7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Sukurti paslaptį

Pokalbis su Živile Baikštyte

Agnė Zėringytė
Nr. 7 (1456), 2023-02-17
Šokis
Živilė Baikštytė baleto „Pradžioje nebuvo nieko“ repeticijoje. M. Aleksos nuotr.
Živilė Baikštytė baleto „Pradžioje nebuvo nieko“ repeticijoje. M. Aleksos nuotr.

Živilė Baikštytė – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) vedančioji solistė, 2013 m. baigusi baleto šokėjos karjerą; nuo 2011-ųjų dirba trupės repetitore. 1991 m., po mokslų Vilniaus baleto mokykloje, prisijungė prie LNOBT trupės. Sukūrė daugybę pagrindinių vaidmenų klasikiniuose ir šiuolaikiniuose baletuose – Frančeską „Žydrajame Dunojuje“, Džuljetą „Romeo ir Džuljetoje“, Silfidę „Silfidėje“, Aurorą „Miegančiojoje gražuolėje“, Karmen „Carmen“, Boną Sforcą „Barboroje Radvilaitėje“ ir daugelį kitų. Su trupe gastroliavo Belgijoje, Ispanijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje ir kitose Europos šalyse. Kuria choreografines miniatiūras „Kūrybiniam impulsui“, o 2019 m. sukūrė vienaveiksmį baletą „Pradžioje nebuvo nieko“.

 

Ne kartą esate pasakojusi apie savo, kaip šokėjos, pradžią baleto mokykloje ir teatre, tačiau kaip kito jūsų požiūris į šokį?

Mano atėjimas į teatrą sutapo su nepriklausomybės pradžia, todėl išties nebuvo lengva. Iš vienos pusės, viskas keitėsi, iš kitos – daug kas liko taip pat. Pačioje pradžioje teatre ir trupėje tvyrojo ta pati tvarka, primenanti armijos hierarchiją. Teko labai greitai įsisavinti repertuarą. Toks procesas dažniausiai trunka nuo metų iki pusantrų, reikėjo sparčiai mokytis, o tuo metu tokių pagalbinių priemonių kaip vaizdo įrašai, kuriuos dabar pasitelkia šokėjai, nebuvo. Dažnai reikėdavo prašyti kitų artistų, kad parodytų ir pamokytų. Mokykloje turėdavau laiko pasiruošti, o teatre jo nebuvo. Pirmi pusantrų metų buvo siaubingai sunkūs, reikėjo išmokti visas tuo metu rodomų spektaklių kordebaleto partijas. Kartais nutikdavo taip, kad ryte sužinodavau naują šokio tekstą, o vakare jau reikėdavo jį atlikti scenoje, be galimybės papildomai pasižiūrėti ir pasimokyti.

 

Tik po kurio laiko pradėjau jausti save kaip artistę. Karjera prasidėjo nuo „Žydrojo Dunojaus“, kai gavau Frančeskos vaidmenį, kuris tuo metu buvo daug brandesnis už mane. Tačiau jaunatviškas maksimalizmas leido realizuoti tai, kas atrodė ne mano jėgoms. Kaip karjeros lūžį galėčiau įvardyti Niujorke vykusį konkursą, į kurį išvykau 1993 m., – tai buvo mano pirmas išvažiavimas iš Lietuvos. Vykome su partneriu Mindaugu Baužiu. Pasiruošimas buvo minimalus. Žinojome, kaip atrodys mūsų kostiumai ir kad bus laisvas numeris – tai galėjo būti šiuolaikinis šokis arba klasikinio šokio variacija. Niujorke turėjome vieną mėnesį pasiruošti, per tą laiką dirbome su ten esančiais repetitoriais, o tikrąją programą taip pat sužinojome tik nuvykę. Mane ištiko šokas, visko buvo labai daug ir tiek daug pasikeitimų netilpo galvoje. Pats konkursas apvertė aukštyn kojomis visą mano pasaulėžiūrą. Pajutau, kad morališkai užaugau, po šios patirties tapau drąsesnė. Konkursas leido pamatuoti, kiek galiu fiziškai ir psichologiškai, kokios yra mano ribos. Nors ir sunku, bet buvo linksma. Grįžus viskas atrodė kitaip ir teatre pradėjau dirbti kaip vedančioji baleto solistė.

 

Ko reikia šokėjui, kad vaidmuo būtų įtikinamas?

Tai paslaptis. Kiekvienas artistas, kuris ją turi, paruošia įtikinamą vaidmenį, išskiriantį jį iš minios kitų. Vedančiajam solistui labai svarbu intelektas, o po to eina kiti elementai – muzikalumas, pojūtis ir t.t. Dažnai sakoma, kad reikia šokti širdimi, ir tam pritariu. Kai kurių dalykų kartais negalima išmokti. Pavyzdžiui, techniką lengviau ar sunkiau geba įsisavinti kiekvienas, tačiau jeigu scenoje jaučiasi širdis, tai paveikia žiūrovą. Vieniems ją atiduoti labai sunku, o kitiems tai padaryti pavyksta lengvai.

 

Nesusidūriau su sunkumais, kai reikėdavo įeiti į vaidmenį ir iš jo išeiti. Tik dabar suprantu, kokia tai dovana, nes anksčiau maniau, kad tai pavyksta visiems. Pasirodo, įsijautimas į vaidmenį kitus itin paveikia psichologiškai. Tačiau aš norėjau gyventi daugybę gyvenimų, man buvo smalsu išjausti visus įkūnytus veikėjus. Žinoma, būdavo akimirkų, kai rodėsi, kad viduje tokia tuštuma, jog scenoje nieko nebus, tačiau žengus pirmus žingsnius viskas persimainydavo. Scena buvo mano gyvenimas, niekada jos nebijojau. Scenoje jaučiausi tikriau nei kasdienybėje.

 

Ką jums duodavo spektaklis, kai buvote kordebaleto šokėja, vedančioji solistė, ir dabar, kai esate repetitorė?

Kordebaletas išmokė lygiuoti, skaičiuoti, pajausti galimybių amplitudę. Stovint vienoje linijoje reikėdavo jausti ir stebėti pirmąją eilę. Išmokau dirbti komandoje ir bendrauti. Būdama solistė supratau, kaip svarbu neužsidaryti savo soliniame burbule, nes per spektaklį reikia išlikti drauge su visais. Scenoje vyksta gyvenimas, o judesiai – mūsų kalba. Kaip repetitorė išmokau stebėti, suprasti, aiškintis ir analizuoti. Baletas yra matematika, kurią reikia suvokti, pajusti ir integruoti.

 

O kada balete baigiasi matematika ir prasideda jausmas?

Vienu metu daryti viską yra labai sudėtinga: reikia skaičiuoti, laikyti dėmesį, jausti muziką ir atlikti vaidmenį. Laikui bėgant kūnas supranta, ką daryti, artistas jau žino, ką ir kaip atliks, o tada į pagrindinį planą išeina muzika, vaidmuo ir paties stebuklo kūrimas. Be pamato – tos matematikos – viso to atlikti nepavyktų.

 

Nuo 2011 m. esate LNOBT baleto trupės repetitorė. Koks tai darbas?

Repetitoriai teatre nėra mokytojai. Nėra taip, kad vaidmenį į žmogų galima būtų „sukišti“. Kaip repetitorius, gali atverti duris, tačiau pro jas šokėjas įžengs pats. Repetitorius yra asmuo, lydintis artistą iki scenos. Pasitelkdami sukauptas žinias ir patirtį mes padedame sukurti vaidmenį, bet labiau esame stebėtojai iš šono, duodantys pasiūlymų, kaip ką išreikšti ir atlikti. Tačiau jokiais būdais nelipdome kito savęs. Kiekvienas šokėjas yra kitas žmogus, su kita istorija, ir svarbu atrasti, kaip jam, būnant savimi, apsivilkti vaidmens kailį.

 

Repetitoriaus darbas gana rutiniškas. Reikia mokėti laukti, švelniai versti, mokyti, turėti labai daug kantrybės. Bet artistas viską privalo daryti pats – repetitorius tik padeda šokėjui versti save dirbti. Visą laiką reikia įtemptai stebėti, pamatyti net pačias menkiausias klaidas, nes kažką praleidus šokėjas gali patirti traumą. Artistai susiduria su didžiule psichologine apkrova, dėl didelio fizinio krūvio ir nuovargio, kai kažkas nepavyksta, kyla pyktis ant savęs, ant aplinkos, ir repetitoriui reikia palaikyti tą žmogų emociškai. Atvirai sakant, nežinau, kas kurį pasirinko: aš repetitoriaus darbą ar jis mane, – į jį mane tiesiog nunešė gyvenimas.

 

Koks yra šokėjo ir repetitoriaus santykis?

Mokausi atsiriboti – to reikia. Svarbu žiūrėti į viską iš šono, nes prisirišti labai lengva, kai tiek daug laiko praleidžiame kartu. Žinoma, tai tampa gražia draugyste, nes juk ir mokykloje tarp mokytojų ir mokinių užsimezga santykis. Bet svarbu per daug neprisirišti, kad tai netaptų tavo gyvenimu. Gyvenimas visada kinta, šokėjai ir trupė taip pat – vieni atvyksta, kiti išvažiuoja, ir tai normalu.

 

Kaip kito šokėjų kartos nuo tada, kai pradėjote dirbti repetitore?

Visada atsiranda kažkas naujo. Šokio pasaulyje dažnai atrodo, kad jau pasiekta riba, bet vis dar galima pasižiūrėti kitu kampu. Vyksta nuolatinis mokymosi procesas, pats repetitorius mokosi iš artisto, iš naujos sudarytos programos, ieško naujos emocijos. Dabar šokėjus supa didžiulis informacijos kiekis, kaip ką galima daryti ir atlikti, tačiau joje lengva pasimesti. Dažnai jos paprasčiausiai per daug. Pati stengiuosi atsirinkti, kas veikia, kas jau yra patikrinta, ir vis atrandu kažką naujo. Augančių artistų ribos plečiasi ir jie gali padaryti vis daugiau.

 

Kartos pradėjo itin keistis, kai į trupę ėmė atvažiuoti vis daugiau šokėjų iš skirtingų užsienio mokyklų. Ėmė rastis ir kitas charakteris, ir kitas pojūtis, ir kita technika. Sunkiausia užduotimi tampa trupės suvienodinimas, nes dėl skirtingos prieigos prie pagrindų labai pasimato skirtumai. Užtrunka bent metus ar pusantrų, kol trupę pavyksta suvienodinti.

 

Ne kartą kūrėte „Kūrybiniam impulsui“ – pernai jūsų choreografinė miniatiūra „Pomeriggio“ sugrįžo į sceną jubiliejiniame koncerte. Kaip gimsta idėjos ir kas skatina kurti choreografiją?

Nuolat dirbant sunku rasti laiko kūrybai, bet kai išplėšiu jai laiko, tai tampa būdu išgyventi. Neturiu laimės to daryti dažnai, nes tam reikia laisvo laiko. O jeigu jo nėra, idėjų gali būti prikimšta pilna galva, bet paprasčiausiai nieko neišeis. Kūrybą skiria dideli tarpai ir tai daryti tampa itin sunku.

 

Jūsų sukurtas vienaveiksmis baletas „Pradžioje nebuvo nieko“ paremtas lietuvių mitologija. Kodėl norėjosi sukurti tokį spektaklį?

Spektakliu „Pradžioje nebuvo nieko“ susikūriau savo pasaulį. Tai buvo mano pabėgimas nuo tikrovės. Noriu, kad mano kūryba būtų jauki ir graži, nes viso kito ir taip labai daug. Norisi sukurti savo paslaptį. Nenoriu pamesti šviesos, ir kam to reikia, tas atranda ryšį su šiuo spektakliu. Mane domina lietuvių mitologijos šaknys, kaip visas gyvenimas vyksta spirale ir egzistuoja visa ko priežastis. Tikiu visatos dėsniais ir prasme. Man asmeniškai prie širdies pagoniškas mąstymas, o jis atėjo iš vaikystės.

 

Ko trūksta dabartiniame balete?

Laiko ir ramybės, o viso kito tiek daug, kad kartais ir per daug. Dažnai trūksta laiko susikaupti, įsijausti, pasiruošti, nes viskas eina tokiu greitu tempu, kad, regis, galva gali sprogti.

 

Ką jums reiškia judesys?

Judesys yra mano kalba. Daugiau suprantu iš žmogaus judėjimo, nes esu įpratusi stebėti. Visur egzistuoja personažai – jie juda, nors jiems nereikia savęs pateikti, viskas pasimato per judesį: kokia nuotaika, emocija. Judesys man pasako daugiau nei žodžiai.

 

Dėkoju už pokalbį.

Živilė Baikštytė baleto „Pradžioje nebuvo nieko“ repeticijoje. M. Aleksos nuotr.
Živilė Baikštytė baleto „Pradžioje nebuvo nieko“ repeticijoje. M. Aleksos nuotr.
Mindaugas Baužys ir Živilė Baikštytė balete „Romeo ir Džuljeta“. M Raškovskio nuotr.
Mindaugas Baužys ir Živilė Baikštytė balete „Romeo ir Džuljeta“. M Raškovskio nuotr.
Živilė Baikštytė balete „Romeo ir Džuljeta“. M Raškovskio nuotr.
Živilė Baikštytė balete „Romeo ir Džuljeta“. M Raškovskio nuotr.
Živilė Baikštytė balete „Acid City“. M. Raškovskio nuotr.
Živilė Baikštytė balete „Acid City“. M. Raškovskio nuotr.
Živilė Baikštytė baleto „Pradžioje nebuvo nieko“ repeticijoje. M. Aleksos nuotr.
Živilė Baikštytė baleto „Pradžioje nebuvo nieko“ repeticijoje. M. Aleksos nuotr.
Živilė Baikštytė baleto „Pradžioje nebuvo nieko“ repeticijoje. M. Aleksos nuotr.
Živilė Baikštytė baleto „Pradžioje nebuvo nieko“ repeticijoje. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Pradžioje nebuvo nieko“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Pradžioje nebuvo nieko“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Pradžioje nebuvo nieko“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Pradžioje nebuvo nieko“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Pradžioje nebuvo nieko“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Pradžioje nebuvo nieko“. M. Aleksos nuotr.
Greta Gylytė balete „Pradžioje nebuvo nieko“. M. Aleksos nuotr.
Greta Gylytė balete „Pradžioje nebuvo nieko“. M. Aleksos nuotr.