Mano vangi, bekraujė, užguita teatrinė vasara galiausiai patyliukais mirė Rygoje. Rugsėjo 3 d. nuolankiai susigėrė į senojo pirklių ir poetų miesto grindinį. Įkyriu purvu ir dulkėmis prikibo prie elegantiškų praeivių batų padų. Tądien 27-uosius gyvavimo metus švenčiantis šiuolaikinio teatro festivalis „Homo Novus“ atsargiai žadėjo meninę pauzę didžiosios tamsos metu. Po sočių pietų festivalio kuratoriai ir tikriausiai jų artimųjų būrys linksminosi namudiniame „GuČi Fabrika“ projekto vyksme – pasitelkę žirkles ir adatą visai Rytų Europai puikiai pažįstamą turgaus „tašę“ transformuodami į praktinės reikšmės nebeturinčius, bet labai mielus, asmeninių istorijų kupinus naujus objektus: kepures, žaisliukus, „stringus“. Nepajutusi tikro, giluminio noro įsilieti į teatralizuotą buitinių klastočių gamintojų būrelį, nusprendžiau pasidomėti, kaip Rygoje nuskambės protesto kultūrai skirtas tautietės Agnietės Lisičkinaitės šokio vyksmas „Hands Up“.
Na, bent jau uoslės tikram aukso puodui arba autentiškai meninei vertei rygiečiai vis dar nėra praradę, lietuviškasis „Hands Up“ tarptautinei festivalio programai tiko kaip erzinantis krislas akyje. Ryga, ką tik atsikračiusi įspūdingų gabaritų sovietmečio paveldo, regis, vis dar dūsta nuo efektingai virtusio obelisko, kadaise įcentravusio Antrojo pasaulinio karo memorialą, sukeltų dulkių. Protestų ta proga nebuvo, tik virtualių virkavimų ir džiaugsmo banga. Po tokių istorinių tektoninių lūžių ypač smagu vaikščioti po svetimą miestą, stebint vietinių veidus, mimikas, keistą santūrumą ir blizgesį akyse. Manau, Lisičkinaitės „Hands Up“ Rygoje atrado idealią žiūrovų auditoriją, o mes, bilietus į spektaklį nusipirkusieji, tapome klusniais vyksmo dalyviais ir rankų kėlėjais.
„Tax the rich!“, „Abortion is health care“, „Stop Ageism!“, „Truth“, „Feminism“, „Help!“, „I am bisexual“, „Speak“, „I am vaccinated“, „Treating refugees as the problem is the problem“ – tai tik dalis plakatų, patiestų ant Rygos senamiesčio grindinio priešais spektaklio pradžios lūkuriuojančius žiūrovus. Mums neįkyriai buvo pasiūlyta išsirinkti labiausiai patinkantį. Pasičiupau „Tiesą“, ir iš karto nemaloni akistata – kitoje plakato pusėje randu užrašą „False“. Kai kam pasisekė dar labiau: matome feminizmą arba eidžizmą atsukančius kitą – „Misogyny“ ir „Future Belongs to the Young!“ pusę. Per visą kelionę po Rygą su „protestuotojais“ labiausiai pavydėjau moteriai, pasirinkusiai nešti tuščią plakatą. Nors galiausiai tapo aišku: protestuoja ne eilinė tezė, išvedžiota kartono skiautėje, iš tiesų protestuoja žmogaus kūnas, patekęs į labai netikėtą, tikru iššūkiu ir energijos įkrova tampančia situaciją. Laimė, turime protesto eisenos lyderę: balti aukštakulniai, sidabrinės kelnės, persišviečianti balta palaidinė, išdidžiai pakelta galva, nė karto nenuleistos esminį plakatą apie pabėgėlius kaip problemą tvirtai laikančios rankos – Lisičkinaitė su grupele šiuolaikinio teatro mėgėjų pasidalino baziniais pradedančio protestuotojo kūno prisitaikymais. Mano per šį vyksmą asmeniškai išgyventi potyriai buvo šie: rankos yra silpnoji kūno dalis, būtina laikytis būrio, neatsilikti, jausti aplinką, valdyti aplinką, stebėti aplinką ir šalia esančius bendražygius, pasitelkti aplinkos valdymui savo patirtį ir energiją, netausoti agresijos, paversti agresiją ir įsiaudrinimą džiaugsmo bei pasitenkinimo šaltiniu. Galiausiai nuleisti rankas, kai tai tampa nebepakeliama.
Pirmų aplinkos reakcijų nereikėjo ilgai laukti. Pro šalį važiuojantys tramvajai, rodėsi, pasvirdavo į mūsų pusę, bandydami perskaityti viską, kas buvo atkišama į jų pusę, laukdami šviesoforo leidimo pereiti gatvę sulaukėme ir pirmo fuck’o – tamsesnio gymio anglakalbis išreiškė pasipiktinimą prieš pabėgėlius nukreipta fraze, jei visai tiksliai – pasiūlė mums patiems visa tai išgyventi... Čia pat pro šalį važiuojanti prabangi mašina rusiškai šūktelėjo: „Norėčiau tokio darbo“, o ant suolo sutūpusių paauglių pulkelis garsiai palinkėjo, kad būtinai reikia daugiau plakatų, palaikančių abortus. Vis dėlto kur kas daugiau buvo abejingumo ir visiško ignoravimo, nesvarbu, kurią savo plakato pusę – „Truth“ ar „False“ – būčiau kišusi po nosimis.
Spektaklio kūrėja galiausiai mus atvedė į Latvijos dailės akademijos priestato salę, čia protesto tyrimas buvo išplėtotas ekrane – visą mūsų kelionę sekusios kameros išspjovė nemontuotą turinį į jo blausią plokštumą. Aktorė atsistojo priešais mirgantį ekraną, rankos jau be plakato, bet vis dar iškeltos aukštyn, delnai lyg dangų remiantys lotosai staiga pradėjo kažką labai įkyriai priminti. Brīvības piemineklis. Lisičkinaitė atkartodama sakralią Laisvės paminklo pozą sugrąžino šio teatrinio vyksmo dalyvius į pradinį protesto maršruto tašką, juk iš esmės mūsų eisena ir pajudėjo nuo aikštės priešais didįjį Rygos Laisvės paminklą, tik kad tuo metu mes reflektavome savo kūnus, savo patirtis ir pirminį santykį su dviprasmiškomis protestinėmis tezėmis.
Kol negailestinga kameros akis į ekraną retransliavo mūsų pameistrišką azartą išmokti ryžto ir drąsos reikšti savo kūno valią aplinkos atžvilgiu, bebaimė menininkė išgyveno šią laisvės kelionę po mažą senosios Rygos gabalėlį. Šokėja išsinėrė iš viršutinės kostiumo dalies ir virpančia oda, įtampos apleidžiamu kūnu, stiprias emocijas, išgyvenimus bylojančiu veidu, akimis atvedė stebinčiuosius iki vyksmo kulminacijos, įrėmintos Okay Kayos daina „Believe“. „Ar tiki gyvenimu po meilės?“ – dainos žodžiais savo sekėjų paklausė menininkė, jau pridengusi krūtinę baltais dažais, jau virtusi grynu ir pačiu stipriausiu dvasiniu manifestu – tuščiu plakatu protesto jėga tikinčios bendražygės iškeltose rankose.
Post scriptum. 2022 m. vasara man pakibo ant keturių teatrinių polių: Juodkrantėje atkentėtos teatralizuotos ekskursijos „Juodojo kranto aukso amžius“, per „Arte“ televizijos kanalą peržiūrėtos režisieriaus Romeo Castellucci grandioziškos dedikacijos amžinajai pabėgėlių krizei „Resurrection – Gustav Mahler“, Trakų pilį „sudrebinusios“ muzikinės dramos „Sakmė apie dovanotą širdį“ bei Renatos Valčik ir Tomoo Nagai parodoje „Garso šešėlis“ Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje Vilniuje praleisto pusdienio. Kadangi Castellucci ir Valčik kūrinių refleksiją norėčiau paslėpti savo sakraliausių meninių patirčių lobyne, galėjau nebent atbelsti porą pastraipų apie Juodkrantę ir Trakus. Būtų tekę pradėti rašyti nuo dramaturgijos analizės, literatūrinės bazės, karkaso, ant kurio buvo sunerti šie labai nevienareikšmiški scenos meno egzemplioriai. Vis dar be galo gerbdama Justiną Marcinkevičių, Vincą Krėvę, Sigitą Gedą ir net „Vikipediją“, iš kurių įkvėpimo sėmėsi tiek teatralizuotos ekskursijos, tiek muzikinės dramos dramaturgai, susilaikysiu nuo nenormatyvinės leksikos ir beapeliacinio šių proginių renginių vertinimo. Tad keliu rankas į viršų, dar kartą dėkoju Lisičkinaitei ir nuo šiol pasižadu vasarą skirti maudymuisi ežere, upėje, daržo ravėjimui, augančių vaikų galvelių glostymui ir, žinoma, gerų, laiko išbandytų knygų skaitymui. Hands Up!
