Ką pasirinkti – dramblį ar banginį?

Ne paslaptis, jog dalis žmonijos anksčiau buvo įsitikinusi, kad žemė laikosi ant trijų dramblių. Kita dalis manė, kad žemę palaiko trys banginiai. Dabar bent jau dauguma žino, kad žemė sukasi pati. O ant ko laikosi Terpsichorės pasaulis? Ant dramblio ar ant banginio? Aš renkuosi banginį. Tikrai ne dėl jo masės, juk dramblys ne ką mažesnis. Bet prisiminkime, kaip juda tiek vienas, tiek kitas, – jų judėjimas skiriasi kaip žemė ir dangus. Ir nieko nuostabaus, kad šokio deivės Terpsichorės valdas galima lyginti su jūromis ar vandenynais. Kaip ir visos jūros bei vandenynai, Terpsichorės valdos taip pat pasižymi gyventojų įvairove. Faunos gausa tik dar kartą įrodo, kad procesai, vykstantys gamtoje, tarsi atspindi evoliuciją. O evoliucija žymia dalimi priklauso nuo tų, kurie atsiduria avangarde. Lietuvos Terpsichorės atveju – tai ryškiausių šokių kolektyvų vadovai. Teatleidžia man tie, kurie nepatenka į mano gal ir subjektyvų trejetuką. Paguosdamas nepatenkintiems siūlau pasinaudoti olimpiniais principais – įskaitiniais, pelnančiais taškus laikyti patekusius į pirmąjį aštuntuką. Juk jie vietas nuo ketvirtos iki aštuntos užsitarnavo tikrai ne už gražias akis. Vieni įkūrė privačias baleto mokyklas, kiti – akademijas, dar kiti sugebėjo įregistruoti net privačius teatrus. Toks šokio entuziastų (nesvarbu, kokio šokio – klasikinio ar šiuolaikinio, modernaus ar gatvės su daugybe savo atšakų) aktyvumas ir skatina šokio, kaip meno srities, augimą, nepaisant tų kliūčių, kurias dosniai pažeria realus kultūrinis gyvenimas. Tiksliau, jo finansavimas. Gal kas girdėjo, kad valstybė ar savivaldybės finansiškai paremtų privačias šokių mokyklas ar privačius teatrus? Man neteko. Žinau, kad finansiškai remiami privatūs vaikų darželiai ir didžiosios privačios (karališkos) mokyklos.

Bet grįžkime prie Terpsichorės „jūrų marių“. Kaip ir visose jūrose bei vandenynuose, čia gyvena ar plaukioja ne tik banginiai, bet ir kiti kūrybos dalyviai. Galima sutikti delfinų ir orkų, tunų ir kalmarų, ir taip toliau, ir taip toliau. Čia galima rasti ir Lietuvos Didįjį Barjerinį rifą (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, LNOBT) su daugybe egzotiškų, spalvingų gyventojų. Tiesiog negali atitraukti akių. Tikiuosi, kad lietuviško „Rifo“ neištiks Didžiojo Barjerinio rifo likimas – grėsmė išnykti. Ten kaltas klimato atšilimas. O čia? Gal vis labiau populiarėjanti nauja modernaus šokio „atžala“ – sėdmens „tremolo“ – paprasčiausia vibracija. Juk tai nauja, todėl ir žavu. Esu įsitikinęs, kad vienas tų banginių, ant kurių laikosi Lietuvos Terpsichorės pasaulis, – Anželika Cholina. Baletmeisterė, choreografė, režisierė, pedagogė, A|CH šokio teatro steigėja ir vadovė. Nežinau, kaip apibūdinti šią unikalią asmenybę Lietuvos kultūriniame gyvenime. Kad ji reto talento kūrėja, galinti įgyvendinti savo idėjas, deganti troškimu kurti ir gebanti užkurti kitus, niekas neužginčys. Bet to vis vien per mažai, kad suvoktum, kokią misiją ji atlieka. Nuostabu tai, kad Cholinai ta misija ne kažkieno paskirta, o pačios numatyta sau ir, svarbiausia, sėkmingai atliekama. Nevardysiu tų choreografijos šedevrų, pradedant baleto spektakliu „Barbora Radvilaitė“ ir baigiant choreografine miniatiūra „Juodoji gulbė“. Tai reikia matyti ir jausti.

Iki šiol negaliu užmiršti renginio, skirto M.K. Čiurlionio menų mokyklos jubiliejui, kai Šokio teatro scenoje buvo parodytas dar vienas Cholinos choreografijos šedevras „Jūra“ pagal Čiurlionio simfoninę poemą. Sukrėtė ne tik šokiu efektyviai sukurta Baltijos jūros pakrantė, dar neliesta civilizacijos, ir ošiančios bangos, tam pasitelkiant mokyklos Baleto skyriaus jaunesnių klasių mokinius. Ne mažiau pribloškė ir tai, kaip choreografė sugebėjo taip paveikti mažuosius atlikėjus, kad scenoje matėme profesionalų kordebaletą, kurio gali pavydėti ne vienas teatras. Kai galvoju, kur slypi Cholinos kūrybinė sėkmė, prisimenu vieną jos frazę: „Mano teatre grožis užima svarbią vietą. Esu moteris, todėl visi mano spektakliai labai emocionalūs ir gražūs. Visuose spektakliuose labai svarbus estetinis vaizdas.“

Jei jau pradėjome kalbėti apie banginius, prilaikančius Terpsichorės „jūras marias“, prisiminkime dar vieną „banginį“, nuo kurio veiklos ne mažiau priklauso ir šokio meno ateitis. Tai LNOBT baleto meno vadovas Martynas Rimeikis. Užaugęs M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriuje, subrendęs LNOBT kaip atlikėjas, jaunasis meno vadovas tarsi įkūnija jaunosios kartos norus ir tikslus. Žurnale „Bravissimo“ (2020 2/3) Rimeikis taip įvardijo savo siekius: „Mano tikslas tęsti klasikinę tradiciją ir tuo pat metu gyvai reaguoti į pokyčius. <...> Norėčiau daugiau spektaklių, sukurtų specialiai mūsų trupei, kad nebūtume tik jau egzistuojančių kūrinių atkartotojai.“ Prieš keletą metų ta proga rašiau: „Sprendžiant iš choreografo kūrybinio braižo, jo prioritetų, galime tikėtis, kad jis nesiūlys mums savų klasikinio paveldo redakcijų.“ Ką gi, mano lūkesčiai išsipildė. Gaila, bet to negaliu pasakyti apie Rimeikio norus nebūti „atkartotojais“. Gal tokios aplinkybės susiklostė, gal tuos norus įgyvendinti trukdo pirmtakų įsipareigojimai? Juk repertuaras planuojamas kelerius metus į priekį. Kad ir kaip būtų, Rimeikis sėkmingai įgyvendina savo sumanymus, lieka ištikimas pasirinktai krypčiai. Geriausias įrodymas – baleto spektaklis „Procesas“ pagal rašytoją Franzą Kafką. Patekti į pasaulinę meno rinką ne taip ir paprasta. Tad galima ir toliau sieti viltis dėl šokio meno ateities Lietuvoje.

Liko dar viena laisva vieta šiame „banginių“ triumvirate. Pretendentų į ją yra pakankamai, tad gal bendromis jėgomis ieškokime geriausio. Aš siūlau Birutę Letukaitę, ilgametę ir vienintelę Kauno šokio teatro „Aura“ įkūrėją bei vadovę. Už tai, kad nuo 1981 m. pirmo viešo pasirodymo visuomenei Letukaitė liko ištikima savo kūriniui ir savo suvokimui apie šiuolaikinį šokį. Per tuos keturis su viršum dešimtmečių „Aura“ išliko šiuolaikinė, tik išaugo, subrendo, tapdama bene ryškiausia šiuolaikinio šokio trupe.

O gal turite vertesnę kandidatūrą? Svarstykime.