7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Akių judesiai

Pokalbis su šokėja Marine Fernandez

Ignas Zalieckas
Nr. 17 (1466), 2023-04-28
Šokis
Marine Fernandez šokio spektaklyje „(M)eilės (m)eilėse“. S. Daščioro nuotr.
Marine Fernandez šokio spektaklyje „(M)eilės (m)eilėse“. S. Daščioro nuotr.

Lione gimusi Marine Fernandez šokį studijavo Marselyje. Prieš atvykdama į Lietuvą, kelerius metus kaip šokėja keliavo po Vokietiją. 2016 m. prisijungė prie Kauno šokio teatro „Aura“ trupės. Šoka tokiuose spektakliuose kaip „(M)eilės (m)eilėse“ (choreografė Birutė Letukaitė, 2022), „Ištrintos durys“ (choreografė Letukaitė, 2022), „Esybė“ (choreografas Ryu Suzuki, 2022), „Prarasti / Namai toli nuo namų“ (choreografė Karine Ponties, 2021), „Meilės Erdvė / amour espace 2021“ (choreografas Ben J. Riepe, 2021), „Begalybės“ (choreografė Letukaitė, 2020), „Imagine / Įsivaizduok“ (choreografė Letukaitė, 2020), „OH-2“ (choreografė Christine Bonansea, 2019), „Kaunas Zoo“ (choreografė Letukaitė, 2019), „Sprendimas“ (choreografė Letukaitė, 2018), „Laikini šešėliai“ (choreografas Vangelis Legakis, 2018), „Norėčiau būt paparčio žiedu“ (choreografė Bea Debrabant, 2018), „Sekretas“ (choreografė Letukaitė ir šokėjai, 2017) ir kt.

 

Kaip kilo mintis atvykti į Lietuvą? Kas sudomino šokio srityje, kad nusprendėte čia pasilikti ilgesniam laikui?

Atvykimas į Lietuvą nebuvo iš anksto apgalvotas. Tuo metu dirbau Berlyne ir atsitiktinai pamačiau, kad šokio trupė „Aura“ rengia naujų šokėjų atrankas. Prieš išvykdama į Lietuvą dalyvauti atrankoje daug nežinojau nei apie šalį, nei apie jos kultūrą, nei apie pačią trupę. Tik gavusi darbą pradėjau daugiau tyrinėti valstybę ir jos kontekstus. Iš pradžių nusprendžiau į Lietuvą vykti metams, bet mano viešnagė užsitęsė jau septynerius metus.

 

Vis dėlto šokis nėra vienintelis svarbus veiksnys renkantis, kur tęsti karjerą. Man svarbu gerai jaustis vietoje, kurioje gyvenu, bei asmeniniame gyvenime plačiąja prasme. Atvykus į Lietuvą greitai aplankė namų jausmas, palyginti su Vokietija, kurioje jaučiausi šiek tiek prislėgta. Man patinka gyventi Lietuvoje, ypač Kaune, manau, kad miestas labai jaukus, siūlantis daug kultūrinių patirčių ir pramogų. Šis kontrastas su Vokietija lėmė, kad pasirinkau likti Lietuvoje ir dirbti šokio teatre „Aura“. Per šokį geriau susipažinome su trupės vadove Birute Letukaite. Manau, kad laikui bėgant ji ėmė manimi pasitikėti ir suteikė daug galimybių pasireikšti scenoje. Mes suprantame viena kitą, ji mane skatina tapti įdomesnę ir augti kaip menininkę. Tai taip pat viena iš priežasčių, kodėl nuo 2016 m. likau čia. Be to, trupėje dirba puikus būrys menininkų, gastroliuojančių įvairiose šalyse. Manau, visai tai – gera patirtis, per kurią kuriu artimus santykius su aplinka, ir tai prisideda prie teigiamų įspūdžių apie Lietuvą.

 

Kaip darbas Lietuvoje pakeitė jūsų požiūrį į šiuolaikinį šokį?

Prieš atvykdama į Lietuvą buvau baleto šokėja, tad pirmiausia tai buvo didelis karjeros pokytis. Dirbdama Vokietijoje nuo ryto iki vakaro avėjau puantus, o atvykusi čia atradau naują pasaulį ir pradėjau kasdien tobulėti. Šis pokytis buvo tikrai įdomus tuo, kad išėjau iš man gerai pažįstamos aplinkos ir pradėjau mokytis naujo šokio suvokimo. Dabar mano smalsumas dar didesnis, nes dirbame su užsienio menininkais. Tai suteikia galimybę tyrinėti naujas kūrybos sritis ir skirtingus stilius. Mėgstu pinti skirtingas šokio kryptis, dirbti su įvairiais choreografais ir išgirsti jų požiūrį, mąstyseną. Priimu tai kaip naują žodyną ir stengiuosi jį praturtinti. Be to, šokio teatre „Aura“ esame tam tikra prasme labai laisvi – galime tyrinėti, ieškoti ir būti kūrybingi kaip šokėjai.

 

Kodėl ryžotės šiam pokyčiui?

Pirmiausia baletas – suvaržyta erdvė su daugybe taisyklių ir rutinos. Man jau seniau patiko šiuolaikinis šokis – jį šokau Nacionalinėje Marselio baleto mokykloje. Įkvėpimo sėmiausi iš Marselio baleto šiuolaikinio šokio trupės šokėjų, kuriais žavėjausi. Meilė šiuolaikiniam šokiui gimė iš to, kad mėgstu keisti judėjimo būdus, derinti judesius. Taip nutiko, kad iki atvykimo į Lietuvą darbo rasdavau tik baleto trupėse, todėl prie šiuolaikinio šokio negalėjau pereiti anksčiau.

 

Už vieną naujausių savo vaidmenų šokio spektaklyje „(M)eilės (m)eilėse“ buvote nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“. Koks buvo šio spektaklio kūrimo procesas ir kuo jus asmeniškai domina poetė, menininkė Aldona Gustas?

Vykstant kūrybiniam procesui Aldonos Gustas – lietuvių menininkės, gyvenimą praleidusios Berlyne, – vaidmenį atliko kita šokėja. Jai pasitraukus iš spektaklio, po atrankos užėmiau jos vietą. Šis kūrybinis procesas tam tikra prasme buvo vaidmens atkūrimas, įkvėptas to, ką iš pradžių darė pirmoji šokėja. Tačiau vėliau taip pat turėjau galimybę ir laiko į vaidmenį įdėti daugiau savęs, pasiūlyti kitokią versiją bei asmeninę interpretaciją.

 

Šiame spektaklyje man įdomu vaidinti tikrą moterį, tikrą veikėją, nes dažnai su trupe atliekame abstraktesnius vaidmenis ir kūrinius. Tai tam tikra prasme sugrįžimas į mano baleto patirtis, nes mėgstamiausia darbo jame dalis buvo kurti vaidmenis. Spektaklyje „(M)eilės (m)eilėse“ galiu tyrinėti vaidybą ir plėsti jos suvokimą.

 

Kalbant apie Aldoną Gustas, įdomus su ja siejamas aspektas – sudėtingas santykis su kūnu: būdama maža ji matė išprievartavimą. Nepaisant to, jos kūryboje galima įžvelgti didelį susidomėjimą meile ir jausmingumu. Taip pat ir prieštaravimą tarp moters stiprybės ir pažeidžiamumo. Repetuodama mąsčiau, kaip prie šios temos galėčiau pridėti ką nors savito, asmeninio. Kai pradėjau dirbti prie šio vaidmens, buvo sunkus metas mano asmeniniame gyvenime, todėl tai tapo puikia proga tam tikru būdu išreikšti savo jausmus. Tai veikė kaip judesių terapija. 

 

Vykstant darbui taip pat buvo įdomu, kaip galėčiau atrasti naują savo šokio versiją. Letukaitė man padėjo – pastūmėjo atrasti daugiau interpretacijos galimybių ir trapumo judesiuose. Savo įprastą energingumą siekiau kontrastingai sujungti su judesių minkštumu ir asmeniniu pažeidžiamumu.

 

Įkvėpimo ieškojau šio kūrinio muzikoje ir jos grožyje. Gedimino Gelgoto kūriniai labai emocionalūs, o Letukaitė atliko didelį darbą parinkdama kūrinius pagal kiekvieną šokio sceną. Kai bandžiau apibrėžti savo solo partijas, rėmiausi muzika. Be to, dirbau su kompozitoriumi, kartu analizavome kūrinius, ieškojome geriausių būdų, kaip atlikti judesius ir išreikšti emocijas.

 

Viena iš kūrybinio proceso dalių vyko Zapyškio bažnyčioje. Kuo išsiskyrė šis etapas?

Tai vyko labai seniai. Nors muzika liko tokia pati, mūsų choreografija ir koncepcija buvo visiškai kitokia. Tuo metu turėjome sukūrę tik kelių minučių grupinės choreografijos dalį ir iš esmės dalinomės erdve su Naujų idėjų kameriniu orkestru (NIKO). Tai buvo tarsi pirmas susitikimas su muzikantais ir kompozitoriumi – sėkla to, kuo kūrinys tapo vėliau.

 

Kokia išraiškos priemonė šiame spektaklyje yra svarbiausia?

Akys. Nuo mokyklos laikų jomis domiuosi dėl savo mokytojo Jeano-Christophe’o Paré įtakos. Jis daug kalbėjo apie akis ir jų svarbą. Kai buvau studentė, savo jausmus išreikšdavau akimis. Visą savo karjerą toliau tobulinu jų raišką scenoje. Spektaklyje „(M)eilės (m)eilėse“ daug dėmesio skiriu akių judesiams: kur jos nukreiptos, koks žvilgsnio pobūdis. Kuriant Aldonos Gustas personažą akys padeda plėtoti kūrybos idėją ir kartu perteikti blaškymosi ir įkvėpimo būsenas. Šiuo atveju užduodu sau klausimą: kaip atrodo akys, kai žmogus nustoja kurti?

 

Kokia tema ir veikla jus labiausiai domina šiandien?

Dabar domiuosi dainavimu, nes ruošiuosi artėjančiam renginiui, kuriame dalinsimės scena su grupe „Royce“. Atliksiu grupės „Radiohead“ dainą „Creep“. Tai malonus ir smagus iššūkis – kaip jau minėjau, mėgstu išbandyti naujas patirtis.

 

Taip pat vis dar galvoju apie spektaklį „(M)eilės (m)eilėse“, apie jo charakterių, personažų tyrimą bei tai, kaip juos plėtoti toliau. Mano, kaip šokėjos, tikslas – tapti geresne atlikėja: kiekvieną kartą išeidama į sceną galvoju, kaip tikroviškiau atlikti savo vaidmenį ir įnešti kokią nors naują detalę.

 

Ar kurdama Lietuvoje atsigręžiate į savo prancūziškas šaknis ir vokišką patirtį? Kaip tai paliečia jūsų kūrybą šiandien?

Viskas, ko išmokau, yra įskiepyta į mano kūrybą. Nepamirštu to, ką dariau anksčiau, o nuo to atsispiriu. Neatsisakau savo baleto laikų – tai mano bagažas ir dalis manęs.

 

Kokiuose projektuose šiuo metu dirbate?

Su šokio teatru „Aura“ rodome prieš kelerius metus pastatytą spektaklį „Sprendimas“, kurį šiuo metu perkuriame. Vėliau Romoje atliksime dar vieną kūrinį. Be to, plėtojame projektą renginiui, susijusiam su Japonija. Rugpjūtį mūsų laukia kūrybinis procesas su choreografu iš Izraelio, reziduojančiu Pietų Prancūzijoje, Emanueliu Gatu – bus įdomu su juo dirbti.

 

Dėkoju už pokalbį.

Marine Fernandez šokio spektaklyje „(M)eilės (m)eilėse“. S. Daščioro nuotr.
Marine Fernandez šokio spektaklyje „(M)eilės (m)eilėse“. S. Daščioro nuotr.
Marine Fernandez šokio spektaklyje „(M)eilės (m)eilėse“. S. Daščioro nuotr.
Marine Fernandez šokio spektaklyje „(M)eilės (m)eilėse“. S. Daščioro nuotr.
Marine Fernandez šokio spektaklyje „(M)eilės (m)eilėse“. S. Daščioro nuotr.
Marine Fernandez šokio spektaklyje „(M)eilės (m)eilėse“. S. Daščioro nuotr.
Marine Fernandez šokio spektaklyje „Sprendimas“. S. Daščioro nuotr.
Marine Fernandez šokio spektaklyje „Sprendimas“. S. Daščioro nuotr.
Marine Fernandez šokio spektaklyje „Sprendimas“. S. Daščioro nuotr.
Marine Fernandez šokio spektaklyje „Sprendimas“. S. Daščioro nuotr.
Marine Fernandez šokio spektaklyje „Norėčiau būt paparčio žiedu“. S. Baturos nuotr.
Marine Fernandez šokio spektaklyje „Norėčiau būt paparčio žiedu“. S. Baturos nuotr.
Marine Fernandez šokio spektaklyje „Norėčiau būt paparčio žiedu“. S. Baturos nuotr.
Marine Fernandez šokio spektaklyje „Norėčiau būt paparčio žiedu“. S. Baturos nuotr.
Marine Fernandez šokio spektaklyje „Norėčiau būt paparčio žiedu“. S. Baturos nuotr.
Marine Fernandez šokio spektaklyje „Norėčiau būt paparčio žiedu“. S. Baturos nuotr.