Šokti, kad būtum geresnis už patį save

Danielis Dolanas – britų kilmės baleto šokėjas, baigęs Hammondo menų mokyklą Didžiojoje Britanijoje, nuo 2009 m. mokėsi Maskvos Didžiojo teatro baleto akademijoje. Baigęs mokslus, šoko didžiuosiuose Rusijos teatruose, taip pat gastroliavo Atėnuose bei Niujorke. Nuo 2013 m. prisijungė prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) trupės, kurioje šoka iki šiol. Sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Spragtukas“, „Snieguolė ir septyni nykštukai“, „Romeo ir Džuljeta“ (choreografas Krzysztofas Pastoras, 2016), „Procesas“ (choreografas Martynas Rimeikis, 2017), „Korsaras“ (choreografas Manuelis Legris, 2018) ir daugelyje kitų. Su LNOBT trupe gastroliavo Lenkijoje ir Italijoje.

Kaip šokis atsirado jūsų gyvenime ir kodėl pasirinkote baleto šokėjo karjerą? Kaip pats apibūdintumėte savo kelią šokio pasaulyje?

Šokti pradėjau labai anksti – būdamas maždaug ketverių. Tuo metu mano sesuo tėvų prašė, kad leistų pradėti lankyti baleto pamokas, o artimiausia baleto mokykla buvo gana toli nuo mūsų namų, todėl turėjau keliauti kartu su ja. Iš pradžių tiesiog sėdėdavau ir žiūrėdavau, bet neilgai trukus mano pirmoji baleto mokytoja paskatino ir mane prisijungti prie pamokos. Nuo pat tos akimirkos, kai pradėjau mokytis šokti vilkėdamas „Evertono“ futbolo klubo aprangą, daugiau niekada nesustojau. Šokis tapo mano gyvenimu.

Mokėtės Hammondo menų mokykloje, vėliau – Didžiojo teatro akademijoje Maskvoje, o dabar jau ne vienus metus dirbate Lietuvoje. Kokie skirtumai egzistuoja tarp britiškos, rusiškos ir lietuviškos baleto mokyklų?

Britiško ir rusiško baleto tradicijos bei mokyklos remiasi skirtingu stiliumi ir požiūriu į patį baleto mokymą bei jo atlikimą. Rusiškas baletas laikomas labiausiai klasikiniu praktine prasme, jame daugiausia dėmesio skiriama technikai ir virtuoziškumui. Dažniausiai šokis pasižymi tiesiomis, ištemptomis, aukštomis linijomis, švariu kojų darbu ir išraiškingais viršutinės kūno dalies judesiais. Rusiškas baletas yra pagarsėjęs ir dėl griežtų bei disciplinuotų treniruočių metodikos, kai daugiausia dėmesio skiriama jėgos, lankstumo ir tikslumo ugdymui.

Britiškas baletas gerai žinomas dėl dramatiškos išraiškos ir pačios istorijos pasakojimo. Jo stiliui būdingi takūs, grakštūs kūno judesiai ir natūralesnė prieiga prie technikos, pabrėžiant muzikalumą ir ritmiškumą, o ne virtuoziškumą. Britiško baleto šokio mokyklose  į šokį žiūrima per individualistinę prizmę, kuri leidžia šokėjams ugdyti savo unikalų stilių ir laisvę interpretuoti patį šokį.

Abi mokyklos man suteikė skirtingų meninių savybių, todėl man buvo didelė garbė mokytis abiejų stilių. Jei kalbėtume apie lietuvišką baletą, iš pat pradžių jis sekė rusiško baleto mokyklos tradicija, tačiau trupė dabar juda vakarietiško baleto technikos link ir tampa vis labiau tarptautinė.

Kokia kasdienybė vyravo prestižinėje baleto akademijoje Rusijoje?

Buvo labai sunku. Kasdienė rutina itin vargino. Ją sudarė aštuonios valandos šokio pamokų ir repeticijų, po kurių prisidėdavo ir akademinės studijos bei namų darbai. Ten iš mokinių tikimasi, kad šešias dienas per savaitę jie išlaikys aukštą susikaupimo, disciplinos bei fizinio pasirengimo lygį.  Baleto akademija man buvo didelis žingsnis į priekį, palyginti su ankstesniu mokymu. Taip pat man teko išmokti naują kalbą ir pirmą kartą gyvenime būti toli nuo gimtųjų namų, o tai tapo nelengvu išbandymu. Nepaisant visų iššūkių, galimybę mokytis Didžiojo teatro baleto akademijoje matau kaip vieną kartą gyvenime pasitaikančią progą gauti pasaulinio lygio išsilavinimą ir pasirodyti prestižiniuose pasaulio teatruose. Tai buvo mano svajonės išsipildymas – tapti trečiu britų absolventu istorijoje.

Kodėl pasirinkote šokti Lietuvoje?

Tai buvo tikras atsitiktinumas, bet suteikęs daug džiaugsmo. Tuo metu Lietuvoje aplankiau čia šokantį kolegą, nes susidūriau su problemomis dėl vizos, o turėjau pradėti šokti Sankt Peterburge. Tuometis baleto meno vadovas Krzysztofas Pastoras leido savaitei prisijungti prie baleto pamokų ir pasiūlė man poziciją trupėje. Nuo to laiko niekada ir nebesižvalgiau į praeitį.

Kaip pavyko prisitaikyti prie gyvenimo Lietuvoje ir Vilniuje?

Tik atvykus Vilnius man labai patiko – tikras Europoje paslėptas perlas. Labai džiugu matyti, kad pati Lietuva ir nacionalinis teatras tampa vis atviresni, o tai suteikia platesnę kūrybinę aplinką. Man patinka šis tylus miestas, jis – kaip atokvėpis nuo Londono chaoso. Visi, kuriuos čia sutinku, yra labai draugiški. Vienintelis minusas susijęs su mano lietuvių kalba, nes visi su manimi kalba angliškai.

Sukūrėte daug įsimintinų vaidmenų klasikiniuose baletuose, tokiuose kaip „Korsaras“, „Don Kichotas“, „Romeo ir Džuljeta“ bei kituose. Ką šokėjui duoda kiekvienas vaidmuo ir spektaklis?

Birbantas „Korsare“ ir Merkucijus „Romeo ir Džuljetoje“ – du mano mėgstamiausi vaidmenys. Jie labai skiriasi vienas nuo kito. Man patinka techniniai jų iššūkiai, bet ne tik tai. Džiaugiuosi kiekviena galimybe pasirodyti scenoje ir suvaidinti personažą. Man tai reiškia artistiškumą – įžengti į kitą gyvenimą, prikelti veikėją publikai ir su kiekvienu žingsniu judėti vis tolyn. Daugiausia džiaugsmo kelia, kai gali rasti tokių personažo savybių, kurias vaidindamas jausi pasimėgavimą.

Kaip apibūdintumėte skirtingas patirtis, kuriant įvairius personažus spektakliuose?

Labai smagu, kai naujai statomame spektaklyje turi pats sukurti vaidmenį. Tada atsiranda kur kas daugiau laisvės. Galimybė būti kūrybinio proceso dalimi ir prisidėti prie vaidmens kūrimo šokėjui suteikia daugiau motyvacijos, nei tiesiog išmokstant tam tikros partijos žingsnius, kurie jau buvo sukurti anksčiau.

Dažnai tas pačias šokio partijas atlieka skirtingi šokėjai. Ko reikia šokėjui, kad jis išsiskirtų iš daugelio kitų?

Man atrodo, kad toks mąstymo būdas destruktyvus. Kartą baleto šokėjas Michailas Baryšnikovas pasakė: nereikia šokti tik dėl to, kad būtum geresnis už kitus. Šok, kad būtum geresnis už patį save.

Kokios kitos veiklos formavo jus kaip šokėją?

Manau, kad mūsų visų gyvenimai už teatro ribų formuoja mūsų šokį. Visos patirtys, kurias turiu sukaupęs, garsai, kuriuos girdžiu, ir vietos, kurias pamatau, gali pasiūlyti įkvėpimo ir idėjų, kurios bus perkurtos scenoje. Didžioji mano gyvenimo dalis už teatro ribų atrodo visiškai priešingai, nei žmonės įsivaizduoja šokėjo gyvenimą, pavyzdžiui, nuoširdžiai mėgaujuosi lipdamas į kalnus.

Ką jums reiškia šokis?

Laisvę.

Dėkoju už pokalbį.