Tarp skirtingų kultūrų

Gohar Mkrtchyan – armėnų kilmės šokėja, užaugusi ir mokslus baigusi Ispanijoje. 2012 m. po studijų Madrido konservatorijoje mokėsi ir treniravosi San Fransiske, o 2014–2015 m. stažavosi „Estudio de Danza María de Ávila“. 2015 m. prisijungė prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) trupės, čia sukūrė daug vaidmenų tokiuose spektakliuose kaip „Spragtukas“, „Don Kichotas“, „Piaf“ (choreografas Mauro Bigonzetti, 2017), „Procesas“ (choreografas Martynas Rimeikis, 2017), „Korsaras“ (choreografas Manuelis Legris, 2018), „Dienos, minutės“ (choreografas Rimeikis, 2019), „Žizel“ (choreografė Lola de Ávila, 2020), „Pragiedrėjusi naktis“ (choreografas Krzysztofas Pastoras, 2021), „Šventasis pavasaris“ (choreografas Rimeikis, 2021), „Flesh“ (choreografas Ivánas Pérezas, 2022), „Infra“ (choreografas Wayne’as McGregoras, 2022) ir kt. 2022 m. tapo „Metų baleto viltimi“.

Užaugote tarp dviejų kultūrų – ispaniškos ir armėniškos, o šiuo metu gyvenate Lietuvoje. Kaip skirtingos kultūros atsiskleidė jūsų, kaip šokėjos, kelyje?

Labai mėgstu klausimus apie skirtingų kultūrų įtaką. Visų pirma manau, kad tai mane padarė geresniu žmogumi ir išmokė empatijos kitiems. Tai padeda suprasti tiek kitus, tiek save pačią. Kuriant vaidmenis to ypač reikia, nes dirbdama su skirtingais choreografais turi būti plačių pažiūrų ir suprasti žmogų, stovintį priešais.

O kodėl pasirinkote šokėjos kelią?

Pirmą kartą su šokiu susipažinau būdama penkerių, dar gyvendama Jerevane. Iš pradžių pradėjau lankyti mokyklą ten, tačiau po poros mėnesių su šeima išvykome į Ispaniją. Būdama kiek vyresnė, maždaug aštuonerių, po pamokų pradėjau lankyti kultūros centrą. Mokytojai pastebėjo, kad turiu šokėjai reikalingų savybių, ir patarė pamėginti nacionalinėje mokykloje. Ten perėjusi vienu metu studijavau du dalykus: ispaniškus ir klasikinį šokius. Po mokyklos pasirinkau tęsti karjerą klasikinio šokio srityje.  Iš tiesų labiau norėjau šokti ispaniškus šokius, tačiau turėjau daugiau baleto šokėjos savybių. Mokytojai taip pat rekomendavo rinktis šį kelią. Kurį laiką abejojau, bet pradėjusi mokytis baleto supratau, kad be jo negaliu gyventi. Dabar tikrai džiaugiuosi savo pasirinkimu.

Mokėtės žinomose šokio mokyklose Ispanijoje, taip pat kurį laiką San Fransiske bei tobulinotės pas choreografę Lolą de Ávila, kuri LNOBT pastatė „Žizel“. Kaip apibūdintumėte savo darbo su garsiais pedagogais patirtį?

Pas Lolą de Ávila mokiausi paskutiniais metais Saragosoje. Prieš tai ji suteikė man stipendiją, kad galėčiau mokytis San Fransiske. Dėl mokslų užsienyje galiu pasakyti taip: kai esi labai jauna šokėja, sunkiai suvoki tikrovę, tuo metu gyveni tarsi sapne. Su galimybe išvykti svetur taip pat gavau šansą scenoje išvysti pasaulinio garso profesionalus. Tai mane įkvėpė ir net padėjo susidaryti vaizdinį, kokia šokėja norėčiau tapti ir ko norėčiau pasiekti. Kadangi trupė ir mokykla dirbo tame pačiame pastate, turėjau unikalią galimybę stebėti garsių atlikėjų repeticijas ir pasirodymus. Tuo metu, kai mokiausi, socialinės medijos nebuvo tokios populiarios ir mokymasis užsienyje suteikė progą gyvai pamatyti tuos garsius žmones.

Kas atvedė jus į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą?

Kai baigiau mokslus, turėjau dalyvauti peržiūroje. Labai norėjau rasti darbą trupėje ir man buvo pasiūlyta galimybė šokti Lietuvoje. Tuo metu jau turėjau pažįstamų bei draugų, šokančių čia, todėl Lietuva man pasirodė tinkama vieta būti ir kurti.

O kuo skiriasi lietuviška, ispaniška ir amerikietiška šokio kultūra?

Lietuvoje baleto šokėjai iš tiesų yra pripažįstami, svarbūs, o Ispanijoje atlikėjai nesijaučia tokie įvertinti. Tai tampa priežastimi šokėjams palikti šalį, nes vyriausybė neremia baleto profesionalų taip, kaip turėtų. JAV šokėjai taip pat itin gerbiami. Kiekvieną kartą labai džiaugiuosi šokdama lietuviškai publikai. Teatro salė beveik visada pilnutėlė, o žiūrovai gyvybingi, gerai nusiteikę. Iš jų jaučiu tokią pagarbą, kad kiekvieną kartą nekantrauju dar geriau pasirodyti, dar kokybiškiau atlikti vaidmenį ir dar daugiau išmokti.

Šokote pagrindinį vaidmenį balete „Žizel“. Su kokiais išbandymais teko susidurti kuriant šį vaidmenį?

Žizel – svajonių vaidmuo, kurį labai mėgstu atlikti. Jis nepaprastai daug reikalauja iš šokėjos techniniu požiūriu, tačiau kartu reikia atrodyti itin subtiliai. Ši veikėja taip pat yra emociškai sudėtinga. Reikia būti itin atsargiai, kai stengiesi perteikti jos istoriją. Norint sukurti gerą Žizel, reikia būti tiek fiziškai pasirengusiai, tiek puikiai demonstruoti aktorinius gebėjimus.

Žinoma, pirmą kartą atlikdama šį vaidmenį susidūriau su daug sunkumų, bet kuo daugiau kartų šoku, tuo labiau savimi pasitikiu ir jaučiuosi ramiau. Aišku, kiekvieną kartą siekiu pasirodyti vis geriau.

Emociškai šis vaidmuo taip pat pasikeitė, palyginti su pirmais kartais. Dabar esu brandesnė, o su branda ateina ir daugiau supratimo. Dėl vis naujų gyvenimiškų patirčių augi kaip artistas ir keitiesi scenoje. Šiuo metu techniniu požiūriu jaučiuosi stipresnė, o kartu stipresnė ir mano kuriama Žizel.

Kokią Žizel norėjote sukurti?

„Žizel“ istorija – senas pasakojimas, tačiau šiuolaikiniame kontekste spektaklio tema vis dar aktuali. Dirbdama su choreografais ir mokytojais stengiausi sukurti naivią, pažeidžiamą, jauną ir laisvą Žizel. Antrame veiksme noriu perteikti meilės galią, nes ji nugali viską. Žizel viską atiduoda dėl mylimojo, nes jaučia tiek daug meilės. Ji atleidžia ir kovoja – būtent tai ir norėjau pavaizduoti kurdama šį vaidmenį.

Kartais tos dienos nuotaikos, jausmai taip pat padeda perteikti vaidmenį. Tačiau kiekvieną kartą pasirodydama stengiuosi išlikti kuo tikresnė sau ir publikai. Kai gaunu vaidmenį, dirbu su ta jo dalimi, kuri atrodo tikra, tada ir žiūrovai gali atpažinti pačius save, o ne galvoti, koks tas personažas dirbtinis.

Koks būna jūsų kūrybinis procesas, gavus vaidmenį?

Sužinojusi, kokį personažą turėsiu įkūnyti, jį nagrinėju, jei yra knyga – būtinai ją perskaitau. Tarkim, atlikdama Lenės vaidmenį Martyno Rimeikio „Procese“ perskaičiau knygą, radau įvairių videoklipų iš filmų, o su visa turima informacija pradėjau sieti ir vaidmenį. Pagal tai galvojau, kaip turėčiau atrodyti, kokia linkme reikėtų kurti personažą. Kartais pasirašau trumpą scenarijų.

Pavyzdžiui, spektakliams „Infra“ ir „Flesh“ ieškojau kuo daugiau vaizdinės medžiagos, o kurdama Žizel peržiūrėjau įvairius senus ir naujus pastatymus, kuriuos tik galėjau rasti. Žinoma, daugiausia lemia choreografas, nes kiekviename žingsnyje prieš premjerą būtent jis tave ir lydi, pasako, ko iš tavęs tikisi, ką norėtų pamatyti ir kaip reikėtų tai daryti.

Sukūrėte pagrindinį vaidmenį choreografo Iváno Pérezo balete „Flesh“ – tai itin jautrus kūrinys, kuriame susipina šokis, poezija ir muzika. Ką jautėte kurdama ir šokdama šiame spektaklyje?

Kai vyko atrankos, kaip tik grįžau į darbą po traumos, kurią patyriau dar lapkritį. Nekantraudama laukiau atvykstant Iváno Pérezo ir labai norėjau su juo dirbti. Kiekvieną kartą pasirodydama „Flesh“ jaučiu daugybę emocijų, nes viskas vyksta jau po COVID-19 bangų ir karantino. Per pandemiją nutiko daugybė dalykų tiek pasaulyje, tiek asmeniniame gyvenime, jaučiausi sukrėsta, ir būtent Pérezas, kuris paaiškino, kas yra „Flesh“ ir kokios emocijos sukasi spektaklyje, atliepė ir mano tuo metu išgyventus jausmus. Kai šoku „Flesh“, jaučiuosi lyg būdama saugioje, ramioje vietoje. Visa ši patirtis iš tiesų labai individuali, ir kaskart šokant apima nuojauta, kad esu kažkur kitur.

Pérezas ir Fernando Troya išmokė naujų būdų, kaip galima naudoti savo kūną, ir naujų šokio technikų – iki šiol vis dar jaučiuosi labai įkvėpta šių kūrėjų. Šioje šokio srityje abu su partneriu Ignu Armaliu jautėmės naujokai, todėl daug ieškojome, drauge tyrinėjome ir tapome geru duetu, apsikeičiančiu skirtinga energija. Šio dueto negalima statyti į paprastą rėmą, kuriame matomas tik vyras ir moteris, spektaklis reikalauja ieškoti gilesnės prasmės.

Ir Pérezas, ir Troya – nuostabūs šiuolaikinio šokio atlikėjai, todėl iš jų mokydamasi stengiausi įsidėmėti kiekvieną detalę ir prisiminti kiekvieną žodį. Jaučiau didelį troškimą pasirodyti scenoje ir išgyventi tą akimirką. Kita vertus, labai sudėtinga vienu metu atlikti ir klasikinį, ir modernų šokį, nes taip pat šoku triptiko spektakliuose „Dienos, minutės“ ir „Infra“, kuriame judesiai atliekami su puantais ir vyrauja daug baleto motyvų. Buvo sunku greitai ir kūnu, ir mintimis persiorientuoti iš vienos srities į kitą, tačiau mano tikslas – tai išmokti.

O kokių vaidmenų norėtumėte ateityje?

Vaidmenų labai daug, todėl išsirinkti itin sunku, tačiau tikrai norėčiau įkūnyti Džuljetą spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“, nesvarbu, koks būtų pastatymas. Taip pat Raimondą, kurios vaidmenį atlikdama baigiau mokyklą, todėl norėčiau įkūnyti šią veikėją ir šiandien, nes su ja pradėjau savo, kaip šokėjos, karjerą. Jei kalbėtume apie šiuolaikinius kūrėjus, norėčiau dirbti su Matso Eko ir Ohado Naharino kuriama choreografija.

Kokios knygos, muzikinio kūrinio ar istorijos adaptaciją norėtumėte išvysti scenoje?

Anksčiau dalyvaudama „Kūrybiniame impulse“ turėdavau apmąstyti, ką norėčiau kurti ir kokią istoriją perteikti. Labai įsidėmėjau Petro ir Luko Geniušų atliekamą Schuberto kūrinį, pagal jį norėjosi kurti. Taip pat norėčiau šokiui pritaikyti armėnų kompozitoriaus Komitaso Vardapeto muziką. Įkvėpimo suteikia ir tradicinė afrikiečių būgnų muzika, jos ritmas pateikia daug medžiagos ir inspiracijos šokėjo pasirodymui.

Dėkoju už pokalbį.