusilenkimų metu. Artistų judesiai buvo vieningai intensyvūs, ryškūs, o puikiai valdoma fizinė energija padėjo kurti intuityviai suvokiamą spektaklio metafizinį turinį.

Po pertraukos rodytas britų choreografo Douglaso Lee kūrinys „Callisto“. Pavadinimas pirmiausia primena iš antikinės mitologijos pažįstamą nimfą, vieną iš daugybės dievo Dzeuso (ar Jupiterio) meilės aukų, tačiau pats choreografas nurodė siekęs asociacijų su Saulės sistemos planeta Jupiteriu ir Kalista kaip viena šios planetos palydovų. Kad ir kaip ten būtų, šis epizodas, kurį atliko devyni šokėjai, ir kostiumais, kuriuos sukūrė pats choreografas, ir vaizdiniu sprendimu (dominavo tamsiai žali tonai) tarytum taikėsi ir prie Klaipėdos geografinės padėties, siekdamas sukurti jūros gelmių įspūdį. Mintis po vandeniu kreipė ir šokėjų nešiojami keli keisti butaforiniai kalmarus primenantys padarai. Jie tik iliustravo kūrinį, nesuteikdami jam jokių reikšmingų prasmių ir patvirtindami, kad derinti objektą ir šokį (o ypač tokį, kokį kuria Lee) yra gana rizikinga ir kažin ar perspektyvu. Juo labiau kad duetinėse kombinacijose buvo užtektinai paslaptingų gyvybės formų užuominų, kurių grėsmingus pavidalus išraiškingai perteikė šokėjai. Derindamas statiškas pozas ir gaivališkas judesių slinktis, choreografas kartu su garso takelio autoriumi australų menininku Nicolasu Sávva sukūrė organišką, estetiniu požiūriu vientisą visumą, kurią papildė paslaptinga Stasiulio šviesų partitūra.

Rugpjūčio 10 d.

„A la Luna“ (Klaipėdos festivalis)

Šis teatralizuotas koncertas, kurį jungė mėnulio tema, taip pat sunkiai įsivaizduojamas be šokėjų, kurių padedami trys operos solistai galėjo kur kas išraiškingiau perteikti dainuojamų kūrinių mintis. Kad ir kokie išraiškingi būtų ant dūmų uždangų projektuojami Vestos Obolevičiūtės sukurti vaizdai ir nuolat kintanti Stasiulio pasiūlyta šviesų ir šešėlių dramaturgija, gyvas, čia ir dabar gimstantis šokėjų judesys tapo tuo energijos tiltu, kuris veiksmo metu buvo nutiestas tarp atlikėjų ir žiūrovų. Choreografė Inga Briazkalovaitė, vertikaliojo šokio Lietuvoje pradininkė ir kūrėja, šios stilistikos elementus integravo į bendrą koncerto sistemą – kelios akrobatinės kompozicijos buvo rodomos ant žiūrovų zonoje į viršų kylančių metalinių elingo konstrukcijų.

Rugpjūčio 31 d.

Paskutinė vasaros diena – slenkstis į rudenį, kai savo naują sezoną pradeda ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių baleto trupės. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro spektakliuose nuo šio rudens matysime keletą naujų šokėjų: jais tapo Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus absolventės Gabrielė Šinkūnaitė, Tėja Daujotaitė, Smiltė Mazūraitė, Austėja Medekšaitė, Yeva Shportiuk, taip pat kanadietis Aidenas Bazylinskis.

Pirmasis link šimtmečio artėjančio Lietuvos baleto sezono spektaklis – „La Strada“ pagal italų kompozitoriaus Nino Rotos muziką – ragina prisiminti XX a. pasaulio kino garsenybės Federico Fellini šedevrą „Kelias“ (kodėl šitaip negalėjo vadintis spektaklis?), kurį dar 2018 m. sukūrė vokiečių choreografas Marco Goecke. Beje, filmas šiais metais švenčia septyniasdešimtmetį.

Visada įdomu sekti artimiausių kaimynų baleto naujienas, juo labiau kad pastaraisiais dešimtmečiais pastebimai susiformavo tam tikra kūriniais, menininkais ir idėjomis besikeičianti baleto kultūros erdvė, kurią sudaro Lenkija, Lietuva ir Latvija. Latviai baleto sezoną pradėjo jau rugpjūčio 18 d. taip pat Goecke’s baletu „Nižinskis“ pagal Frédérico Chopino ir Claude’o Debussy muziką (spektaklis pirmą kartą buvo pastatytas 2016 m. Štutgarte, o premjera Rygoje įvyko 2022 m.). Pirmoji šio sezono latvių baleto premjera numatyta lapkričio 2 d. – tai dviejų veiksmų baletas „Kazanova“, kurį pagal Kerry Muzzey muziką stato britų choreografas Kennethas Tindallas (tai šio menininko 2017-ųjų kūrinys Lidse, Didžiojoje Britanijoje, dirbančiai Northern Ballet trupei).

Didysis teatras Varšuvoje sezono atidarymui rugsėjo 6 d. numatė Krzysztofo Pastoro baletą „Drakula“ (Australijos baleto trupė pirmą kartą spektaklį parodė 2018-aisiais, Varšuvoje jis pastatytas 2022-aisiais), o spalio 25 d. įvyks baleto „Peras Giuntas“ premjera – šį Slovėnijoje dirbančio rumunų choreografo Edwardo Clugo, kurį žinome iš Klaipėdoje pastatytų spektaklių „Stabat Mater“ ir „Šventasis pavasaris“), kūrinį jau matėme Vilniuje, kai 2018 m. LNOBT scenoje viešėjo Latvijos nacionalinės operos baleto trupė („Pero Giunto“ premjera Slovėnijoje įvyko 2015 m.).