Šokis
Marine Pontarlier, prieš dvejus metus baigusi Europos baleto mokyklą Amsterdame, prisijungė prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro trupės, šoka ir kordebalete, ir antraplanius bei pagrindinius vaidmenis. Pasirodė tokiuose spektakliuose kaip „Romeo ir Džuljeta“ (choreografas Krzysztofas Pastoras, 2016), „Don Kichotas“, „Žizel“ (choreografė Lola de Ávila, 2020), „Infra“ (choreografas Wayne’as McGregoras, 2022) ir kituose. Sukūrė pagrindinius vaidmenis vaikiškuose spektakliuose „Snieguolė ir septyni nykštukai“ bei „Čipolinas“.
Mokytis baleto pradėjote trylikos. Kas tai paskatino?
Teigti, kad mokytis baleto pradėjau trylikos, nėra visiškai teisinga, nes ir anksčiau šokis buvo šalia, tačiau kaip popamokinė veikla. Buvau labai aktyvus vaikas, man reikėjo judėti, išmėginau įvairų sportą – gimnastiką, plaukimą, net futbolą. Septynerių dalyvavau vaikiškame spektaklyje, vaidinau šuniuką. Tada pajutau, kaip man patinka scena, ir supratau, kad noriu šokti. Apie tai pasisakiau mamai ir ji mane nuvedė į baleto mokyklėlę. Tačiau tuo metu šokis dar nebuvo pagrindinė mano aistra, nes mėgau plaukti. Vėliau turėjau rinktis tarp plaukimo ir šokio, taip galiausiai pasirinkau baletą, kuris suteikė man itin daug džiaugsmo. Apie baletą kaip profesiją pradėjau galvoti pamačiusi konkursui besiruošiančią merginą. Tada pirmą kartą supratau, kad baletas gali būti mano darbas, kad įmanoma būti balerina.
Kodėl pasirinkote būtent baletą?
Išmėginau ne vieną šokio sritį – džiazą, taip pat šiuolaikinį šokį, tačiau baletas buvo artimiausias. Jis turi aiškų rėmą, kurį kartu su įvairiomis taisyklėmis reikia gerbti, bet jo viduje yra daug žaismingumo. Man patiko turėti taisyklių rinkinį ir išmėginti savo ribas. Galiu žaisti su muzika, galiu kurti nuostabias linijas, o visi nauji pasiekimai labai motyvuoja.
Sudalyvavusi konkurse „Youth America Grand Prix“ gavote stipendiją studijuoti Europos baleto mokykloje Amsterdame. Kaip ten jautėtės?
Šis konkursas buvo paskutinis mano šansas. Prieš tai bandžiau stoti į įvairias baleto mokyklas Europoje – Vokietijoje, Šveicarijoje, Didžiojoje Britanijoje, ir kiekvieną kartą būdavau arti patekimo, tačiau vis kažko pritrūkdavo. Tai mane žlugdė. Tėvai sakė, jog turiu ką nors daryti, kad ir kaip mylėčiau baletą. Tada nusprendžiau dalyvauti konkurse ir tik po jo įstojau į Europos baleto mokyklą. Ten pradėjome nuo pačių pagrindų – viską iš naujo. Mokyklos vadovas, kuris turėjo tvirtą charakterį, jau per pirmą užsiėmimą pabrėžė, kad šokame keistai ir turime mokytis iš savo klaidų, nes neįstojome į kitas mokyklas. Tačiau, anot jo, šį faktą reikia priimti ir dirbti toliau, kad galėtume tapti profesionaliais šokėjais. Šie jo žodžiai šokiravo, bet kartu gerbiu jį už tokį atvirumą. Ypač kai buvau daug kartų atmesta ir niekada nežinojau kodėl. Mėgavausi visu laiku, praleistu Europos baleto mokykloje.
Kodėl pasirinkote šokti Lietuvoje?
Ieškojau vietos įvairiose trupėse, tačiau mokslus baigiau per pandemiją, todėl negalėjau gyvai pasirodyti peržiūrose. Tuo metu darėme vaizdo įrašus ir siuntėme juos trupėms. Kadangi nesu tipinė šokėja, man buvo gana sudėtinga. Mėgstu išreikšti jausmus, džiaugsmą ir juo paliesti žmones, o perteikti tai per ekraną nėra taip paprasta. Tačiau nusiunčiau videomedžiagą į Lietuvą ir man pasiūlė darbą.
Kokį įspūdį susidarėte apie šalį?
Lietuvą labai pamėgau, čia išsipildė mano svajonė, per trumpą laiką daug patyriau ir pasiekiau. Tikėjausi tik vieno dalyko – kad bus šalta. Taip pat truputį prisibijojau žmonių, mat buvau girdėjusi, kad vietiniai gali būti atšiaurūs. Pasirodė, kad tai visiška netiesa, žmonės čia labai draugiški, malonūs ir paslaugūs, o teatras labai palaikantis. Man patinka, kad sostinėje galima nukeliauti ir iki ežero ar parko, o kartu gyventi įprastą miesto gyvenimą. Nė trupučio nesigailiu čia atvykusi.
Tai tik antras jūsų sezonas, tačiau šokate daugelyje baleto spektaklių. Kaip jaučiatės dėl savo pasiekimų per tokį trumpą laiką?
Jaučiu, kad man labai pasisekė, ir esu dėkinga. Kai susitinku su kūrėjais ir baletmeisteriais, jie manęs klausia, ko dar reikėtų, bet net neįsivaizduoju, ko daugiau galėčiau norėti. Nuo pat pradžių viskas klostėsi gerai, vis gaudavau naujų progų ir iššūkių. Tai buvo svajonių išsipildymas. Pats pirmas spektaklis, kuriame turėjau šokti, buvo „Romeo ir Džuljeta“, ir iškart gavau Džuljetos draugės vaidmenį. Labai gerai prisimenu, kad ėjo antra mano savaitė trupėje, kai buvo iškabinta spektaklio sudėtis. Negalėjau patikėti sąraše matydama savo vardą. Tai buvo netikėta, nes dažniausiai pradedantys šokėjai tikisi būti kordebaleto dalimi arba visai negauna vaidmenų. Pirmojo vaidmens kūrimas – vienas gražiausių mano prisiminimų. Po pasirodymo jaučiausi priimta ir sava trupėje. Džiaugiuosi kiekvienu gautu vaidmeniu ir esu už jį dėkinga.
Kokius vaidmenis norėtumėte sukurti ateityje?
Man labai patinka kurti laimingus vaidmenis, tą šiuo metu ir darau, bet norėčiau dramatiškesnių partijų, kuriose galėčiau išreikšti visas savo emocijas. Scena – galimybė perteikti kito žmogaus istoriją, pajusti tai, ką jis patiria. Man patinka Nikija „Bajaderėje“, taip pat norėčiau sukurti vaidmenį balete „Oneginas“. Tai graži, romantiškumo persmelkta istorija, o pagrindinę veikėją kurianti balerina turi būti ne tik gera šokėja, bet ir aktorė, drąsiai reiškianti emocijas. Kiekvienas žingsnis turi prasmę, o tai mane labiausiai ir žavi. Taip pat nuostabus baletas yra „Dama su kamelijomis“.
Šiais metais sukūrėte pagrindinį vaidmenį balete „Snieguolė ir septyni nykštukai“. Su kokiais išbandymais susidūrėte?
Likus dviem savaitėms iki spektaklio sužinojau, kad turėsiu atlikti Snieguolės vaidmenį. Tai buvo mano pirmas pagrindinis vaidmuo, o anksčiau šiame spektaklyje atlikdavau gėlės arba voverės vaidmenis – tai labai toli iki Snieguolės. Niekada anksčiau nešokau viso spektaklio, kuriame nuolat būčiau scenoje.
Prie vaidmens labai prisirišau, nes, kaip ir Snieguolė, esu dar jauna šokėja. Mano baleto mokytoja buvo patenkinta, o visa trupė mane palaikė. Per spektaklį kolegos bandė man padėti ir paskatinti. Po jo gavau tiek daug gėlių, kad sudėjus jas į mašiną ši atrodė tarsi katafalkas.
Šis baletas labai ilgas, trijų veiksmų. Pasibaigus pirmajam galvoji, kad viskas praėjo visai neblogai, ir tada tenka ilgai laukti. Atrodo, net sunku išbūti, nenustygsti vietoje. Tačiau nuostabu išgyventi visą istoriją, kurią išjaučiu labai natūraliai. Kai esu scenoje, apima transas, matau aplink save tik veikėjus, pamirštu, kad užkulisiuose stovi žmonės. Daugumos dalykų net neprisimenu, o viduje lieka tik jausmas.
Ką jums reiškia šokis?
Tai saugi vieta. Šokis man visada teikia džiaugsmą, net kada liūdna. Kai dalyvauju pamokoje ar spektaklyje, nuotaika pakyla. Vaidmenys leidžia man pasikeisti, patirti gėrį. Per šokį pasakau daugiau nei žodžiais.
Dėkoju už pokalbį.
