Kiekvienas žingsnis turi prasmę

Iš Japonijos kilusi baleto šokėja Haruka Ohno jau daugiau nei dešimt metų šoka Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT). Išsilavinimą įgijusi Niigatos baleto mokykloje Japonijoje ir „Escola de Dança do Conservatório Nacional“ Portugalijoje, 2011 m. ji prisijungė prie LNOBT baleto trupės ir sukūrė daugelį pagrindinių vaidmenų repertuaro spektakliuose.

Esate kilusi iš Japonijos, kur pradėjote pažintį su šokiu. Koks ten vyrauja požiūris į baletą ir šokėjo profesiją?

Japonijoje turime daug tradicinio ir kitų tipų šokio studijų, nes šokis, kaip meno rūšis, yra plačiai žinomas kaip būdas palaikyti vidinę gerovę. Taip pat nusistovėjusi nuomonė, kad baletas – vienas vertingiausių vaikų ugdymo metodų, leidžiantis išmokti judesio ir meno. Tačiau profesionalių šokėjų tikrovė Japonijoje tokia, kad daugelis jų nėra pakankamai finansiškai aprūpinami, nors ir turime baleto trupių, kurios rengia aukštos kokybės pasirodymus. Dėl šios priežasties šokėjams, kad galėtų save išlaikyti, tenka dirbti ir kitus darbus. Tikiuosi, laikui bėgant ši situacija pasikeis.

Vėliau mokėtės Portugalijoje. Kokių su šokio kultūra susijusių pokyčių patyrėte?

Atvykusi iš Japonijos į Portugaliją patyriau didelę įtaką. Šokio ir muzikos portugalams nereikia mokytis papildomai, tai tarsi įaugę į jų kraują kartu su stipria aistra. Didžiulį įspūdį man padarė jų šiuolaikinis šokis. Kiekvienas šokėjų žingsnis turi tam tikrą prasmę ir net jauni šokėjai geba savo šokiu kažką pasakyti žiūrovams.

Jaučiausi taip, kad per dvejus studijų metus man bus neįmanoma išmokti šokti taip, kaip šoka jie. Tačiau, kaip pastebėjo mano japonė mokytoja Kyoko, po mokslų Portugalijoje mano šokis tapo dinamiškesnis ir stipresnis. Portugalų šokio tradicija neabejotinai mane paveikė, man net to nepastebint.

Nuo 2011-ųjų esate LNOBT baleto trupės narė. Kas jus atvedė į Lietuvą?

Kaip jau minėjau, dėl nepalankios šokėjų finansinės padėties Japonijoje rinkausi likti užsienyje. Tačiau ne tik Japonijoje, bet ir Portugalijoje kaip šokėja buvau per aukšta ir vaidmenų, kuriuos galėjau atlikti, skaičius buvo ribotas. Mano baleto mokytoja Irina Zavialova patarė ieškoti pozicijos Šiaurės ir Rytų Europos regione, kuriame galėčiau geriau įsitvirtinti ir augti kaip artistė.

Tačiau dauguma šokėjų patys negali pasirinkti trupės, nes tiek anksčiau, tiek dabar baleto pasaulyje nelengva gauti darbą. Savo gyvenimo aprašymą siunčiau į daugybę skirtingų vietų, o LNOBT buvo paskirta anksčiausia konkurso data. Akimirka, kai teatras suteikė man vietą kordebalete, buvo džiaugsmingiausias dalykas gyvenime. Be to, nebuvau baigusi bendradarbiaujančios mokyklos ir atėjau be žinomos trupės vardo, todėl esu labai dėkinga teatrui už suteiktą galimybę pradėti karjerą.

Kaip apibūdintumėte lietuvišką baletą? Ar jis išsiskiria iš kitų?

Lietuviškas baletas – tarsi paslėptas brangakmenis. Repertuaras pasižymi išskirtiniu klasikinio baleto ir modernaus šokio deriniu, jį kuria ne tik pasaulinio garso, bet ir puikūs lietuvių choreografai. Dar įdomiau, kad kai kurie spektakliai siejasi su Lietuvos istorija bei mitologija, ko nerasi niekur kitur visame pasaulyje.

Taip pat išsiskiria tuo, kad, palyginti su kitais teatrais, repertuare – daug spektaklių vaikams. Lietuvos baletas stengiasi ne tik reprezentuoti savo kultūrą ir suteikti tam tikrą pramogą, bet ir užsiimti vaikų edukacija. Man visada garbė dalyvauti tokiame pasirodyme, kuris gali tapti jų ateitimi.

Koks buvo jūsų kelias baleto trupėje? Kokių sunkumų kilo šokant Lietuvoje?

Šiuo metu vis dar tęsiu reabilitacijos procesą po praeitą rudenį patirtos traumos, kai plyšo Achilo sausgyslė. Tai ir yra didžiausias sunkumas, su kuriuo teko susidurti. Tai pirmas kartas, kai turiu tokią ilgą pertrauką baleto karjeroje, bet vis tiek ruošiuosi grįžti į sceną.

Sunkiausia šios traumos dalis – sukontroliuoti nerimą, kylantį iš neužtikrintumo jausmo. Per pirmuosius tris mėnesius po operacijos negalėjau nė pagalvoti apie baletą, net ir vaikščioti buvo sunku. Tuo metu buvo sunku įsivaizduoti, kad dar galėsiu šokti su puantais. Kita vertus, reabilitacija tapo išsigelbėjimu nuo negatyvių minčių. Kuo nuosekliau dirbu, tuo mano protas tampa šviesesnis.

Sukūrėte skirtingo charakterio vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Eglė žalčių karalienė“, „Čipolinas“, „Don Kichotas“, „Sniego karalienė“ ir kiti. Kaip pavyksta rasti harmoniją tarp skirtingų vaidmenų ir juos sėkmingai įgyvendinti?

Kaip ir dauguma šokėjų, prieš atlikdama kiekvieną vaidmenį juo domiuosi. Kai istorija yra lietuviška, tarkim, kaip „Eglė žalčių karalienė“, ją ištyrinėti trunka kur kas daugiau laiko. Dirbant su garsiu klasikiniu baletu galima rasti daug filmuotos medžiagos, iš kurios stengiuosi pasiimti geriausius dalykus. Tačiau ilgainiui supranti, kad dauguma dalykų susiję su tavo paties patirtimi, o tai padeda suformuoti vaidmens charakterį. Jauni šokėjai gali kompensuoti vaidmenį, atlikdami jį su visa jėga ir gaiva, o vyresni šokėjai praturtina jį savo artistine patirtimi.

Suprantama, kad šokėjui kiekvienas vaidmuo brangus, vis dėlto kurie jums yra reikšmingiausi?

Tai Mari balete „Spragtukas“. Mano pirmasis duetas, kurį šokau dar Japonijoje, ir mano pirmas pagrindinis vaidmuo, atliktas Portugalijoje ir Lietuvoje, buvo Mari. Kiekvieną kartą apimdavo nuostaba ir dėkingumas sužinojus, kad esu pasirinkta šiam vaidmeniui. Tekdavo susidurti su fiziniais ir artistiniais apribojimais, tačiau pavykdavo juos įveikti. Ypač esu dėkinga choreografui Krzysztofui Pastorui – jo sukurta versija LNOBT buvo iššūkis, tačiau sujaudindavo kiekvieną kartą šokant scenoje.

Ko pasisemiate iš kiekvieno spektaklio?

Dažniausiai atrandu dalykų, kuriuos reikėtų tobulinti, nes šokyje tobulumas neegzistuoja. Tai viena iš priežasčių, kodėl lieku motyvuota sunkiai dirbti. Taip pat patiriu daugybės emocijų – džiaugsmo, vienišumo, meilės sau, savigraužos ir t.t. – mišinį. Spektaklis dažnai sukelia ir pozityvių, ir negatyvių emocijų – po kiekvieno pasirodymo apima vis kitokie jausmai.

Šioje srityje dirbate netrumpai. Kokių pokyčių pastebite baleto pasaulyje?

Pirmiausia pastebėjau, kad riba tarp šokio rūšių darosi vis dviprasmiškesnė. Iš šokėjų reikalaujama, kad jie galėtų greitai persiorientuoti iš klasikinio šokio į modernųjį. Taip pat šokyje kinta reikalavimai atsižvelgiant į lytį. Tarkim, klasikiniame balete iš vyrų reikalaujama daugiau dėmesio skirti kiekvienai pozai ir tiesioms linijoms išlaikyti, o tai leidžia jiems atrodyti elegantiškiau nei anksčiau. O šokėjos tobulina sudėtingesnes technikas ir dinamiką, kaip tai daro šokėjai vyrai. Šiuolaikiniame šokyje dažnai kuriamos partijos, kurios gali būti atliekamos visų, turinčių tinkamą fizinį pasirengimą, nepaisant lyties. Šie pokyčiai leidžia suprasti skirtingus kūno valdymo būdus ir atrasti naują meniškumo potencialą.

Ką jums reiškia judesys?

Tai būdas kūnu išreikšti vidinę būseną – harmonija tarp sielos ir kūno.

Dėkoju už pokalbį.