Neįstrigti į monotoniją

Ispanų kilmės baleto šokėjas Imanolis Sastre’as Martinas, baigęs Europos baleto mokyklą Amsterdame, trečius metus šoka Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT). Pasirodydavęs įvairių spektaklių kordebalete, praėjusį sezoną debiutavo Espados vaidmeniu balete „Don Kichotas“. Taip pat „Kūrybiniame impulse“ pristatė savo sukurtą choreografiją: 2022 m. – eskizą „Sielos“, o 2023 m. – „Sinergija“.

Kokia buvo jūsų kelionės baleto pasaulyje pradžia?

Buvau maždaug vienuolikos ar dvylikos metų, kai mane pirmą kartą nuvedė mokytis į baleto mokyklą. Mano mama visiems pasakoja, kad vieną dieną priėjau prie jos ir pasakiau, jog noriu daryti taip ir taip, demonstruodamas judesius, primenančius klasikinį baletą. Ji labai nustebo, nes anksčiau neturėjau jokios sąsajos su klasikiniu šokiu, bet nusprendė nuvesti mane mokytis. Iš pradžių baletas man buvo popamokinis užsiėmimas, kuriame mokiausi valdyti savo kūną ir ieškojau kažko naujo. Bet bėgant metams supratau, kaip stipriai noriu šokti. Tiesiog mėgavausi šokiu ir pamokos mane itin džiugino. Šokis manyje augo ir kartu atėjo suvokimas, kiek daug jis gali duoti.

Baigęs Europos baleto mokyklą Amsterdame prisijungėte prie LNOBT baleto trupės. Kaip susiklostė, kad profesionalaus šokėjo karjerą pradėjote Lietuvoje?

Mokyklą baigiau per pandemiją, tuo metu baleto pasaulyje praktiškai nieko nevyko. Mano mokytojas, kuriam esu labai dėkingas, susisiekė su Martynu Rimeikiu ir nusiuntė jam mano duomenis. Po to buvau pakviestas prisijungti prie Lietuvos trupės. Prieš atvykdamas apie ją buvau skaitęs ir žinojau, kad ji didelė ir kad tapsiu nacionalinio baleto dalimi, todėl jaudinausi, nes vis dėlto šis darbas man kaip profesionaliam šokėjui yra pirmas.

Apie Lietuvą daug nežinojau – tai buvo viena iš šalių žemėlapyje, ir niekad anksčiau nebūčiau pagalvojęs, kad šoksiu būtent čia. Kai atvykau, visos mano nuostatos ir įsivaizdavimas pasikeitė. Nors neaplankiau daugybės vietų, visur, kur teko lankytis, buvo labai gražu. O Vilnius atrodo ir mažas, ir didelis tuo pačiu metu.

Buvau maloniai nustebintas ir pačios trupės, nes joje tvyro labai gera atmosfera. Teatras – savotiška didelė šeima, joje telpa ir baleto, ir operos artistai, scenos darbininkai, grimeriai bei daugybė kitų, kurie dirba visi drauge. Kai atvykau į Lietuvą, teatro darbuotojai labai stengėsi, kad čia jausčiausi gerai.

Jūs šokate daugelyje LNOBT teatro repertuaro spektaklių, tačiau šiais metais debiutavote Espados vaidmeniu balete „Don Kichotas“. Kaip kūrėte santykį su šiuo personažu ir kokį jį norėjote parodyti žiūrovams?

Vaidmenys ir sąrašas šokėjų, kurie juos atliks, paskelbiami kiek anksčiau, ir pamatyti savo vardą šalia Espados man buvo netikėta ir labai džiugu. Tai itin ryškaus charakterio vaidmuo, kurį kurti, turint ispaniškų šaknų, man labai patiko. Mes labai daug dirbome su partnere Vilija Montrimaite stengdamiesi viską sudėti į vietas. Buvo nuostabu tą vakarą šokti scenoje ir matyti, kaip žiūrovai įvertino mūsų darbą, grąžindami visą energiją atgal.

Galvojant apie Espadą dažniausiai susidaro įspūdis, kad tai išdidus toreadoras, tačiau man buvo svarbu parodyti ir kitą šio veikėjo pusę – elegantišką ir žavią.

Ar jums patinka modernus šokis?

Prie modernaus šokio man reikėjo po truputį priprasti, nes repertuaro pagrindą vis dėlto sudaro klasikiniai baletai. Nepaisant to, ar tai neoklasikinis, ar modernus spektaklis, prie šokio pratinuosi po truputį, kartu prie judesių pratindamas ir kūną. Tai mane džiugina, nes įgyju naujos patirties.

Kaip šokėjai prisitaiko prie intensyvaus ritmo, kai vieną savaitę tenka ruoštis klasikiniam baletui, o kitą šokti neoklasikiniame arba moderniame spektaklyje?

Toks mūsų darbas. Žinoma, man patinka, kad per sezoną turime ir klasikinių, ir neoklasikinių bei modernių spektaklių, tačiau kartais būna sunku. Repetuojame ir kitam spektakliui dažniausiai ruošiamės dvi savaites, todėl laiko pakanka. Įvairovė labai reikalinga: ji suteikia naujų patirčių ir kitokių siekių.

Šokote Iváno Pérezo vienaveiksmiame spektaklyje „Flesh“. Kaip sekėsi jam ruoštis?

Paruošti kūną šiam spektakliui buvo įdomus, sunkus ir ilgas procesas, nes judesiai itin sudėtingi. Reikėjo mokytis juos atlikti atsigulus ant žemės, ko paprastai nedarome. Tačiau šokant pagauna emocija ir net iki galo nėra aišku, kas viduje taip sukrečia: muzika, žodžiai, šokis ar visa tai drauge. Žiūrovai šį kūrinį taip pat stipriai išjaučia.

Apskritai baletų triptikas buvo itin reikalingas repertuarui ir publikai, jis parodė naujų dalykų, naujų formų ir modernaus šokio apraiškų. Trys dalys visiškai skirtingos, bet jų derinys labai stiprus ir tarpusavyje kuriantis dialogą.

Pernai „Kūrybiniame impulse“ pristatėte choreografinę kompoziciją „Sielos“, o šiemet – „Sinergiją“. Kaip apibūdintumėte savo kūrybinį procesą?

Praeitais metais turėjau labai daug minčių, dar prieš surandant pasirodymui muziką sukosi įvairios choreografinės idėjos. Šiais metais turėjome pakeisti erdvę iš teatro scenos į „LinkMenų fabriką“, kuris man priminė technokultūrą. Stengiausi rasti muziką, kuri leistų perteikti mano sukurtus judesius. Kai ją pasirinkau, atradau vis daugiau choreografinių idėjų. „Kūrybinis impulsas“ – nuostabi galimybė, leidžianti atskleisti save ir parodyti žiūrovams, ką mes galvojame ir jaučiame.

Kas įkvepia jūsų darbus?

Mane įkvepia tokie žymūs choreografai kaip Williamas Forsythe’as, Davidas Dawsonas, Wayne’as McGregoras. Jie mėgsta ekspresyvius, plačius judesius, kuriems prijaučiu. Kartais net klasikiniuose eskizuose atrandu elementų, kuriuos noriu panaudoti kurdamas savo paties choreografiją.

Ką norėjosi pasakyti žiūrovui kūriniu „Sinergija“?

Mano pagrindinė idėja buvo ta, kad dažnai įsisukame į rutiną, kiekvieną dieną atlikdami tuos pačius dalykus ir darbus. Atsikeliame ryte, išgeriame kavos, vykstame į darbą, paskui einame pavalgyti, į parduotuvę ar sporto salę, o kitą dieną vėl tas pats. Mes įstringame ir nebeieškome nieko naujo. Tačiau jeigu iš to išeitume, tuomet mechanizmas galbūt sustotų. Noriu paskatinti pusiausvyrą tarp ieškojimų ir kasdienybės, o kartu būti atviriems naujoms galimybėms ir patirtims.

Pati idėja atėjo kartu su muzika. Šis kūrinys nėra lyrinis, emocionalus, tai fiksuoti judesiai, kai negalima sustoti. Žingsniai, žingsniai, žingsniai ir nieko daugiau. Žiūrovui palikta erdvė pačiam susidaryti įspūdį ir sukurti interpretaciją. Idėją norėjau perteikti kuo minimalistiškiau, todėl net programoje apie kūrinį užsiminiau tik dviem sakiniais.

Kokie jūsų ateities planai?

Norėčiau toliau judėti į priekį ir augti kaip šokėjas, įgauti daugiau patirčių, pajusti daugiau meno sukeliamų potyrių. Manau, jei galiu tobulėti šioje srityje, galiu augti ir kaip asmenybė.

Ką jums reiškia šokis?

Šokis yra mano jausmų išraiška. Tai atotrūkis. Nesvarbu, ar diena buvo gera, ar bloga, šokdamas viską pamirštu. Tai tarsi kelias, kuris leidžia jaustis laisvam. Kai šoku, jaučiu kažką kita nei įprastai.

Dėkoju už pokalbį.