Lietuvoje jaučiuosi laisvas

Meksikoje gimęs šokėjas Diego Armando Vega Alcalá prie Kauno šokio teatro „Aura“ trupės prisijungė 2022 metais. Šoka tokiuose spektakliuose kaip „Sodas 4.12°“ (choreografė Birutė Letukaitė, 2023), „Ištrintos durys“ (choreografė Letukaitė, 2022), „Esybė“ (choreografas Ryu Suzuki, 2022), „Sužeistas elnias“ (choreografai Clara Giambino ir Blake’as Seidelis, 2021), „Imagine / Įsivaizduok“ (choreografė Letukaitė, 2020), „Norėčiau būt paparčio žiedu“ (choreografė Bea Debrabant, 2018) ir kt. Už vaidmenį spektaklyje „(M)eilės (m)eilėse“ (choreografė Letukaitė, 2022) nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“.

Kaip prasidėjo jūsų karjera Lietuvoje?

Pradžia buvo įprasta. Kaip ir į bet kurią kitą atranką, į Kauno šokio teatrą „Aura“ nusiunčiau paraišką, gyvenimo aprašymą ir vaizdo įrašų. Gavau teigiamą atsakymą – teatras iškart pasiūlė sutartį. Prieš atvykdamas į Lietuvą labai jaudinausi, nes tuo metu šokau Meksikos trupėje, su kuria sutartis baigėsi kovo mėnesį, o balandį jau turėjau pradėti dirbti Kaune. Į Lietuvą atvykau praėjusių metų balandžio 2 d., o balandžio 4 d. jau prisijungiau prie kūrybinio proceso su japonų choreografu Ryu Suzuki. Jaudulio ir įvairių jausmų buvo daug: „Auros“ komanda dar nebuvo manęs mačiusi gyvai, iki tol bendravimas vyko nuotoliniu būdu. Tikėjausi jų nenuvilti ir įrodyti, kad sprendimas pasiūlyti man sutartį buvo teisingas. Per keletą savaičių turėjau išmokti trupės repertuarą, nes pasirodymai ir gastrolės buvo suplanuoti dar iki man atvykstant į Lietuvą. Tai didelis iššūkis, tačiau buvau nusiteikęs ryžtingai. Su didele aistra pradėjau darbuotis ir nusprendžiau šia kelione mėgautis iki pabaigos.

Kodėl nusprendėte atvykti į Lietuvą, turint omenyje, kad esate kilęs iš Meksikos? Ar įžvelgiate kokių nors šokio kultūros ir jos suvokimo panašumų?

Nuo pat atvykimo į Kauną sulaukiu klausimų, kodėl pasirinkau Lietuvą. Vis dėlto iki šiol neturiu atsakymo. Iki praėjusių metų apie šią valstybę nieko nežinojau. Buvau matęs vos kelis „Auros“ šokio teatro spektaklių vaizdo įrašus. Mane nustebino Lietuvos meno erdvės atvirumas ir tai, kad kiekvienam kūriniui visada atsiranda sava auditorija. Iš choreografinės perspektyvos „Auros“ trupė man, kaip šokėjui, patraukli savo įvairialypiu kūrybiniu kontekstu, esu sužavėtas galimybės dirbti su dideliu kiekiu skirtingų choreografų – tai žadina smalsumą ir norą toliau eiti šiuo keliu.

Meksika ir Lietuva – labai skirtingos šalys. Iš pradžių pribloškė lietuvių kalbos maniera ir kūno ekspresija. Esu laimingas, kad šokio trupę „Aura“ sudaro vienuolika šokėjų iš įvairių šalių, tad visi turime skirtingus socialinius ir meninius kontekstus. Tokia komanda kultūriškai praturtina kiekvieną iš mūsų. Vis dėlto galiausiai mus vienija aistra šokiui.

Kaip meksikietiška kilmė atsiskleidžia jūsų judesyje? Ar naudojate tai savo kūryboje?

Ji visada šalia. Studijuodamas tyrinėjau teatrą ir turiu šiuolaikinio šokio kūrėjo diplomą. Mano universitetas buvo orientuotas į scenos menininkų tobulėjimą. Per visas disciplinas ugdydavome meninius, fizinius ir tiriamuosius gebėjimus. Šokio trupėje „Aura“ dirbame dviem skirtingomis kryptimis – deriname jau nusistovėjusius judesius su per improvizacijas sukurta medžiaga. Visada pasikliauju savo kultūriniu kontekstu ir stengiuosi jį sujungti su choreografiniais pasiūlymais bei užduotimis, kurias turime atlikti.

Ar Lietuvos šokio aplinka buvo svetinga?

Remdamasis asmenine pastarųjų metų patirtimi galiu teigti, kad Lietuva leido pasijusti saugiai dėl to, kokį scenos meną renkuosi kurti. Niekada nebuvau tiek liaupsinamas, kiek Lietuvoje. Noriu padėkoti Birutei Letukaite, kuri manimi pasitikėjo nuo pirmos dienos. Čia jaučiu kūrybinę laisvę, o svarbiausia – jaučiuosi laisvas kaip asmenybė.

Neseniai buvau nominuotas kaip geriausias metų šokėjas per „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimus. To negalėjau net įsivaizduoti. Esu labai nustebintas ir dėkingas už tai, kaip maloniai mano šokis yra priimamas. Šią nominaciją laikau ženklu, kad esu Lietuvos šokio bendruomenės dalis.

Kas jums įdomiausia šokant „Auros“ teatre?

Esu šokio profesionalas iš užsienio, todėl vertinu galimybę dalintis savo šokio suvokimu toli nuo gimtosios šalies, čia vienintelė mano kalba yra judesys. Tai verčia susimąstyti apie mano kuriamo šokio nuoširdumą ir tikslumą. Be to, dalijimasis scena su šokėjais iš skirtingų šalių praturtina suteikdamas galimybę pamatyti jų judesio savybes, interpretaciją, o svarbiausia – jų šokio jėgą. Svarbu nepamiršti ir įvairiapusiškumo: mes atliekame skirtingų stilių choreografiją, o tai kelia iššūkių ir verčia mus tobulėti kaip menininkus.

Kokias temas ar judesio aspektus jums įdomiausia analizuoti ir perteikti šokant?

Tai asmeniškas klausimas. Jau kelerius metus tyrinėju lytinę tapatybę. Savo kūną įsivaizduoju kaip energiją, kuri scenoje transformuojasi ir pasakoja istorijas. Lietuvoje per kiekvieną pasirodymą jaučiu emocinį ir asmeninį poreikį atkreipti dėmesį į kūno išraiškos laisvės, o svarbiausia – jo įvairialypumo temas. Per jas analizuoju skirtingą energiją – tiek vyrišką, tiek moterišką.

Kaip Lietuvos aplinka veikia jūsų kūrybą?

Pastebiu minties ir judesio kaitą. Pasitikiu metamorfozės principu kaip organiškos evoliucijos procesu. Priimu savo naująjį „aš“ ir pasitikiu tuo, kas gimsta.

Kokia didžiausia jūsų, kaip šokėjo, svajonė?

Mano svajonė – niekada nenustoti mokytis, mylėti šokį ir toliau pasitikėti menu kaip ginklu, kuris keičia visuomenę į ką nors pozityvaus ir dosnaus. O kaip žmogus tikiuosi gyventi pasaulyje, kuriame galėčiau jaustis laisva būtybe ir išmintingai panaudoti emocinius ir protinės stiprybės resursus.

Dėkoju už pokalbį.