Sapnai ir kaktusai

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) baleto trupės repertuaras praturtėjo dar trimis kūriniais – šokio spektaklių vakare „Sapnai ir kaktusai“, kurio premjera Žvejų rūmuose įvyko kovo 17 ir 18 d., parodyti lenkų choreografo Roberto Bondaros ir švedų choreografo Alexanderio Ekmano darbai. Jie sukurti jau prieš kurį laiką, tačiau vis stiprėjančios Lietuvos uostamiesčio baleto trupės pastangomis įgavo dar vieną įdomų pavidalą, tapsiantį ir šiuolaikinio Lietuvos baleto istorijos dalimi.

Vakaro pavadinimas apima tai, iš ko sudarytas mūsų gyvenimas, o juo labiau kūryba: sapnai, svajonės, siekiai – ir tikrovė, dažnai pašiaušianti spyglius, kurie neretai tampa ir jautrių menininkų savisaugos priemone. Puikiai parengta programa (sudarytoja Veronika Janatjeva) supažindina ir su Klaipėdos muzikinio teatro baleto trupės vizijomis, ir su choreografų biografijomis bei mintimis apie savo kūrinius.

Bondaros kūryba Lietuvoje pažįstama iš Giedriaus Kuprevičiaus baleto „Čiurlionis“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, 2013) ir šokio spektaklio „Faustas“ (KVMT, 2021). Vakarą pradėjusiame „Žagsulyje“ (2015) buvo galima įžvelgti temas, gvildentas „Čiurlionyje“, svarstymus apie dualistinę žmogaus prigimtį, jo emocinių ir psichologinių būsenų pjūvius. Tai autorinis kūrinys, nes Bondara yra ne tik šio darbo choreografas, bet ir kostiumų bei šviesų dailininkas.

Kompozitorių Jacko Nitzsche’s ir Michało Jacaszeko kūrinių koliažas prasideda skaidriomis, švelniomis intonacijomis, kurios po pirmo žagtelėjimo šiurkštėja, dar po kurio laiko pradeda dirginti klausą. Lėtai kylančio horizontalaus šviesos brūkšnio išryškinta šokėjo figūra skyla gestais, judesiais, duetinėmis kombinacijomis, kurios komponuojamos keliais planais po minimalistiniais šviesos punktyrais ir perteikia asociatyvią kelionę po žmogaus vidinių nuotaikų ir savistabos pasaulį. Nedidelis epizodas dėmesį sugeba išlaikyti ne tik dėl sklandžios, taikliai jausmines būsenas perteikiančios choreografinės kalbos, bet ir dėl atlikėjų Yano Malaki ir Mykhailo Mordasovo gebėjimo pripildyti kūrinio formą turinio, kuris artimas jiems ir kaip šokėjams, ir kaip žmonėms.

„8m68“ – taip pat autorinis Bondaros kaip choreografo, režisieriaus, scenografo, kostiumų ir šviesų dailininko darbas, grąžinantis į jo šokio kūrybos ankstyvąjį laikotarpį, nes pirmą kartą ši kompozicija parodyta 2012 metais. Brazilų kompozitoriaus Amono Tobino garsai derinami su sceną ir ant jos gulinčius artistus nuklojusio dirbtinio sniego kuriama atšiauria emocine atmosfera. Darios Verovkos, Romano Budko, Kirstin Ann Zahradnick, Romano Semenenko ir Oleksandros Borodinos šokami solo, duetai, bendros scenos neperteikia jokio rišlaus pasakojimo – tai abstrakčių fizinių būsenų kaleidoskopas, formali choreografinė struktūra, įdomi kaip konkretaus menininko plastinių idėjų vitrina, o choreografiniai sprendimai leidžia įsivaizduoti, iš kur kilo vėlesnių menininko darbų judesio estetika, duetams būdingas nervingas, trūkčiojantis, dvasinių būsenų trapumą perteikiantis jausmas (Bondaros kūrinius klaipėdiečiams šokėjams perprasti padėjo choreografo asistentė Evgeniia Meissner).

Antroje vakaro dalyje parodytas šokio spektaklis „Kaktusai“ – Klaipėdos muzikinio teatro pasididžiavimas, žinomo švedų choreografo Alexanderio Ekmano kūrinys, kaip ir pirmųjų dviejų, atskleidžiantis šiuolaikinio šokio menininkų universalumą, norą imtis atsakomybės už visus savo kūrinio komponentus: choreografiją, scenografiją, kostiumus. Ekmano „Kaktusus“ Klaipėdoje užaugino choreografo asistentė Ana-Maria Lucaciu, o pats choreografas pagerbė šokėjus atvykdamas į pirmąją spektaklio premjerą.

Franzo Schuberto, Andy Steino muzika, skambanti iš įrašo, derinama su styginių instrumentų kvarteto (Rasa Šimelionytė, Alina Karinauskienė, Gintaras Stebuliauskas ir Matvejus Goldbergas) gyvai atliekamais Josepho Haydno ir Ludwigo van Beethoveno kūrinių fragmentais, o patys muzikantai, vaikščiodami po sceną, tampa ir spektaklio plastinių formų kūrėjais.

Prieš trylika metų Nyderlandų šokio teatro antrosios trupės atliktas spektaklis įsitvirtino šiuolaikinio šokio diskurse, jis iki šiol noriai atliekamas daugelyje šokio teatrų ir sulaukė išsamių paties choreografo komentarų bei paaiškinimų, devalvuojančių sustabarėjusius meno ir kūrybos vertinimo principus, autoritetų nuosprendžius ir etikečių klijavimą. Spektaklio ironija po keliolikos metų nebeatrodo tokia aštri, nes jau senokai įsisąmoninome, kad meninės kūrybos vertinimai yra labai individualūs ir nepaklūsta kokiems nors iš anksto nusistatytiems kriterijams (šių metų festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ tema – NE PA AIŠKINAMA).

Labai žmogiška džiaugtis komplimentais ir liūdėti išgirdus kritiškesnę pastabą, bet „Kaktusų“ adresu jų išsakyti nebėra prasmės. Kūrinys pasižymi puikiu ritmu ir tempu, klasikinės muzikos fragmentai mezga estetinį dialogą tarp praeities ir dabarties, išradinga šviesų partitūra (dailininkas Tomas Visseris) padeda sukurti dinamišką reginį, kurio vizualinė tėkmė pulsuoja išraiškinga energija. Režisūriniam sprendimui būdinga paradokso estetika (iš viršaus nukrintantis katinas) girdima ir Spenserio Theberge’o tekstuose, kurie skamba iš įrašo ir kartais tampa šokėjų atliekamų judesių garsiniu akompanimentu, įžodina jų judesius, kurie savo ruožtu įveiksmina girdimas frazes, o jas taikliai įkūnija Anna Chekmarova ir Yanas Malaki (pirmoji premjera) arba Oleksandra Borodina ir Romanas Semenenko (antroji premjera).

Pastaraisiais metais Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupė suformavo raiškų meninį braižą, kuris išsaugo kokybę net keičiantis šokėjams. Gimininga judesio energija, plastinis susiklausymas, gebėjimas pajusti choreografinę, režisūrinę formą ir ją perteikti ne mechaniškai, bet kūrybiškai, tampant lygiaverčiais spektaklio bendraautoriais, leidžia Klaipėdoje gimti vis naujiems įdomiems choreografiniams kaktusams ir skatina vis labiau domėtis šios ambicingos trupės kūrybiniais planais.