Užduotis – išlaikyti spektaklį tokį, koks buvo per premjerą

Laurynas Navickas – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) baleto spektaklių vadovas. Nuo 2014 m. dirba prie visų LNOBT baleto repertuaro spektaklių. Prieš pasirinkdamas šią profesiją daugiau nei dvidešimt sezonų šoko LNOBT baleto trupėje.

Kaip prasidėjo jūsų, kaip baleto šokėjo, karjera?

Stebuklingos istorijos papasakoti negalėčiau. Taip susiklostė, kad mano tėčio sesuo Birutė Navickaitė yra lietuvių liaudies šokių mokytoja, o jos vyras Vytautas Buterlevičius – ansamblio „Lietuva“ vyriausiasis baletmeisteris. Tad vaikystėje prasidėjo kalbos, ar nenorėčiau pamėginti šokti. Tuo metu, kaip vaikas, negalėjau žinoti, kokia karjera manęs laukia, koks sunkus tai darbas ir kiek pastangų jis pareikalaus.

Kodėl pasirinkote klasikinio šokio specializaciją?

Tuo metu, kai stojau į Nacionalinę M.K. Čiurlionio menų mokyklą, baleto klasę rinkdavo kasmet, o liaudies šokių – tik kas ketverius metus. Tad kai įstojau į baleto mokyklą, dar nesuvokiau, ką tai reiškia. Baigęs mokyklą galėjau palyginti savo ir brolio diplomus ir pamatyti aiškų skirtumą – viskas mano gyvenime sukosi tik aplink šokį, dėl to nukentėjo akademinė sritis. Tarkim, broliui mokykloje eilėraščius tekdavo išmokti mintinai, o man pakakdavo juos raiškiai perskaityti. Tačiau baletas tapo mano gyvenimo dalimi, nesinorėjo mesti mokyklos ir niekad neteko nusivilti, kad netapau solistu. O branda ir  baleto supratimas atėjo pradėjus dirbti teatre. Daugiau dėmesio skyriau tobulėjimui, kėliau klausimus, kodėl vieniems judesys pavyksta, o man – ne. Nebuvau didis artistas, priklausiau kordebaletui.

Jau dirbdamas teatre antrą kartą laikiau valstybinį egzaminą Danieliaus Kiršio vadovaujamoje klasėje kartu su šokėjais Andriumi Žužžalkinu ir Martynu Rimeikiu. Šioje klasėje galėjau pakelti savo kvalifikaciją ir kartu padėti kitiems šokėjams atgauti kvapą tarp kombinacijų. Ši patirtis pakeitė ir patį požiūrį – norėjosi būti vienu iš geresnių kordebaleto artistų, siekti korifėjinių vaidmenų.

Teko šokti tokiuose klasikiniuose baletuose kaip „Gulbių ežeras“, „Miegančioji gražuolė“, „Spragtukas“, „Silfidė“, „Tuščias atsargumas“, „Raimonda“, „Pelenė“, „Ugnies paukštė“, „Žizel“, bet šalia buvo ir neoklasikinis bei modernusis repertuaras. Galėčiau paminėti tokius spektaklius kaip „A próba“, „Vasarvidžio nakties sapnas“, „Karmen“, „Graikas Zorba“, „Acid city“, „Tristanas ir Izolda“, „Šventasis pavasaris“, „Raudonoji Žizel“, „Rusiškasis Hamletas“ ir daugelį kitų. Nors man teko kordebaleto partijos, tačiau kai scenoje šoka tik šeši artistai – tai tampa korifėjiniu vaidmeniu.

Taip pat šokau skirtingose operose bei operetėse, tokiose kaip „Aida“, „Linksmoji našlė“, „Šikšnosparnis“, „Don Žuanas“, „Vienos kraujas“ ir kt.

Kaip patekote į LNOBT baleto trupę?

Tuomet beveik visi, baigę Nacionalinę M.K. Čiurlionio menų mokyklą, ateidavo dirbti į teatrą. Kaip šokėjas čia praleidau dvidešimt vienus gražiausius savo gyvenimo metus. Į trupę mus priėmė buvęs baleto solistas Raimondas Minderis. Netrukus į vadovaujamas pareigas atėjo Tatjana Sedunova, ir mano, kaip šokėjo, karjera tęsėsi jos laikais.

2014-aisiais, šokant paskutinius metus, baleto trupės direktorė Rūta Railaitė‑Butvilienė pasiūlė pamėginti vesti spektaklį. Tam būtina mokėti anglų kalbą, kurios vis dar mokausi, nes per mano, kaip šokėjo, karjerą beveik visus spektaklius statydavo rusakalbiai baletmeisteriai, o trupėje vyravo lietuvių ir rusų kalbos. Taip pat spektaklio vadovui labai svarbu suprasti klavyrą. Kadangi mokykloje fortepijono pamokos man sekėsi visai neblogai, nutariau pamėginti. Mano, kaip spektaklio vadovo, debiutinis baletas buvo „Sniego karalienė“ pagal Sergejaus Prokofjevo muziką. Tai labai sudėtingas veikalas tiek artistams, tiek visai techninei teatro daliai, nes yra daugybė dekoracijų pasikeitimų ir šviesų komandų. Jį vesti buvo itin didelis iššūkis, tačiau su juo susitvarkiau ir keliavau toliau. Šis spektaklis mane užgrūdino ir paruošė šiam sunkiam, tačiau be galo įdomiam darbui.

Kokia yra spektaklio vadovo pareigų specifika?

Pagrindinė spektaklio vadovo užduotis – gerai pravesti spektaklį, nenukrypstant nuo premjerinės linijos. Rengiant premjerą, spektaklio vadovas seka spektaklio eigą, pagal muziką sekundžių tikslumu rašosi judesius, nes vėliau repetuojant gali būti paprašyta paleisti spektaklio muzikos įrašą nuo bet kokio judesio. Negali įjungti muzikos nuo bet kur ar, atsukęs įrašą nuo pradžių, laukti porą minučių, kol ateis reikiama vieta. Tad spektaklių vadovas kruopščiai stebi kūrybines repeticijas – tai padeda gerai išmokti spektaklį. Jo rodymo dieną darbas prasideda ryte nuo pirmų baleto trupės repeticijų. Padedu su muzika, kuri yra per sudėtinga groti akompaniatoriams, todėl reikalingi įrašai ir aš jais rūpinuosi. To reikalauja tokie spektakliai kaip „Baletų triptikas“, „Piaf“, „Procesas“, „Parkas“ bei būsima spektaklio „La Strada“ premjera. Net septyniasdešimt penkiems procentams dabartinio repertuaro spektaklių reikalingi muzikos įrašai.

Taip pat būtina repeticijoms paruošti salę, sutikrinti rekvizitą, kurio reikės artistams. Galiausiai patikrinti, ar visi yra savo vietoje, ar visi atvyko į repeticiją. Spektaklio vadovai ypač reikalingi per didelius pastatymus, minimalesni spektakliai reikalauja ir mažesnės priežiūros.

Spektaklio vadovas stebi, ko reikia šokėjams, kad palengvintų ir taip sunkią jų kasdienybę. Rūpinasi, ar visuose persirengimo kambariuose vėsu, ar yra geriamojo vandens, ar baleto artistų kojos bus apsaugotos nuo traumų ir panašiai. Mes atsakome už saugumą ne tik scenoje, bet ir repeticijų salėje. Vienas pavyzdžių – artistai pastebi, kad yra slidu. Mano darbas – daryti viską, kad tai būtų sutvarkyta. Jei valytojai išvalius grindis slidumas nedingsta, reikia ieškoti kitų priemonių, nes situaciją ignoruojant artistai gali paslysti ir susižeisti.

Prieš spektaklį apeinu sceną ir įsitikinu, kad viskas paruošta. Viską reikia padaryti taip, kaip buvo per premjerą. Taip pat būtent spektaklio vadovas seka laiką ir skelbia vadinamuosius teatro gongus, kuriuos išgirdę žiūrovai skuba į salę prieš spektaklį ar po pertraukos. Kviečiame į sceną artistus, duodame komandas keisti šviesas ir dekoracijas. Net po spektaklio, kai vyksta nusilenkimai ir artistams įteikiamos gėlės, tai nebūna improvizacija, o tikslios komandos, kada išeiti į sceną žiūrovų aptarnavimo tarnybai. Viskas apgalvota iki smulkmenų, kad publika galėtų mėgautis reginiu. Mes esame kaip oro uoste dirbantys skrydžių vadovai – be jų komandos lėktuvas net negali pajudėti iš stovėjimo vietos. Lygiai taip pat ir teatre. Galiu pajuokauti, kad į darbą neatėjus spektaklio vadovui teoriškai jis negalėtų įvykti. Žinoma, tai komandinis darbas. Visos sceną aptarnaujančios tarnybos – apšvietėjai, rekvizitininkai, scenos mašinistai, kostiumininkės, grimo ir perukų skyrius – dirba išvien. Mes esame kaip kumštis, todėl darbas vyksta sklandžiai.

Spektaklio vadovo darbe svarbiausia numatyti blogiausią scenarijų ir daryti viską, kad jis neišsipildytų. Jei po spektaklio negauname pastabų, priimame tai kaip komplimentą, nes tai nebylus pasakymas, kad viskas buvo gerai.

Kokie spektakliai buvo sudėtingiausi?

Sudėtingiausi laukia ateityje. O kai spektaklis praeina, supranti, kad viskas buvo ne taip sudėtinga ir baisu. Pradėjus eiti šias pareigas sunkiausia perprasti pačią sistemą. Spektaklio vadovas susiduria su daugybe niuansų, kuriuos laikui bėgant išmoksta. Galiu paminėti juokingą pavyzdį: jeigu lemputė turi laidą, ji – apšvietėjo atsakomybė, jei be laido, už ją atsako rekvizitininkas, o jei ji su laidu, bet stovi už scenos ribų, su ja dirba elektrikas. Net iki šios dienos dar ne viską spėjau išsiaiškinti ir dar turiu daug ką išmokti. Tačiau iš techninės pusės baletai šiek tiek lengvesni už operas. Baleto esmė – šokis, todėl erdvėje negalima pridėti daugybės dekoracijų ir užimti jos daiktais, kaip dažnu atveju daroma operose.

Kaip tokiai profesijai paruošti naują žmogų?

Šiuo metu kaip tik dirbame drauge su Kristupu Antanaičiu. Dažnai kaip kolega jam sakau, kad reikia stebėti kitus ir mokytis problemų bei konfliktų sprendimo metodikos, į viską žiūrėti ramiai ir adekvačiai, niekuomet neskubėti, o prieš darant labai gerai apgalvoti. Visus spektaklius mes dalinamės ir mokomės vienas iš kito. Tai ilgas darbo procesas, nes spektaklio vadovas per metus savo amato neišmoks. Laukia sunkus etapas, kai reikės visus spektaklius vesti mums vieniems, nes darbą baigia viena kolegė. Seniau darbus dalindavomės, o dabar visas krūvis pereis į mūsų rankas.

Kaip baletas Lietuvoje kito per jūsų darbo laikotarpį?

Iš tiesų viskas smarkiai pasikeitė. Kai atėjau į teatrą, beveik pusė trupės artistų pavardžių buvo slaviškos kilmės, o šokėjų iš Vakarų neturėjome. Kaip jau minėjau, trupėje kalbėta daugiausia lietuvių ir rusų kalbomis. Šiandien turime tik kelis slavų kilmės artistus – vieną ukrainietę ir kelis baltarusius, o kiti – užsienio šokėjai, atvykę iš įvairiausių pasaulio kampelių. Pas mus šoka artistai iš Prancūzijos, Italijos, Ispanijos, Didžiosios Britanijos, Brazilijos, Japonijos, Naujosios Zelandijos. Dabar vyrauja lietuvių ir anglų kalbos.

Kalbant apie spektaklius, Sedunovos vadovavimo laikotarpiu teatre vyravo rusų baleto mokyklos tradicija ir spektakliai. O šiandien iš Rytų perėjome į Vakarus – atvyksta daug statytojų iš viso pasaulio.

O kokia liūdnoji baleto pusė?

Baletas sukasi apie laiką. Vaikai baleto karjerai pradedami ruošti anksti, nes ši meno sritis reikalauja specifinio kūno parengimo, kuris įgyjamas dirbant nuo mažumės. Kitas profesijas galima pasirinkti bet kokiame amžiuje, o baletas atsiranda ankstyvaisiais gyvenimo metais, nes laiko atgal neatsuksi ir kūno iš naujo nebeparengsi.

Visą karjerą šokėją lydi skausmai, traumos, noras pasiekti tobulumą. Žinoma, neapsieinama ir be konkurencijos. Ne visi parodo savo išgyvenamą skausmą. Teko girdėti bei matyti daugybę liūdnų ir skausmingų istorijų, kai tik į teatrą atėję žmonės suvokia, kad šokti toliau negalės dėl fiziologinių pokyčių, per dažnai ir per didelių patiriamų traumų, kūno sudėjimo bei panašių problemų.

Kokie darbo teatre privalumai ir trūkumai?

Baleto artisto karjera trumpa ir sunki, pats esu patyręs ne vieną traumą. Matau, kaip tos traumos atsiliepia tolesniais gyvenimo etapais. Visi artisto ir teatro darbuotojų savaitgaliai bei šventės, ar tai bus Kūčios, ar Valentino diena, ar Naujųjų metų išvakarės, yra atiduodami teatrui. Tačiau tai atperka ilgos atostogos ir gastrolės. Kai šokau trupėje, labai daug keliavome, buvome ką tik išsivadavę iš Sovietų Sąjungos, todėl pagaliau teko lankytis Vakarų Europoje, Taivane, JAV, Japonijoje, Egipte ir Turkijoje. Labai džiaugiuosi, kad galėjau sėkmingai užbaigti baleto artisto karjerą ir pasiekiau dvidešimt vieną sezoną.

Ką jums reiškia teatras?

Teatras man yra visas gyvenimas. Be teatro ir baleto, nieko daugiau nemačiau nuo pat mokyklos laikų. Kai kito nematei, neragavai, nepatyrei, to ir nežinai. Net ir dabar, tapęs baleto spektaklių vadovu, negaliu įsivaizduoti kitokio darbo nei teatre.

Dėkoju už pokalbį.