Tarp taisyklių išmokau atrasti laisvę

Balerina Nora Straukaitė prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) trupės prisijungė pernai, tačiau jau pelnė šių metų Baleto vilties apdovanojimą. Vieną svarbiausių savo vaidmenų atliko M.K. Čiurlionio menų mokykloje, Anželikos Cholinos kurtame spektaklyje „Jūra“. Pradėjusi šokti LNOBT trupėje Straukaitė sukūrė vaidmenis klasikinio baleto spektakliuose „Spragtukas“, „Pelenė“, „Don Kichotas“, „Korsaras“ (choreografas Manuelis Legris, 2018), „Žizel“ (choreografė Lola de Ávila, 2020) ir kt. Šiuo metu balerina ruošiasi dviem premjeroms – „Arlekino milijonai“ (LNOBT) ir „Dezdemona“ (choreografė Cholina).

Kaip kito jūsų požiūris į baletą nuo tada, kai pradėjote šokti, iki dabar, kai esate profesionali šokėja?

Kai ketverių metų pradėjau lankyti „Polėkį“, man tai buvo paprasčiausia popamokinė veikla, be to, nuo vaikystės mano laikysena buvo ydinga, taigi žinojau, kad baletas turėtų padėti išspręsti šią problemą. Neatsimenu, kad būčiau svajojusi šokti pagrindinę gulbę „Gulbių ežere“, mane labiau domino baleto užkulisiai, kaip balerinos dirba salėje ir kaip atrodo jų kasdienybė. Giliai širdyje jaučiau, kad toks gyvenimas man būtų labai artimas.

Vėliau, įstojusi į M.K. Čiurlionio menų mokyklą, supratau, kad baletas – niekada nesibaigiantis tobulumo vaikymasis. Mokydamasi mačiau šokį kaip vieną didelį taisyklių kratinį, kai kiekvienas tavo žingsnis turi būti atliktas pagal taisykles. Žinoma, tik taip ir yra sudedamas pagrindas tolesnei karjerai, tik kartais mano jaunatviškas noras priešintis bet kokiai sistemai kaktomuša susidurdavo su disciplinuotu mokyklos gyvenimu. Tačiau dabar šokį matau kaip savirealizacijos ir kūrybos terpę, tarp visų taisyklių išmokau atrasti laisvę.

Daugelis jūsų vardą išgirdo po pasirodymo Anželikos Cholinos spektaklyje „Jūra“ pagal M.K. Čiurlionio muziką. Kada pajutote, kad tikrai norite siekti šokėjos karjeros?

Neturiu tos tradicinės istorijos kaip daugelis balerinų, vaikystėje pamačiusių klasikinį spektaklį, įsimylėjusių pagrindinę baleriną ir svajojusių ja tapti. Spektaklius žiūrėdavau retai, turėjau vieną mėgstamiausią – „Kopeliją“. Jį mačiau beveik tiek kartų, kiek rodė, bet ir jame niekada nesvajojau šokti.

Noras gyventi su šia profesija atėjo per darbą baleto salėje. Pirma pamėgau tobulumo siekį, tuomet fizinį krūvį, skausmą ir tik vėliau pamilau šokį scenoje. Nebuvo jokio konkretaus įvykio, po kurio būčiau sau pasakiusi, kad noriu siekti tokios karjeros. Paprasčiausiai pamėgau kiekvieną naują šios profesijos etapą ir taip nuosekliai ta meilė baletui didėjo, bet kartu likau atvira svarstymams ir apie kitas specialybes. Tačiau atėjus į teatrą išsisklaidė visos kadaise turėtos abejonės.

Ar buvo sunku įsilieti į trupę ir jos kasdienybę? Su kokiais sunkumais susiduriate?

Įsilieti į trupę ir kasdienybę nebuvo sunku. Nuo pat pirmų dienų teatro gyvenimas man pasirodė labai artimas, o ir pati trupė itin paslaugi ir draugiška. Visada padeda, jeigu ko nežinau ar reikia patarimo.

Šiame etape man sunkiausia psichologiškai susidoroti su savęs nuvertinimu lyginantis su kitomis balerinomis, ypač kai tenka dalintis tuo pačiu vaidmeniu su solistėmis ar vedančiosiomis balerinomis. Žinau, kad dar nemoku šokti taip, kaip jos, bet rezultatas scenoje turi būti vienodas, todėl stebiu, iš jų mokausi, kartais kopijuoju iš nežinojimo, ką daryti, tuomet išgirstu komentarų, kad į vaidmenį neįdedu savęs. Paprastai sakant, man dar sunku pasitikėti savimi, būna momentų, kai per repeticijas dėl krūvos gaunamų pastabų noriu lįsti į giliausią salės kampą ir išnykti, bet tenka nusišypsoti ir repetuoti toliau.

Šiuo metu dirbate LNOBT trupėje, taip pat debiutuosite Cholinos statomame spektaklyje „Dezdemona“. Ką jums reiškia darbas teatre ir su nepriklausomais kūrėjais?

Darbas su nepriklausomais kūrėjais man reiškia patvirtinimą, kad einu teisingu keliu. Dirbant už teatro ribų plečiasi pažinčių ratas, kuris šioje profesijoje yra ganėtinai svarbus, taip pat su įgytomis naujomis žiniomis tobulėju kaip artistė. Todėl ypač džiaugiuosi turėdama galimybę dirbti su Anželika Cholina ir kartu kurti pagrindinį Dezdemonos vaidmenį. Tikiu, kad tai bus neįkainojama patirtis.

Ką jums davė scena ir ko pasisemiate iš kiekvieno spektaklio?

Kadangi kaip balerina dar esu gana jauna ir nepatyrusi, tai svarbiausias dalykas, kurį pasiimu scenoje, yra patirtis. Manau, kad pirmi keleri metai teatre yra skirti informacijai sugerti ir bandyti pritaikyti įgytas žinias. Bet kartu kiekvienas spektaklis ir išėjimas į sceną man tampa džiaugsmingiausiais gyvenimo atsiminimais. Grįžusi namo po Gulnaros debiuto „Korsare“ pasakiau sau, kad noriu gyventi scenoje ir niekada iš jos neišeiti, nes ten jaučiuosi kaip namie.

Nors dar tik pradedate karjerą LNOBT trupėje, jau sukūrėte vieną ryškiausių klasikinio baleto vaidmenų – Mirtą spektaklyje „Žizel“. Kaip su juo susitvarkėte?

Istoriją, kaip ruošiau šį vaidmenį, turbūt atsiminsiu visą gyvenimą. Spektaklyje „Žizel“ turėjau šokti vieną iš dviejų pagrindinių vilisų, bet likus šiek tiek daugiau nei savaitei buvau paprašyta ateiti į Mirtos repeticiją. Atėjau išmokusi visą šokio tekstą ir kelias dienas antrame plane repetavau, dėliojausi koordinaciją, rankų judesius pagal muziką – buvau trečiame sąstate.

Beveik iki paskutinės akimirkos nežinojau, ar tikrai šoksiu, tačiau po viso spektaklio „perbėgos“ paaiškėjo, kad šoksiu net dviejuose spektakliuose. Fiziškai tai tikrai sunkus vaidmuo, bet stengiausi apie tai negalvoti ir tiesiog padaryti viską, kaip galiu geriausiai.

Sunku buvo įsijausti į vaidmenį, nes visada įsivaizdavau, kad Mirta – tai labai brandžios, patyrusios balerinos vaidmuo. Jis griežtas, stipraus charakterio, buvo sunku persilaužti ir pasitikėti savimi, bet man labai padėjo visi repetitoriai, kurie paaiškino, kaip stovėti, kur žiūrėti, kaip perteikti tinkamą emociją rankomis ir judesiu. Visiems padedant šis vaidmuo išvydo dienos šviesą.

Šiuo metu LNOBT repertuaras itin įvairus: jame yra ir klasikinių, ir neoklasikinių, ir šiuolaikinių šokio spektaklių. Kuriuose jų norėtumėte šokti?

Šį sezoną šokau tik klasikiniuose spektakliuose, tad labai norėčiau integruotis ir į kitus. Būtų įdomu dalyvauti visuose, bet labiausiai – Martyno Rimeikio „Procese“. Tai vienas mėgstamiausių ir įspūdingiausių mano matytų kūrinių, todėl kada nors norėčiau būti jo dalimi.

Sukūrėte skirtingus vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Korsaras“, „Don Kichotas“ ir „Bajederė“. Kaip juos ruošiate ir padarote „savais“?

Kad prisijaukintum vaidmenį, turi atlikti jo analizę, perskaityti kuo daugiau literatūros apie spektaklį, peržiūrėti skirtingų balerinų vaizdo įrašus ir atsirinkti detales, kurias norėtum pritaikyti sau. Vaidmuo tampa savas, kai įdedi kažką nuo savęs, o kadangi choreografijos keisti negalima, tai tenka išskirtinumą kurti per niuansus. Ir jeigu tai padaryti pavyksta, tada pajaučiu, kad vaidmuo yra savas.

Kalbamės po neseniai jums įteikto Metų baleto vilties apdovanojimo. Kokius tikslus sau keliate?

Pagrindinis mano tikslas – neatsipalaiduoti, nenustoti dirbti ir išmokti kurti vaidmenis. O apie konkretesnius tikslus ir iššūkius garsiai kalbėti nemėgstu, laikas parodys, kaip man seksis.

Ką jums reiškia šokis ir judesys?

Man tai yra begalinė meilė.

Dėkoju už pokalbį.