Pamatyti nematomą

Pirma į galvą ateinanti mintis, galvojant apie festivalio sąvoką, yra bendruomenė. Ne vienus metus trunkantys renginiai visuomenėje įgauna savitą veidą. Jeigu pasiseka, su festivaliu susiję žmonės suformuoja giliai alsuojantį organizmą, kuris atveria akiratį, įkvepia žiūrovus domėtis ir augti. Be bendruomenės festivalis ir apskritai kultūra pamažu vysta. Ne veltui šių metų festivalio „Kino pavasaris“ šūkiu tapo frazė „Kad būtum, reikia kito“.

Penktus metus „Menų spaustuvės“ organizuojamas tarptautinis gatvės teatro festivalis SPOT jau turi savo bendruomenę. Gatvės teatro savybė pritraukti ir įtraukti skirtingų sociokultūrinių sferų žmones savaime suartina. Šių metų liepos 7–10 d. Vilniaus miesto gatvėse, aikštėse ir parkuose buvo galima išvysti gatvės teatro pasirodymus iš Lietuvos ir keturių Europos šalių. Festivalio programai apibendrinti puikiai tiktų frazė „pamatyti nematomą“. Vieni pasirodymai nuvedė į dar neatrastas Vilniaus vietas, kiti siekė atkreipti dėmesį ir kitaip išvysti kasdieniškai banalias miesto detales.

Pirmoji festivalio diena buvo skirta lietuviškai programai, joje parodyti du „Menų spaustuvės“ kuruojamo projekto jauniems kūrėjams „Atvira erdvė“ 2022 m. laimėtojai bei Meno ir mokslo laboratorijos (MMLAB) kūrinys.

Armanda Rudelytė, Mingaudė Kotryna Zujutė, Vaiva Ona Makūnaitė ir Rugilė Jankauskytė pristatė dokumentiniais pasakojimais paremtą ekskursiją apie nykstančius Lietuvos kaimus „Iš|m(i)estas“. Kadangi festivalis vyko Vilniuje, ekskursijos maršrutas driekėsi per smarkiai gentrifikacijos paliestą Šnipiškių rajoną. Praradimą ir ilgesį bandyta pabrėžti per surinktus asmeninius pasakojimus apie kaimo tradicijas, ypatingus užkampius, eilėraščių, dainų įgarsinimą. Festivalio kontekste „Iš|m(i)estas“ grojo minoru palyginus su gaivališka kitų pasirodymų nuotaika. Aktorių amžius ir išvaizda nesutapo su jų įgarsinamų personažų metais, o stilizuota kaimo estetika trukdė iki galo patikėti kūriniu.

MMLAB sukurtas šiurpą keliantis pasivaikščiojimas po legendomis ir skambiomis antraštėmis apipintą naktinį Pasakų parką stokojo apibrėžtumo. Keliaujant miško takeliais, iš tamsos išnyra ryškiai švytinčios instaliacijos, ausinėse girdimas pasakojimas, tačiau tarp atskirų pasivaikščiojimo elementų klaidžiau nei pačiame parke, o klampojant per žoles ir stengiantis nenukristi užkliuvus už išsikišusio kelmo, ausinių įrašas netikėtai pasibaigia. Tai galima interpretuoti kaip leidimą žiūrovams patiems nuteisti arba išteisinti šią atokią miesto vietą. Kita vertus, praėjus maršrutą, norisi išvados, kuri pradžioje buvo pradėta dramaturgiškai kurti, tačiau kažkuriuo metu pati pasiklydo Pasakų parke. Instaliacijos nepadeda narplioti detektyvo, jos nėra glaudžiai susijusios su pasakojimu. Tad jaudulys jas atrasti dingsta supratus, kad jos tėra maršrutą pagyvinančios „fosilijos“.

Kitas „Atviros erdvės ’22“ laimėtojas – jaunų menininkų grupės (Kasparo Bujanausko, Liudo Vervečkos, Ingos Juškevičiūtės, Luko Dirsės, Tomo Stonio ir Žiedūnės Dubnikovaitės) cirko kūrinys „7 minutės“. Festivalyje buvo pristatytas neįprastos sceninės struktūros spektaklio eskizas. Trijuose skirtinguose mediniuose segmentuose veikia trys atlikėjai. Jie atlieka skirtingus veiksmus: vienas žongliruoja, kitas sėdi prie muzikinio pulto, trečias kuria savotišką fizinio teatro monospektaklį. Tačiau šios trys atskiros dalys tarpusavyje paslaptingai susipina. „7 minutės“ persmelkia tarsi nebylus pasakojimas apie tvarką chaoso fone. Skirtingų meno šakų kūrėjai bando suprasti vienas kitą. Bujanausko žonglierius kuria mistišką sinergiją su Dirsės akrobatinius triukus ir choreografiją jungiančiu šokėju. Imituodami ribines situacijas abu personažai subalansuoja vienas kito judesius. Veikėjų trejetas tampa metronomo tikslumu (pasirodymo pradžioje Bujanauskas mediniu blokeliu muša ritmą) funkcionuojančiu vientisu mechanizmu. Laužydamas pradžioje atlikėjų sukurtas žaidimo taisykles, Bujanauskas ateina į Dirsės kvadratą ir jie pradeda žongliruoti apsikabinę: atsiremdami vienas į kito kūną, bandydami išlaikyti stabilumą. Šis jautrus epizodas suteikia pasirodymui daugiaplaniškumo ir įneša reikiamų prasminių susitaikymo, paleidimo ir palaikymo akcentų.

Festivalio favoritu tapęs katalonų trupės „Electrico 28“ pasirodymas „[The Frame]“ žiūrovams siūlė nepilną valandą sąmoningo, bet pasyvaus dalyvavimo miesto šurmulyje. Pasirodymas atitinka populiariausią gatvės teatro apibrėžimą – teatrališkas pasirodymas su improvizacijos elementais, atliekamas gatvėje. Pradžioje renginys pristatomas kaip pastabumo lavinimo ir stebėjimo pratimas. Per ausines žiūrovai girdi kalbinamų praeivių balsus, mikrofonu fiksuojamus gatvės garsus, stebi, kaip skubantiems ar pasivaikščioti išėjusiems žmonėms siūloma laužyti įprastas elgesio normas, atsigulant ant grindinio, šokant tango ir pan. „[The Frame]“ žavingas kasdienių situacijų įamžinimu. Pasirodymas ugdo aktyvų dalyvavimą miesto gyvenime ir suvokimą, kad aplinka, kurioje gyveni, gali nustebinti, jei keliaudamas iš taško A į tašką B nusiimsi ausines ar pakelsi akis nuo išmaniojo telefono. Kantrūs ir geranoriški trupės „Electrico 28“ atlikėjai prikelia Williamo Shakespeare’o žodžius, kad visas pasaulis yra scena, o žmonės – aktoriai.

Prancūzų trupės „Cie Dyptic“ spektaklis „D-Construction“, vykęs Lukiškių aikštėje, užbūrė energinga ritualine muzika ir išsilaisvinimo temą plėtojančia, veržlia hiphopo choreografija. Tiesa, šis šokio spektaklis tiesioginio kontakto su miestu neturi, jis laisvai gali būti rodomas salėje. Abstraktus pasirodymas: šokėjai, „uždaryti“ vienoje metalinės tvoros pusėje, vėliau perlipantys į kitą, hipnotizuojantis hiphopo smarkumas ir kūnais sekama istorija palieka erdvės pasireikšti žiūrovo vaizduotei bei asmeniniam suvokimui. „D-Construction“ būdinga liūdesio, kančios, paieškų ir žengimo į nežinią nuotaika. Profesionalumu ir koncepcija pasirodymas tikrai nenusileido išradingajam katalonų „[The Frame]“, tačiau bendra festivalio kryptis ir teminio konkretumo stygius sutrukdė „D-Construction“ visavertiškai atsiskleisti.

Paskutinėmis SPOT dienomis Rotušės aikštėje iškilo interaktyvus meninių instaliacijų miestelis pavadinimu „Studio Cité“. Praeitų metų festivalio programoje buvo pristatytas kitas belgų choreografo Benjamino Vandewalle’o kūrinys – „Walking the Line“. Šiemet menininkas sugrįžo su dar daugiau savo paties rankomis sukurtų prietaisų, leidžiančių optiškai tyrinėti vieną iš seniausių Vilniaus aikščių. Vandewalle’as eksperimentuoja su veidrodžiais, matomumo lauko susiaurinimu, priartindamas ar išskirdamas erdvės detales, kurioms įprastai neskiriame dėmesio. Instaliacija „Microsphere“ kvietė tyrinėti Rotušės aikštės plyteles. Atsigulus ant ratu važiuojančio čiužinio per apytikriai dvidešimt centimetrų nuo žemės iš pirmo žvilgsnio pilkai atšiaurus grindinys atgyja koralų rifo motyvais dėl tarp plytelių želiančių augalų. Čia galima pamatyti visą atskirą ekosistemą su nuorūkomis, aptrupėjusiais plytelių šonais ir miniatiūrinėmis džiunglėmis. Netoliese ratu sukasi kita savaeigė instaliacija „Peri-sphere“, kurioje, pasitelkus veidrodžius, apverčiamas ir sumažinamas realiai matomas vaizdas. Meditatyvų dardėjimą, stebintis neįprastu reginiu, papildo į paveiktą matymo lauką vis užklystantis šokėjas, įvairiais kūno judesiais paaštrinantis į paralelinį pasaulį panašią patirtį.