Būti geresnei už vakarykštę save

Emilija Šumacherytė prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) trupės prisijungė 2018 m., baigusi mokslus Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje, Loretos Bartusevičiūtės-Noreikienės vadovaujamoje klasėje. Sukūrė vaidmenis baletuose „Don Kichotas“, „Bajederė“, „Korsaras“ (choreografas Manuelis Legris, 2018), „Žizel“ (choreografė Lola de Ávila, 2020), „Pachita“ ir kt. Su balerina kalbėjomės prieš baleto „Arlekino milijonai“ premjerą.

Ne vienus metus esate LNOBT baleto trupės dalis. Ką jums, kaip asmenybei, per tą laiką davė teatras?

Teatro baleto trupę sudaro didelis skaičius žmonių. Nepaisant to, kad esame skirtingi, nemažą savo gyvenimo dalį praleidžiame kartu. Žinoma, artimas bendravimas neretai sukelia nesutarimų, atsiranda tarpusavio trintis, tačiau būtent neišvengiamas buvimas kartu mus vienija. Profesionalus atlikėjas turi būti pasiruošęs dirbti su bet kuriuo kolega. Siekiant sėkmingo rezultato privalu jausti abipusį supratimą ir empatiją. Tad teatras labiausiai prisidėjo prie mano gebėjimo suprasti ir atrasti bendrą kalbą su įvairiausiais žmonėmis ir išmokė priimti kitą jo nevertinant.

Šiuo metu intensyviai repetuojate spektaklį „Arlekino milijonai“. Kaip atrodo pasirengimas premjerai? Su kokiu krūviu susiduria šokėjas?

Kiekviena premjera reikalauja visų teatro darbuotojų ir padalinių įsitraukimo – nuo kostiumų siuvyklos iki scenos paruošimo spektakliui. Galutinė choreografo vizija ne visada iš karto aiški kiekvienam proceso dalyviui, todėl įprasta, kad periodas iki premjeros būna sudėtingas. Ypač pirmieji spektaklio dedamųjų sujungimai, apimantys artistus, orkestrą, kostiumus, scenos dekoracijas ir daug kitų aspektų, neretai būna chaotiški.

Šis teatro sezonas nebuvo lengvas – per trumpą laiką parodėme neįprastai daug spektaklių. Greičiausiai dėl numatomos teatro rekonstrukcijos nuo sezono pradžios iki stipriai paankstintos jo pabaigos balandžio mėnesį turėjome itin didelį krūvį. Prie jo prisidėjo ir pasiruošimas premjerai – viskas kartu yra nemenkas psichologinis ir fizinis išbandymas. Būna rytų, kai tikrai sunku pakilti iš lovos, o į repeticiją reikia ateiti geros savijautos, nuotaikingai ir lengvai atlikti pantomimas, išpildyti choreografo viziją, atsižvelgti į visas gautas pastabas, todėl neretai tenka lipti per save.

Sukūrėte vieną pagrindinių vilisų balete „Žizel“. Kokią reikšmę jums turi šis baletas?

Spektaklis „Žizel“ – liūdna nelaimingos meilės istorija. Žiūrėdama į ją šiuolaikinio žmogaus akimis negaliu ja žavėtis. Pagrindinio veikėjo Alberto poelgis – pažadų nesilaikymas ir išdavystė – man atgrasus ir kiekvieną kartą jaučiu begalinį gailestį pagrindinei veikėjai Žizel, kuri net išduota lieka atsidavusi savo mylimajam. Toks scenarijus itin nesutampa su mano pasaulėžiūra.

Galimybė atlikti vienos iš pagrindinių vilisų vaidmenį mane visuomet džiugina. O po premjerinio pasirodymo sulaukti teigiami įvertinimai, ko gero, nemažai susiję su tuo, kad tinkamai atlikti vaidmenį padėjo mano pačios emocinė būsena, išgyvenant sunkų laikotarpį. Šiuo metu vaidmuo tobulėja ir keičiasi atitikdamas mano vidinio pasaulio spalvas.

Ar visi spektakliai vienodai reikšmingi, ar turite sau svarbių?

Visi spektakliai reikšmingi, nes kiekviename jų randu galimybę tobulėti psichologiškai ir fiziškai. Kiekvienas kelia skirtingus iššūkius. Be abejo, kai kurie spektakliai ir vaidmenys  artisto širdžiai artimesni, atitinka jo asmenybę, charakterį, lygiai taip pat ir man. Tačiau labai sudėtinga trumpai atsakyti į šį klausimą, juk apie tai, kas asmeniškai brangu, norisi kalbėti daug arba nieko.  

Šokate daugelyje klasikinio baleto spektaklių. Koks jūsų požiūris į klasikinį baletą ir santykis su juo?

Klasikinio baleto artisto profesija reikalauja atsidavimo ir pasiaukojimo visais gyvenimo aspektais. Kad galėtum šokti klasikinį baletą, kūnas turi būti specifiškai paruoštas ir suformuotas, o tai užtrunka. Nuo ankstyvos vaikystės šoku klasikinį baletą, su juo užaugau, todėl santykis labai artimas. Kai maža mergaitė įsivaizduoja save esant baleriną, ji svajoja būtent apie klasikinį baletą, apie tobulas pozas, grožį ir graciją, nuostabaus lengvumo šuolius ir prabanga dvelkiančią suknelę.

Klasikinis baletas – tai proga pasinerti į pasaką, į svajones ir stebuklus, o to labai trūksta šiuolaikiniame ciniškame ir pragmatiškame pasaulyje. Tikiuosi, kad nepaisant vis stiprėjančios modernaus baleto mados klasikinis baletas išlaikys savo pozicijas šiuolaikinėje scenoje.

Jums teko kurti su užsienio choreografais: Lola de Ávila statė „Žizel“, Aleksejus Ratmanskis – „Arlekino milijonus“ ir t.t. Kaip darbas su skirtingais choreografais formuoja šokėją?

Kiekvienas choreografas turi savo viziją, o ji ne visada atitinka tai, kas tau įprasta. Nesvarbu, kokį spektaklį atliktum, klasikinio šokio pagrindas yra toks pat, tačiau net minimalus korpuso kampo pasikeitimas, kitoks žingsnių išdėstymas gali būti neįprasti tavo kūnui. Todėl darbas su skirtingais choreografais yra proga išmokti ko nors naujo, tobulėti ir atrasti kitokias savo kūno galimybes.

Kas padeda per spektaklius, kai pasidaro labai sunku?

Niekada apie tai nesusimąsčiau. Baletas iš esmės nėra lengvas ir kiekvieną dieną susiduri su sunkumais. Treniruoji save, ruošiesi tiek psichologiškai, tiek fiziškai, kad įžengus į sceną to „labai sunku“ liktų mažiau. Pagrindiniai pagalbininkai – scenoje juntamas adrenalinas ir psichologinis stuburas: nusistatai tikslą ir jo sieki, negalvodamas apie pašalinius dalykus.

Gyvename laikais, kai visko labai daug – informacijos, žinių, materialių dalykų. Ar yra kas nors, ko trūktų šokio pasaulyje?

Šiais laikais ir šokio, ir visokeriopo kūno judėjimo temomis galima atrasti daugybę informacijos, svarbu tik ją tinkamai atsirinkti ir tikslingai naudoti. O tai, ko galbūt trūktų šokio pasaulyje, yra kūno jaunystė ir laikas. Baleto artisto profesija nėra ilgalaikė, o ir kūno galimybės su metais, deja, nedidėja.

Baleto pasaulyje atsidūrėte dar vaikystėje. Kaip bėgant metams keitėsi jūsų požiūris į baletą?

Būdama maža į baletą žiūrėjau kaip į pramogą, juk smagu atrodyti lyg princesei ir striksėti su draugėmis susikibus rankomis. Vėliau augant ir profesionaliai prisiliečiant prie šio meno pasitaikė visko. Buvo momentas, kai norėjau iš baleto išeiti, tačiau mamos įkalbėta likau dar metams, ir tiesiog pasikeitė požiūris, atsirado daugiau motyvacijos, pradėjo sektis. Šiuo metu kiekvieną dieną intensyviai dirbu stengdamasi, kad būčiau geresnė už vakarykštę save, ir esu dėkinga už aplink esančius žmones, kurie prisideda prie mano tobulėjimo. 

Ką jums reiškia judesys?

Tai galimybė bet kurioje pasaulio vietoje save išreikšti kitokia, tačiau kiekvienam suvokiama kalba.

Dėkoju už pokalbį.