Šokis
Praeitą kartą kalbėjome apie pirmąsias mūsų baleto atstoves, privertusias klasikinio baleto pasaulį susitaikyti su nauju žaidėju tarptautiniuose konkursuose. Mes jau pripratome, kad M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus auklėtinės, kaip ir privačių mokyklų ir „akademijų“ lankytojos, daugiau ar mažiau sėkmingai dalyvauja įvairiuose didesniuose ar mažesniuose konkursuose, apie kuriuos sužino. Vienas tenkina pats faktas, kad jos jau tarptautinėje erdvėje, kitos stengiasi užsiangažuoti ateičiai. O kaip su vyriškąja „čiurlioniukų“ dalimi? Kol kas tarptautinių renginių dalyvius iš Lietuvos galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais. Gerai tai ar blogai? Tarp „čiurlioniukių“ vyksta nemaža konkurencija net ir dėl atrankos atstovauti lietuviškajai mokyklai tarptautiniuose renginiuose, o tarp „čiurlioniukų“ – visiškas štilis.
Prieš pradėdamas skaičiuoti pirštais noriu atsiprašyti vienos ryškiausių Lietuvos baleto solisčių, dabar baleto repetitorės ir choreografės Živilės Baikštytės. Daugelis ją dar prisimena kaip nuostabią ir savarankišką atlikėją, sukūrusią (ne tik sušokusią!) įsimintinus vaidmenis klasikiniuose ir šiuolaikiniuose spektakliuose. O tie, kuriems nusišypsojo laimė matyti Baikštytės statytą Antano Jasenkos baletą „Pradžioje nebuvo nieko“, iki šiol viliasi kada nors pamatyti dar vieną fundamentalų choreografės darbą Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) scenoje. Būtent Baikštytė kaip pirmoji nepriklausomos Lietuvos atstovė 1993 m. pelnė bronzos medalį Niujorko tarptautiniame baleto konkurse. Kartu noriu padėkoti Donatui Bakščiui už nurodytą mano netikslumą ir gerą pamoką ateičiai – vertinant praeitį, niekada nesitenkinti tik vienu informacijos šaltiniu.
O dabar skaičiuokim toliau. Tarp tų kelių konkursantų turtingiausią „kraitį“ yra susikrovęs Nerijus Juška. Gamtos apdovanotas unikaliais profesiniais duomenimis, komunikabilus, savaip matantis savo misiją Juška tarsi sąmoningai įneša sumaišties į ne vienos atlikėjų kartos suformuotą klasikinio baleto herojaus etaloną. Vietoj romantizuoto, infantilaus personažo atlikėjas siūlo mūsų dienų veikėją – jauną, skubantį mėgautis gyvenimu, viską patirti čia ir dabar. Kad ir kokį Juškos personažą imtume – Zygfrydą ar Dezirė Piotro Čaikovskio baletuose „Gulbių ežeras“ ir „Miegančioji gražuolė“, Albertą Adolphe’o Adamo balete „Žizel“ ar Princą Bogdano Pavlovskio balete „Snieguolė ir septyni nykštukai“, temperamentingąjį Bazilį ar egzotiškąjį Solorą Ludwigo Minkaus baletuose „Don Kichotas“ ir „Bajaderė“, – visus juos tarsi vienija bendras šaukinys „Mūsų dienos kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnios, tad skubėkim gyventi...“ Ir skuba visi, pradedant atlikėjais ir žiūrovais, baigiant tokio gyvenimo būdo sekėjais. Matyt, tas skubėjimas, noras ne tik neatsilikti nuo gyvenimo, bet ir žengti bent vienu žingsniu priekyje ir lėmė Juškos laimėjimus tarptautiniuose konkursuose: 2000 m. Paryžiaus tarptautiniame baleto konkurse, 2003 m. Košalino (Lenkija) tarptautiniame baleto konkurse, 2003 m. pelnytas specialusis prizas Odesos (Ukraina) tarptautiniame baleto konkurse, o 2007 m. – specialusis prizas tarptautiniame baleto konkurse Šanchajuje (Kinija).
XVII „čiurlioniukų“ laidos absolventas Edvardas Smalakys tarsi grąžina mus į kitus laikus, kai nebuvo tokios skubos, kai gyvenome ir džiaugėmės gyvenimu, mėgaudamiesi kiekviena akimirka. Ne taip senai esu rašęs: „Vyriškas santūrumas, elegancija, nepabrėžtas dėmesys partnerei sukuria patikimo, tvirto žmogaus paveikslą [...]. Smalakys, regis, net minties neturėjo ką nors nustelbti. Jo užduotis buvo tarnauti, būtent tarnauti, o ne dominuoti duetuose. [...] visi jo personažai pasižymėjo tuo riteriškumu, kurį vis rečiau matome scenoje.“ Gal tas riteriškumas, sąmoningas pasirinkimas būti šešėliu ir pelnė Smalakiui laureato vyrų grupėje vardą 1994 m. Permės (Rusija) tarptautiniame baleto konkurse, o duetas su Egle Špokaite buvo įvertintas specialiuoju Vladimiro Vasiljevo ir Jekaterinos Maksimovos prizu.
Jauniausias iš tarptautinių konkursų laureatų – Petro Skirmanto mokinys Edvinas Jakonis, į Terpsichorės olimpą kopęs nuosekliai, dalyvaudamas tuose konkursuose, kuriuose galima buvo daugiau pasisemti patirties. Dabar Jakonis jau LNOBT baleto trupės solistas. Konkursai, kuriuose šokėjas yra pelnęs antras vietas (Grasas Prancūzijoje, trečioji vieta Niujorko tarptautiniame baleto konkurse ir kiti), jau praeityje. Prieš porą metų apie Jakonį, gavusį galimybę stažuotis Vokietijoje, esu rašęs: „Šuoliai, sukiniai, pagaliau laikysena – viskas tarsi iš kito pasaulio, apie kurį mes tik girdėję [...]. Visą laiką svarstau, su kuo būtų galimą palyginti Jakonio šokį – ne, ne šokį scenoje, o gyvenimą šokyje.“ Ir po dvejų metų nekeičiu savo nuomonės, ir tada, ir dabar jo šokį lyginu su delfinais – „[...] tarsi kviečiančiais pažaisti, pasinerti į laisvą šokį, pasidžiaugti laisve judėti kartu su jais.“
Pirmasis Lietuvos baleto artistas, baletmeisteris, pedagogas Bronius Kelbauskas mėgdavo sakyti: „Pirmuosius penkerius metus šokėjas ugdo save, tobulina savo meistriškumą. Po to dešimt metų laiko savo profesinę formą ir po to dar penkerius nuosekliai „čiuožia“ žemyn. Tokia baleto artisto realybė. Nors pasitaiko ir išimčių.“ Iš tų penkerių metų Jakonis jau išnaudojo pusantrų. Ar ne laikas būtų efektyviau panaudoti tą Dievo dovaną, kuri atiteko Lietuvos baletui? Juk Edvinas Jakonis yra iš tų fenomenalių asmenybių, kurios vertos ir specialiai joms skirto repertuaro. Deja, kartais ir delfinai patenka į povandeninius tinklus.
