Lietuvą pasaulyje garsinantys menininkai – pavyzdys

Balerina Liepa Mikaliūnaitė profesinį kelią pradėjo Lietuvoje – Eglės Špokaitės baleto mokykloje (dabar Lietuvos tarptautinė baleto akademija) ir Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje (pedagogė Jolanta Vymerytė). Trylikos metų išvyko mokytis į „Ellison Ballet“ mokyklą Niujorke. Daugybės tarptautinių baleto konkursų dalyvė ir laureatė stažavosi įvairiose šalyse, o 2023 m. tapo Švedijos karališkosios operos baleto trupės nare. Šoka tokiuose spektakliuose kaip „Manon“ (choreografas Kenneth’as MacMillanas), „Korsaras“ (choreografas José Martinezas pagal Marijų Petipą), „Spragtukas“ (choreografas Päras Isbergas), „Gulbių ežeras“, „Vasarvidžio nakties sapnas“ (choreografas Alexanderis Ekmanas) ir kt.

Kas paskatino jus rinktis baleto šokėjos profesiją ir kaip mokymasis Niujorko „Ellison Ballet“ mokykloje suformavo jūsų požiūrį į šokį?

Siekti balerinos karjeros paskatino keli sudedamieji komponentai. Visų pirma baleto mokytojų tikėjimas manimi. Stebuklingame baleto pasaulyje savo kelią pradėjau šešerių metų. Septynerių jau mokiausi Eglės Špokaitės baleto mokykloje ir su Špokaitės paskatinimu dalyvavau konkursuose. Pirmąja savo mokytoja galiu vadinti Aušrą Beniuševičienę, kuri kartu su Žilvinu Beniuševičiumi paruošė mane sėkmingam dalyvavimui tarptautiniuose konkursuose. Vėliau baleto kelią tęsiau Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje, garsios pedagogės a.a. Jolantos Vymerytės klasėje. Būdama trylikos metų išvykau gyventi ir mokytis į Niujorką. Amerikos baleto teatro (American Ballet Theatre) mokykloje mokiausi trumpai, nes iškart pajutau, kad man netinka metodika. Tuomet buvau priimta į „Ellison Ballet“ mokyklą, kurioje mane mokė garsi lietuvių balerina ir pedagogė Jolanta Valeikaitė, vėliau – Evgenia Singur, Batas Udvalas ir Edwardas Ellisonas. Esu nepaprastai dėkinga kiekvienam iš šių nuostabių pedagogų, kurie man suteikė savo meilę, profesines žinias, tikėjo mano talentu ir sėkme.

Pergalės konkursuose tampa stipriu stimulu eiti pirmyn ir augina pasitikėjimą savimi. Ypač kol esi vaikas, labai motyvuoja jausmas, kad tai, ką darai, tau sekasi. Mano vaikystės biografijoje – Vilniaus, Graso, Kanų, Liono ir Briuselio tarptautinių konkursų nugalėtojos titulai. Pernai vasarą iškovojau pirmą vietą Espoir kategorijoje Rudolfo Nurejevo vardo konkurse Riminyje, Italijoje.

Kitas komponentas, paskatinęs rinktis baleto kelią, – siekis tobulėti. Tai sunkus ir ilgas darbas su savo kūnu, siela ir protu. Baletas – tarsi simfonija, apimanti begalines žmogaus galimybes ir vedanti visapusiško tobulėjimo link. Šis suvokimas atėjo siekiant profesionalumo „Ellison Ballet“ mokykloje.

Ar galėtumėte papasakoti apie savo kelią nuo „Ellison Ballet“ mokyklos Niujorke iki tapimo Švedijos karališkosios operos baleto trupės nare?

Paskutiniai mokslo metai „Ellison Ballet“ mokykloje buvo labai intensyvūs ir lemiami. Tai geriausi metai – įtemptos situacijos mane atgaivina, ateities pokyčiai vilioja ir suteikia išbandymų. Kad profesionalų baleto pasaulyje atrastum savo vietą, galima dalyvauti masinėse atrankose, į kurias pažiūrėti naujų šokėjų atvyksta įvairių teatrų atstovai. Jose dažnai dalyvauja apie šimtas penkiasdešimt kandidačių, o kvietimus dirbti gauna tik keletas. Ir net šie kvietimai nedažnai tampa realiais kontraktais. Dalyvavau „Master Audition“ Zagrebe, „Grand Audition“ Barselonoje, „Youth America Grand Prix“ (YAGP) atrankoje Štutgarte, „Grand Audition“ Paryžiuje, YAGP Našvilyje. Jose pavyko įveikti peržiūrų etapus ir gauti keletą darbo pasiūlymų.

Kitas kelias – dalyvauti konkrečių teatrų atrankose arba asmeninėse peržiūrose. Vykau į Tulūzą, Neapolį, „American Ballet Theatre“ Niujorke. Dar buvau pakviesta dalyvauti „Teatro alla Scala“ atrankoje Milane. Sėkmingas dalyvavimas ir profesionalų atsiliepimai parodė, kad esu pasirengusi profesinei karjerai teatro trupėje. Dalyvavimas vasaros baleto stovyklose ir konkursuose, kuriuose baleto profesionalai, teatrų meno vadovai ar direktoriai veda pamokas, taip pat suteikia šokėjui galimybę per kelių dienų ar savaitės užsiėmimus atskleisti savo privalumus ir būti pastebėtam. Gavau kvietimą dirbti Švedijos karališkosios operos baleto trupėje ir Nicos baleto teatre. Svajonės, kurias matydavau užmerkusi akis, išsipildė.

Kokius šokio metodikos ir meninio požiūrio skirtumus pastebėjote, iš amerikietiškos mokymo sistemos perėjusi į darbą Švedijos karališkojoje operoje? Kaip pavyko prisitaikyti?

Yra keletas baleto technikos mokymosi metodikų ir šokio stilių. Profesionalus šokėjas siekia pažinti ir įvaldyti juos visus, nes kiekvienas turi privalumų. Dalyvavimas įvairių šalių baleto vasaros stovyklose suteikia galimybę dirbti su įvairiais baletmeisteriais ir įgyti įvairiapusių įgūdžių. Paryžiaus „Grand Opéra“ mokyklos, Bordo ir Nicos stovyklose turėjau galimybę tobulinti prancūzišką baleto stilių. Taip pat teko dalyvauti „Master Ballet“ vasaros stovykloje Alikantėje ir kaip solistei pasirodyti Alikantės teatro programoje kartu su garsiais Europos teatrų šokėjais, žvaigždėmis. Čia dominavo Agrippinos Vaganovos metodika.

Dirbdama Švedijos karališkojoje operoje pajutau esminį skirtumą tarp baleto studento JAV gyvenimo bei rutinos ir teatro darbuotojo, baleto artisto, kasdienybės. Daug dalykų pasikeičia iš esmės. Pradedant asmenine atsakomybe už savo tobulėjimą, žinių, gautų praeityje, taikymą ir, žinoma, karjeros sėkmę. Išauga asmeninių ryšių baleto profesionalų pasaulyje kūrimo svarba. Mūsų teatre sudarytos geros galimybės dirbti su garsiausiais pasaulio choreografais, atvykstančiais statyti spektaklių. Teatro išskirtinumas – ypač gausus ir įvairus tiek klasikos kūrinių, tiek modernaus šokio repertuaras. Natūralu, kad mokydamasi baleto mokykloje tokių plačių galimybių neturėjau.

Kaip jūsų, baleto šokėjos iš Lietuvos, kilmė paveikė požiūrį į šokį ir meninę raišką?

Lietuvoje įgijau daug svarbių žinių ir patirčių, kurios formavo mano asmenybę ir santykį su šokiu. Balio Dvariono muzikos mokykloje mokiausi klasikinio dainavimo, kuris lavino mano muzikalumą, ritmiškumą. Esu Lietuvos skautė. Skautystė ugdė asmenines vertybes, grūdino valią ir sukūrė stiprų ryšį su gamta. Gamta, jos vibracijos yra neatsiejama mano šokio dalis. Taigi Lietuvoje turėjau puikias galimybes visapusiškai lavintis. To rezultatas – mano išskirtinumas ir privalumai: kūrybiškumas, artistiškumas, muzikalumas, ryšys su gamta, taip pat dvasinė ir fizinė ištvermė. Būdama lietuvė ir širdimi jausdama lietuvybę turiu stiprų genetinį užtaisą ir suvokimą, kad mažos tautos jėga yra ypatinga. Lietuviai, meno pasaulyje garsinantys savo šalį, man yra pavyzdys ir įkvėpimas siekti maksimumo. Vaikystė Lietuvoje – didelė dovana. Man svarbu žinoti savo šaknis ir pažinti savo tautą. Lietuvos laukai ir medžiai nuolat įkvepia šokti. Nesunkiai įsikūniju, tarsi būčiau ramus, žalias, gyvybės kupinas medis, kuris kvėpuoja meile ir lengvai siūbuoja per audras ar rytmečio saulėje.

Kuo platus lietuviškas, amerikietiškas ir švediškas baleto spektras prisidėjo prie šio meno suvokimo ir jūsų tobulėjimo?

Kiekviena šalis paskatino mane tobulėti visų pirma kaip asmenybę, taip pat ir kaip baleto artistę. Vaikystė Lietuvoje užaugino stiprią meilę menui ir klasikiniam šokiui. Čia atradau savo autentiškumą, unikalumą ir galimybę tai išreikšti šokiu. Lietuviškas pamatas man suteikia stabilumo. Gyvenimas ir mokymasis JAV atvėrė globalaus pasaulio vaizdą, išugdė įvairovės suvokimą ir toleranciją. Niujorkas mane ypač įkvėpė. Tai mano mėgstamiausia pasaulio vieta, kurioje jaučiuosi kaip mažiausia dalelytė su beribe jėga. Paauglystės metais „jokių ribų“ neturintis Niujorkas buvo tobula vieta atskleisti save ir visą savo jaunystės maištingumą. O sutikti kūrybingi žmonės bei patirtys subrandino ir pripildė mano vaizduotę. Šis mano gyvenimo etapas leido pamatyti netobulumo grožį, suteikė laisvę kurti save ir meną nuolat skubančiame magiškame megapolyje.

Pradėjusi dirbti Švedijoje jaučiu savo brandą ir besiskleidžiantį profesionalumą. Tikiu, kad neprarasiu valiūkiškumo, šmaikštumo ir džiugesio, tačiau gyvenimas be šeimos ir artimųjų tampa atsakingesnis. Švedijos karališkoji opera ir istorinis jos grožis – puiki vieta karjeros pradžiai. Svajojau grįžti į Europą ir šokti sename, kultūros kupiname teatre. Dirbu su šokėjais iš dvidešimties skirtingų pasaulio šalių, tad semiuosi gyvenimo patirčių ir tęsiu nuolatinį šokio meno mokymąsi. Turiu galimybę kurti su daug pasiekusiais choreografais ir scenografais, atvažiuojančiais statyti baletų į mūsų teatrą. Be to, Švedijos visuomenė taip pat išsiskiria socialiniu požiūriu ir darbo santykių kultūra.

Gal galėtumėte daugiau papasakoti apie savo patirtį šokant tokiuose Švedijos karališkosios operos spektakliuose kaip „Manon“, „Korsaras“, „Spragtukas“ ir „Gulbių ežeras“. Kuo šie darbai išsiskyrė?

Pirmieji metai dirbant baleto trupėje teikia daug sceninės patirties ir vaidybos praktikos. Skirtingi veikėjai, į kuriuos turiu įsikūnyti ir perteikti reikiamą temą, yra nuolatinis išbandymas. Gyvąjį meną laikau savo sielai ir širdžiai artimiausia išraiškos forma.

Pirmasis sezono baletas buvo vaidybos ir romantikos kupinas spektaklis „Manon“. Po to ėjo „Korsaras“, jo į Stokholmą statyti atvyko choreografas José Martinezas – dabartinis Paryžiaus „Grand Opéra“ baleto direktorius. Galimybė dirbti su tokio lygio profesionalais neįkainojama.

Vienas spalvingiausių šio sezono baletų buvo „Spragtukas“, pastatytas švedų choreografo Päro Isbergo. Šis spektaklis turi savo švedišką istoriją ir vaidmenis. Su juo užaugo ištisos Švedijos vaikų kartos. Teatro scena tampa pasaka, savo magija įtraukiančia žiūrovus. Akimirkomis, kai muzika trumpam sustoja ir pasiekia kulminaciją, atsiveria tokia ramuma ir ore pajuntamas ryšys tarp šokėjų ir žiūrovų. „Spragtukas“ sužibėjo, o teatras nuolat buvo pilnas vaikų, entuziastingai išreiškiančių savo džiaugsmą. Ši grįžtamoji energija šokėjams labai svarbi, kaip ir pratinimas prie baleto meno nuo mažumės.

„Gulbių ežeras“ – ryškiausias šio sezono baletas. Šokti gulbes – viena mano vaikystės svajonių, kuri pildosi. Šis baletas su gražiausia Piotro Čaikovskio muzika scenoje sukuria svajingą energiją: iš įsijautimo ir susijaudinimo žiūrovai net lieja ašaras.

Taip pat su choreografu Alexanderiu Ekmanu jau pradėjome repetuoti paskutinį šio sezono pastatymą – šiuolaikinį baletą „Vasarvidžio nakties sapnas“.

Kokių unikalių išbandymų pasitaiko šokant minėtus klasikinius baletus?

Man labiausiai patinka klasikinio stiliaus šokis – jį šokdama jaučiuosi stipriausiai. Visus savo mokymosi metus tiek Lietuvoje, tiek JAV mokiausi pagal Vaganovos metodiką ir techniką. Ji gerai paruošia kūną, tad šokti šiuose baletuose man vienas džiaugsmas. Šokėjui taip pat svarbu greitai suprasti choreografą ir lanksčiai keisti vaidmenis. Švedijos karališkosios operos baleto trupė yra vidutinio dydžio ir dažnai reikia būti pasiruošusiam šokti vaidmenis, kurių asmeniškai nebuvai išmokytas. Be to, svarbus dėmuo yra bendravimas ir susijungimas su artistais bei jų idėjomis. Turime daug spektaklių, ir manau, kad pagrindinis profesionalaus baleto artisto gebėjimas – per kiekvieną spektaklį atiduoti visa, ką gali, ir tai atlikti geriausiai. Artisto energija pasiekia žiūrovo širdį ir ją paveikia.

Paminėtina, kad spektakliai vyksta iš eilės, taigi svarbu, kad šokėjai ne tik atliktų savo vaidmenis, atskleistų veikėjų charakterius, papasakotų istoriją, bet ir scenoje pajustų laisvę bei džiaugsmą susilieti su gražiausia muzika, kurią atlieka Švedijos karališkosios operos orkestras.

Kitą sezoną toliau tęsite darbus Švedijos karališkojoje operoje. Kokie kūrybiniai planai jūsų laukia?

Šį sezoną užbaigsime „Gulbių ežero“ ir „Vasarvidžio nakties sapno“ gastrolių turais į Geteborgą ir Umeo. Kitą sezoną turėsime meilės kupiną repertuarą – laukia „Pelenė“, „Žizel“, „Romeo ir Džuljeta“ bei kt., taip pat choreografo Matso Eko spektaklis. Esu be galo dėkinga ir džiaugiuosi, kad galiu tęsti darbą Švedijoje, meno grožio kupiname teatre, kartu su ypatingai talentingais artistais ir išskirtinį profesionalumą pasiekusiais choreografais iš įvairių pasaulio šalių.

Dėkoju už pokalbį.