Šokis
Kovo 4 d. „Menų spaustuvėje“ įvyko antra choreografo Pauliaus Prievelio šokio spektaklio „Tylėjimai“, sukurto su M.K. Čiurliono menų mokyklos šiuolaikinio šokio krypties mokinėmis ir Miglės Praniauskaitės šokio trupės šokėja, premjera. „Tylėjimai“ turi sąlyčio taškų su trupės „Nuepiko“ šokio spektakliu „Perdegimas“. Abiejuose kūriniuose trys šokėjai kuria abstrakčią choreografiją, abu kalba apie kritines žmogaus būsenas: „Perdegimas“ – apie fizinį ir emocinį išsekimą, o „Tylėjimai“ – vien apie psichologinę plotmę. Pastarojo choreografija kuriama tyrinėjant minčių nebuvimo ir chaotiško jų pertekliaus dinamiką.
Spektaklis prasideda giliu šokėjos (Augustė Gelžinytė) kvėpavimu į mikrofoną, išaugančiu į monologą apie nuo minčių apsivaliusio proto būvį. Paeiliui iš viršaus apšviečiamos kitos dvi šokėjos: pirmoji (Lėja Povilaitytė) atsargiai miklina kojų pirštus, išbando įvairias stovėjimo ant puspirščių variacijas, kol praranda pusiausvyrą ir susmunka. Antroji (Viktorija Praninskaitė) aplinką mėgina pažinti rankų pirštais „vaikščiodama“ ant grindų, bet galiausiai taip pat susikoncentruoja į save, pirštais imdama tyrinėti savo kūno linijas. Kartu su choreografija spektaklyje veikia tekstas: trečiosios šokėjos monologu paaiškinama, kad šis įvadas – tai bandymas atkurti minčių žemėlapį, apibendrinantį nutildyto mąstymo būsenos esmę.
Spektaklyje pakartotinai įsiterpiantys olandų kilmės rašytojo Matthijso van Boxselio idėjų įkvėpti monologai ne tik veikia kaip dramaturginės pauzės šokėjoms atsipūsti, bet ir nurodo judesiais kuriamų reikšmių kryptis. Bet ne visi šokėjos sakomi tekstai atlieka savo funkciją, mažai ką paaiškindami. Viename iš jų pasakojama apie energiją, sukaupiamą po puodo dangčiu verdant bulves. Žodžiais kuriamas įvaizdis konkretus, tačiau kokią pridėtinę vertę tai suteikia choreografijai? Vis dėlto ilgai, vis garsėjančia maniera tariamas žodis „dėmesio“, išaugantis iki laukinio šauksmo, kaip garsinis eksperimentas dera su spektaklio muzikine dalimi ir papildo šokio dramaturgijos liniją.
Spektaklio kulminacija, parodanti aukščiausią minčių nesuvaldymo laipsnį, pasiekiama, kai monologus sakanti šokėja atsiskiria nuo bendros choreografijos ir, atsidūrusi scenos priekyje, pasineria į kūniško pamišimo vandenis. Šiame solo šokyje ji tarsi praranda sąmoningą judesių kontrolę, o jos kūne įkalinta chaoso jėga mėgina išsilaisvinti. Išėjusi iš choreografinės trijulės „rikiuotės“ šokėja siunčia gerbėjams oro bučinius, skaldo sau antausius, bando nusiplėšti veido odą ir pradeda rėkti. Riksmas nesuvaidintas, jis kyla iš gelmių. Tai energijos antplūdžio viršūnė, groteskiškais įvaizdžiais kelianti asociacijų su egzorcizmo seansu ir kartu su ankstesniame choreografiniame paveiksle pasitelkiama demonų išvarymo simbolika kurianti sąsają su apsivalymo ritualu.
Spektaklyje „Tylėjimai“ ekspresyvių ir joms priešingų, mažiau išraiškingo ritmo scenų kaita nutapomos tik aukštutinės ir žemutinės kraštutinių emocijų ribos, tačiau vis dar neaišku, ar egzistuoja erdvė tarp jų. Spektaklio pabaiga, formuojančia žiedinę kūrinio kompoziciją, norėtųsi laikyti sceną, kai šokėjos, sustojusios ratu ir žiūrėdamos viena į kitą, garsiai alsuoja. O ją lydinčią improvizuoto šokio ir dainavimo nepataikant į tonaciją pagal „Yes Sir, I Can Boogie“ („Baccara“, 1977) sceną dėl mėgėjiškos atmosferos derėtų vadinti šokio spektaklio tęsiniu tikrovėje, nes ši neprofesionali akimirka nedera su bendra kūrinio kokybe.
