Nuo 2019 m. rugpjūtį Kaune vykstantis tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“ žiūrovams siūlo intensyvią ir įvairiapusę programą. Nuosekli festivalio komunikacija apie būsimus pasirodymus prasideda dar pavasarį: tada sužinai ir jau žinomų užsienio kūrėjų, ir intriguojančias dar nepažintų menininkų pavardes bei imi žymėtis, ką būtinai norėsi pamatyti. O ištikus vasarai supranti, kad pirminio plano laikytis nepavyks. Taip, deja, nutiko ir man, tačiau, nors ir vėluojant, į jau lekiantį festivalio traukinį vis dėlto pavyko įšokti ir paskutinėmis dienomis pamatyti tris kūrinius: „Happiness“, „Pasilik paskutinį šokį man“ ir „Bal Trap“. Savo išraiškos priemonėmis tai itin skirtingi spektakliai, tačiau juos sieja pozityvių emocijų siekis.
Pirmiausia festivalyje susitikau su humanoide. Teatro ir vizualaus meno kūrėjo Drieso Verhoeveno instaliacija „Happiness“ įrengta aikštelėje šalia „Žalgirio“ arenos. Mažas, į peizažą įsiliejantis statinys, iš toliau menkai pastebimas, tik šalia plevėsuojanti festivalio vėliavėlė išduoda, kad būtent jo link reikia eiti. Humanoidė kiekvienam asmeniškai (arba nebūtinai: į jos nedidelę, tarsi vaistinės būdelę galima tilpti ir keliese) skiria monologą apie laimę ir būdus bei priemones jai pasiekti. Akcentuojama, kad „laimė – tobula emocinio pakilimo ir ramybės kombinacija“. Apibrėžimas gal ir aiškus, bet kaip ją pasiekti šių dienų žmogui? Pasakotoja nesileidžia į filosofinius išvedžiojimus apie tai, kad laimę kiekvienam sukelia skirtingi dalykai. Greitame technologijų pasaulyje ir laimės pasiekimas gali būti apskaičiuotas, tereikia cheminių medžiagų, o pasirinkimas jų platus – nuo legaliai gaunamų nuskausminamųjų, antidepresantų iki įvairiausių narkotinių medžiagų. Pristatydama vieną ar kitą medžiagą pasakotoja retkarčiais vaizdžiai pademonstruoja jų poveikį – tikrai įdomu stebėti, kaip šis robotiškas mechanizmas teatrališkais gestais ir galvos sukiojimu parodo apsvaigimo – pseudolaimės – būseną. Klausydamasis jos pasakojimo tvankioje, uždaroje erdvėje pajunti, kad tą laimės klausimą kiekvienas turi spręsti individualiai, tarsi užsidaręs savyje, o už šio, vos pastebimo statinio sienų plyti visas miestas ir pasaulis, turintis savo eigą, kuriam tavo klausimai nerūpi. Lieki vienas su savo abejonėmis ir laimės samprata, su mielo žvilgsnio, bet vis dėlto didelės empatijos negalinčia parodyti humanoide.
Nurodoma, kad instaliacijoje kvestionuojamas žmogiškumo ir dirbtinumo santykis, bet taip pat atsiskleidžia desperatiškas šių laikų žmogaus, socialiniuose tinkluose apsupto „tobulybių“, poreikis nuolatos būti maksimaliai laimingam, lydimam sėkmės, turtingam ir kitokiam „-ingam“, siekiant nuneigti kitų emocijų egzistavimą ar pozityvių smulkmenų pastebėjimą kasdienybėje. Pasak kino režisieriaus Šarūno Barto, džiaugsmas ir laimė yra tik trumpos mūsų gyvenimo akimirkos. Pratęsiant jo mintį, šalia to juk yra dar visas spektras kitų emocijų, ir nebūtinai tik tamsių. Humanoidės pasakojimas išryškina, kad nuolatinė visiškos laimės būsena – natūraliai neįmanomas dalykas, pasiekiamas tik dirbtiniu būdu, pasitelkiant įvairiausias (ne)legalias medžiagas.
Pasirodymas „Pasilik paskutinį šokį man“ atvedė į Kauno rajoną – Domeikavos laisvalaikio salę, puikiai tikusią choreografo Alessandro Sciarroni šokio kompozicijai, kurią atliko šokėjai Gianmaria Borzillo ir Giovanfrancesco Giannini. Kūrybinė komanda atgaivino daugiau nei šimtmečio senumo tradiciją – italų šokį „Polka Chinata“. Aplink sceninį vyksmą publikai sėdint ratu, atsiranda galimybė stebėti dvigubą spektaklį: profesionalius atlikėjus ir nesuvaidintas, kartais ir itin emocionalias publikos reakcijas. Pirmieji vyrų dueto šokio judesiai prikausto žvilgsnį, žavi judesių plastika, kompozicijos, bet auditorija pasitaikė ne itin kantri – kelios minutės pasikartojančio judesio, ir dėmesys pradeda trūkinėti, pasigirsta komentarai, šmaikščios pastabos. O tada tarsi priimdamas iššūkį ima intensyvėti choreografinis ritmas, greitėja kiekvienas judesys ir sukiniai, publika vėl susigrąžinama, tarsi įtraukiama į šokėjų kūnų kuriamus sūkurius.
Šiltą rugpjūčio pavakarę kiemelyje šalia bažnyčios vyko prancūzų kūrėjų pasirodymas „Bal Trap“. Pusvalandžio trukmės kūrinyje sutelpa galybė žaismingų, bet kartu techniškai sudėtingų ir pavojingų dalykų. Energingame pasirodyme – įspūdingi akrobatų šuoliai, triukai, balionai ir net publikos pusėn lekiančios strėlytės. Reikia pripažinti, pirmosios minutės tarsi magiškai užburia: stebi ore sudėtingą salto darantį atlikėją, o vėliau imi tirti ypatingą procesą – neįtikėtiną šešių atlikėjų komandinį darbą. Pamatai, kaip kiekvienas jų akylai seka kolegos atliekamą triuką, reikalui esant, uždeda ranką, tampa atrama ir visais būdais siekia užtikrinti, kad kiekviena mizanscena būtų atlikta kiek įmanoma saugiau. Pasirodymas pasižymi ir ypač greita veiksmų ir įvykių kaita, tai sukuria chaotiško žaidimo nuotaiką ir perša apgaulingą mintį apie nuolatinę improvizaciją. Vis dėlto tokia puiki neverbalinė komunikacija, sklandūs perėjimai nuo vieno veiksmo prie kito gali būti tik didžiulio darbo ir nuoseklių treniruočių rezultatas.
Neužmirštamas čia buvo ir natūralus mažųjų žiūrovų įtraukimas, dar kartą patvirtinęs, kad pozityviomis emocijomis galima dalintis nepaisant kalbos barjero. Visas „Bal Trap“ pasirodymas tarsi įkrautas energijos ir pozityvumo, kuriuo vargu ar galėjo nepersiimti net ir snobiškiausias žiūrovas.
Kūriniai, kuriuos spėta pamatyti, patvirtina festivalio „ConTempo“ programos įvairovę bei erdvių ir auditorijos plėtimą, o tai vertintina kaip dar jauno, bet vis stiprėjančio renginio privalumas.
