Ekscentriško meno gurmanams jau girdėto ir pažįstamo kabareto „Vilkta karalienė“ organizatorius Povilas Bastys naktį iš liepos 16 į 17 d. tarptautiniame muzikos, menų ir alternatyvaus gyvenimo būdo festivalyje „Yaga Gathering“ pristatė novatorišką eksperimentinį-meninį projektą „Vilkta svetainė“. Šio projekto tikslas – suburti skirtingų sričių menininkus ir iš jau turimų pavienių eskizų sukurti kolektyvinį aukštos meninės vertės pasirodymą. „Vilktos svetainės“ bendra koncepcija glaudžiai susijusi su šių metų festivalio tema „Sanatorium Immortalitas“. Prie projekto prisijungė šokėjai, fakyrai, dainininkai, cirko artistai ir drag karalienė.
„Vilkta svetainė“ vyko po atviru dangumi, atlikėjams vis pradingstant tarp žiūrovų ir vėl pasirodant ant nedidelės apskritos šiaudinės scenos su stogeliu. Pirmasis etiudas veikiau primena ritualines apeigas nei meninį įvykį: iš žiūrovų minios atlikėjai išnyra dėvėdami šiaudinius galvos apdangalus. Netaisyklingų formų šiaudų vainikai primena senąsias lietuvių liaudies gamtos garbinimo šventes (Rasas, Žolines ir t.t.). Ant scenos užlipa moteris ryškiu neoniniu grimu, supančiota virvelėmis, ant kurių kabo sultingi vaisiai: arbūzas, granatas, ananasas. Ji plėšia vaisius nuo savo kūno ir dalija palei sceną susėdusiems atlikėjams. Elegantiškai pakili šio pasirodymo maniera perša mintį, kad moteris simbolizuoja dieviškąjį pradą. Graikų deivės skulptūros vaizdinį atkartojanti etiudo choreografija liaudiškus motyvus sujungia su antikos mitologija. Regis, tai iš vaisių sulčių purslų atgimstanti pati meilės ir aistros deivė Afroditė. Toks skirtingų kultūrų ritualinių apeigų susidūrimas pirmoje renginio dalyje lemia vėlesnį netikėtų įvykių sūkurį.
Kas sugalvojo, kad bokso pirštinės skirtos rankoms, o ne kojoms? Tokį klausimą kitame epizode kelia du menininkai, nelygioje kovoje susitinkant dviem primatams su bokso pirštinėmis, slepiančiomis visas keturias galūnes. Nors bokso pirštinės dažniausiai siejamos su apsaugine funkcija, scenoje atlikėjus ši ypatinga „avalynė“ verčia kūrybiškai tyrinėti judėjimą, kuris primena pirmus mažo vaiko žingsnius. Svirduliuojančiųjų galynėjimasis – tai kova tarp skirtingų rūšių, gamtinės atrankos iliustracija.
Pasirodymo kulminacija – aplink sceną vienu metu keliose vietose savo meną demonstruojančių atlikėjų karuselė: cirko artistai kopia virve aukštyn, fakyrai blaškosi tarp žemės ir medinių bokštelių, gąsdindami žiūrovus. Chaotiško reginio svaigulyje juntama, užuodžiama ir įžvelgiama mistiškai vientisa meno sintezė, atgal laiku sugrąžinanti į viduramžiais miesto aikštėse vykusius vaidinimus.
Atskirus pasirodymo elementus jungia sulaukėjusio žmogaus gyvenimo ir mirties naratyvas. Ant scenos paguldomas kūnas: jis prausiamas, puošiamas, rengiamas. Iš pirmo žvilgsnio etiudą nesunku interpretuoti kaip laidotuves, bet tai nėra įprastas laidojimo ritualas. Ši procedūra prašmatnumu ir dėmesingumu artimesnė egiptietiškų mumijų tradicijai. Kūrėjai toliau nardo skirtinguose religijų ir kultūrų kontekstuose. Šįkart aprengtame „negyvo“ žmogaus kūne atbunda nauja siela kartu su pakitusiu kūnu – kiaulės. Personažas turi auksinę knyslę ir kiaulės ausis. Žmogaus pomirtinis virsmas į kitą žmogų ar gyvūną budizmo ir induizmo filosofijoje įvardijamas reinkarnacija. Drag karalienė, persirengusi auksine kiaule, žiūrovus išmoko kelių šokio judesių ir „paruošia“ publiką trankiai atomazgai. Staiga iš didžiulės Morę primenančios šieno pabaisos burnos ima veržtis muilo putų krioklys, nuplaunantis nuodėmes ir žadantis atgimimą atlikėjams ir dalyviams.
Naktį rodoma lėto tempo ir didelės apimties „Vilkta svetainė“ sukūrė kelionės laiku, siurrealistinio paveikslo nuotaiką, kuri sklandžiai įsiliejo ir į festivalio amžinybės temą, ir į tankaus miško gaubiamą laukymės erdvę. Projekto pavadinimas nurodo į ryškius atlikėjų kostiumus, kartu siejasi su senoje svetainėje baltu audeklu uždengtų baldų vaizdiniu, kuriame susijungia praeitis su dabartimi, grakšti klasika su radikalia šiuolaikine interpretacija. Tarpdisciplininiams pasirodymams pritraukiant vis daugiau susidomėjusiųjų, „Vilkta svetainė“ pateikia kitokią – novatorišką ir jaudinančią – meno sinergijos patirtį, alsuojančią nostalgija ir atveriančią akis gaivališkai netikėtais sceniniais sprendimais.
