7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Įgimta meilė baletui

Pokalbis su balerina Marija Kastorina

Agnė Zėringytė
Nr. 2 (1451), 2023-01-13
Šokis
Jonas Laucius ir Marija Kastorina balete „Don Kichotas“. M. Aleksos nuotr.
Jonas Laucius ir Marija Kastorina balete „Don Kichotas“. M. Aleksos nuotr.

Marija Kastorina – vedančioji Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) solistė, prie trupės prisijungusi 2017 metais. Nuo 2006 m. mokėsi Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje, o 2010 m. įstojo į A.J. Vaganovos Rusijos baleto akademiją ir mokslus baigė ten. Buvo priimta į Sankt Peterburgo Leonido Jakobsono valstybinį akademinį baleto teatrą, bet po metų papildė LNOBT trupę. Lietuvoje sukūrė vaidmenis spektakliuose „Spragtukas“, „Bajaderė“, „Don Kichotas“, „Korsaras“ (choreografas Manuelis Legris, 2018), „Žizel“ (choreografė Lola de Ávila, 2020) ir kt. 2018 m. už balete „Spragtukas“ sukurtą Mari vaidmenį paskelbta Metų baleto viltimi.

 

Kaip prasidėjo jūsų, kaip šokėjos, karjera?

Esu tikra, kad gimiau mylėdama baletą. Kiek tik save prisimenu, namie girdėjau klasikinę muziką. Be Piotro Čaikovskio „Gulbių ežero“ muzikos neidavau miegoti. Visi mamos žurnalai „Baletas“ buvo mano mėgstamiausios knygutės. Skaityti dar nemokėjau, o balerinų pozas iš fotografijų jau mokėjau mintinai. Na, o po pirmo „savo spektaklio“ balete „Daktaras Aiskauda“, kuriame buvau viščiukas, jau tvirtai žinojau, kuo noriu būti ir kuriame teatre šokti.

 

Mokslus baigėte prestižinėje A.J. Vaganovos baleto akademijoje. Kuo mokslai ten skyrėsi nuo M.K. Čiurlionio menų mokyklos?

Nuo pirmos iki ketvirtos klasės mokiausi M.K. Čiurlionio menų mokykloje. Jei atvirai, šio laikotarpio nelabai prisimenu, buvau visai vaikas. Pamenu stojamuosius egzaminus į A.J. Vaganovos baleto akademiją. Egzaminai truko keturias dienas, bet prabėgo lyg trumpa akimirka, o patirtas emocijas ir jaudulį jaučiu iki dabar. Aukščiausio lygio viesulas sukosi mano jausmuose, norėjosi vienu metu garsiai juoktis ir verkti.

 

Kaip patį sunkiausią laikotarpį galėčiau išskirti pirmuosius metus akademijoje. Reikėjo išmokti ne tik kalbėti rusiškai, bet ir rašyti, skaičiuoti, suprasti matematikos uždavinius. Tuomet prasidėjo ir sunki baleto realybė. Tačiau man patinka, kai yra sunku. Baletą vadinu tobulumu. Kai pradedi jo mokytis, nebegali su juo išsiskirti.

 

Iki baleto akademijos niekada nebuvau susidūrusi su kitų mergaičių šaltumu, neaiškiu pykčiu. Tačiau būtent ten išmokau suprasti, kas yra kas, ir ginti savo tiesą. Nepaisant to, kad mūsų klasė buvo draugiška, man trūko šilto bendravimo, bet tikriausiai dėl to, kad visą laiką buvome fiziškai pavargusios. Būdavo, kad ateini po pamokų į persirengimo kambarėlį, atsisėdi ant suoliuko ir žiūri į vieną tašką. Tik paskui prisiverti persirengti ir važiuoti namo. Nėra laiko ir jėgų bendrauti. Kiekvienas studentas čia tobulinasi ir yra susikoncentravęs į save.

 

Žinoma, mokytis baleto akademijoje, ir visai nesvarbu, kurioje šalyje ji yra, – labai sunkus kelias, kurį iki galo nueina tikrai ne visi. Tačiau tie, kurie nueina, sulaukia didžiulės sėkmės – šokti operos ir baleto teatre! Svarbiausia – begalinis vaiko noras, tada jis susidoros su visais sunkumais. O tėvai turėtų palaikyti ir būti pasiruošę, kad vaikas bet kurią akimirką gali grįžti namo su ašaromis. Tada reikia jį stipriai apkabinti ir suteikti daug meilės – to dažnai trūksta baleto mokyklose.

 

Buvote priimta į Sankt Peterburgo Leonido Jakobsono valstybinį akademinį baleto teatrą. Kodėl nusprendėte karjerą tęsti LNOBT trupėje?

Kaip jau minėjau, šokti LNOBT scenoje – mano vaikystės svajonė. Jau šokdama mažą viščiuką balete „Daktaras Aiskauda“ žinojau, kad LNOBT yra mano teatras. Ir ši svajonė tapo tikrove. Dėl to esu labai laiminga.

 

Visai neseniai pakilote dar viena karjeros pakopa – tapote vedančiąja soliste. Su kokiais išbandymais tenka susidurti?

Mūsų profesijos žmonės gyvena savitai matuodami laiką: teatras, scena, baletas, muzika. Visų pirma tai formuoja mus kaip asmenybes. Teatre, kad peržengtum scenos slenkstį kaip vedančioji solistė, tenka pereiti daugybę etapų. Viskas prasideda nuo sunkaus darbo. Lašas po lašo... Taip eini savo pasiekimų link. Natūralu, kad ne visada sklandžiai, kartais suklumpi, bet atsikeli ir eini toliau.

 

Būti vedančiąja soliste sunku morališkai – tai didelė atsakomybė. Būna, kad per repeticijas savo variaciją sušoki labai gerai, o išeini į sceną ir kažkas viduje lūžta. Juk mes ne robotai, o gyvi žmonės. Tačiau neturime teisės klysti, būname vieni prieš žiūrovus ir negalime atsukti juostos, garso takelio, perfilmuoti. Scenoje turi vieną akimirką ir arba ją išnaudoji, arba ne.

 

Dar pajutau, kad turi mažiau asmeninio laiko ir apskritai laiko. Jo nuolat trūksta. Baletas atima daug laiko dieną ir naktį. Nuolat galvoji, kaip vyksta pasiruošimas, analizuoji, kodėl nepasiseka vienas ar kitas elementas, nuo pradžios iki pabaigos apgalvoji spektaklį ir savo vaidmenį, kiekvieną judesį, kiekvieną gestą.

 

Sukūrėte pagrindinius vaidmenis klasikiniuose baletuose „Spragtukas“, „Korsaras“, „Don Kichotas“. Kaip emociškai ir fiziškai ištveriate tokias sudėtingas partijas?

Silpnų nervų žmonėms užkulisiuose geriau nebūti. Scenoje balerina atrodo neapsakomai graži, grakšti, lengva, o išėjusios į užkulisius jos geriau nematyti. Baletas – visų pirma fiziškai sunkus darbas. Būna, kad tiesiog krinti ant žemės, apima baisus dusulys, ant veido iššoka venos, tinsta kojos, rankos... Bet po kelių minučių atsikeli ir vėl esi princesė.

 

O kai po spektaklio einu į persirengimo kambarį, jei viskas praėjo gerai, apima euforija. Kai šis adrenalinas dingsta, atsiranda tarsi kažkoks liūdesys, kad viskas baigėsi, ir šį spektaklį, šią pasaką patirsi tik kitą sezoną.

 

Kuris klasikinio baleto vaidmuo jums artimiausias?

Kaskart esu laiminga, kad galiu eiti į sceną ir šokti. O mano mylimiausias baletas, žinoma, „Don Kichotas“. Tiesiog einu iš proto dėl šio spektaklio. Ispaniška aistra, emocijų, jausmų ir judesių verpetas – šis baletas pastebimai išsiskiria iš kitų spektaklių. Jame nėra aštrių, dramatiškų konfliktų su krūva intrigų, klastos ir kitų atributų. Nėra gilių psichologinių personažų. Šio spektaklio grožis slypi kitur, čia per kraštus liejasi emocijos, saulėti ir ritmingi šokiai, žaižaruojantys linksmumu. Ir, žinoma, džiaugsminga, gyvybinių jėgų perpildyta Kitri, nepažįstanti kliūčių ir abejonių. Tai mano vaikystės svajonė – ją šokti.

 

Šokote ir pirmame Baletų triptiko pastatyme, ir antrame, kuriame vyrauja šiuolaikinio baleto ir šokio elementai. Kaip klasikinio baleto artistui prie jų prisitaikyti?

Šiuolaikiniame šokyje daugiau laisvės, kurios nėra klasikiniuose pastatymuose. Man labai patiko ši patirtis.

 

Neseniai baigėsi baleto šokėjams itin sunkus laikotarpis – šventinių „Spragtukų“ maratonas. Kaip susitvarkyti su tokiu diena po dienos einančių spektaklių kiekiu ir krūviu?

Atrodytų, metai po metų šokame ištisus „Spragtukų“ blokus, bet dėl to, kad šią istoriją galiu papasakoti skirtingai ją interpretuodama, o muzika tokia įvairiapusė, joje galima rasti visiškai skirtingų spalvų, tai ir spektaklis kaskart man atsiskleidžia tarsi iš naujo.

 

Labiausiai pavargstu psichologiškai, nes į kiekvieną spektaklį stengiuosi įdėti visą savo širdį ir sielą.

 

Už sukurtą Mari vaidmenį „Spragtuke“ pelnėte Metų baleto vilties apdovanojimą. Kokią Mari norėjote sukurti?

Taip atsitinka, kad prieš kiekvienus Naujuosius metus laukiame stebuklo. Galbūt ne visiškai tikro stebuklo, bet vis tiek kažko tokio, kas priverstų sulaikyti kvėpavimą. Kaip puiku pasinerti į pasaką – ypatingą, nepaprastą, kurioje yra užburtas princas. Čia viskas stebuklinga, nes veiksmas vyksta prieš didelę ir šviesią šventę – Kalėdų išvakarėse. O nuostabi genialaus kompozitoriaus Piotro Čaikovskio muzika padeda pajusti šios pasakos grožį. Tai istorija apie stebuklą, kurį galime sukurti patys. Ir aš tiesiog gyvenau šiame stebukle. Esu labai dėkinga už šį apdovanojimą.

 

Ką jums reiškia šokis?

Šokis – tai didelis darbas ir kartu mano gyvenimo būdas.

 

Dėkoju už pokalbį.

Jonas Laucius ir Marija Kastorina balete „Don Kichotas“. M. Aleksos nuotr.
Jonas Laucius ir Marija Kastorina balete „Don Kichotas“. M. Aleksos nuotr.
Marija Kastorina balete „Don Kichotas“. M. Aleksos nuotr.
Marija Kastorina balete „Don Kichotas“. M. Aleksos nuotr.
Jonas Laucius ir Marija Kastorina balete „Don Kichotas“. M. Aleksos nuotr.
Jonas Laucius ir Marija Kastorina balete „Don Kichotas“. M. Aleksos nuotr.
Marija Kastorina balete „Spragtukas“. M. Aleksos nuotr.
Marija Kastorina balete „Spragtukas“. M. Aleksos nuotr.
Marija Kastorina ir Edvinas Jakonis balete „Spragtukas“. M. Aleksos nuotr.
Marija Kastorina ir Edvinas Jakonis balete „Spragtukas“. M. Aleksos nuotr.
Marija Kastorina ir Edvinas Jakonis balete „Spragtukas“. M. Aleksos nuotr.
Marija Kastorina ir Edvinas Jakonis balete „Spragtukas“. M. Aleksos nuotr.
Jonas Laucius ir Marija Kastorina balete „Korsaras“. M. Aleksos nuotr.
Jonas Laucius ir Marija Kastorina balete „Korsaras“. M. Aleksos nuotr.
Marija Kastorina ir Jonas Laucius balete „Korsaras“. M. Aleksos nuotr.
Marija Kastorina ir Jonas Laucius balete „Korsaras“. M. Aleksos nuotr.
Marija Kastorina balete „Korsaras“. M. Aleksos nuotr.
Marija Kastorina balete „Korsaras“. M. Aleksos nuotr.
Marija Kastorina, Edvinas Jakonis ir Julija Stankevičiūtė balete „Pachita“. M. Aleksos nuotr.
Marija Kastorina, Edvinas Jakonis ir Julija Stankevičiūtė balete „Pachita“. M. Aleksos nuotr.
Marija Kastorina ir Ignas Armalis divertismente „Baleto gala. Nepapasakotos istorijos“. M. Aleksos nuotr.
Marija Kastorina ir Ignas Armalis divertismente „Baleto gala. Nepapasakotos istorijos“. M. Aleksos nuotr.
Edvinas Jakonis ir Marija Kastorina koncerte „Užburianti klasika“. M. Aleksos nuotr.
Edvinas Jakonis ir Marija Kastorina koncerte „Užburianti klasika“. M. Aleksos nuotr.