Jaunųjų šokėjų meninė branda

Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrius efektingai atšventė savo jubiliejų – prieš 70 metų tuometės Meno reikalų valdybos prie Ministrų Tarybos viršininkas Juozas Banaitis pasirašė įsakymą Nr. 171, kuriuo buvo įteisintas Choreografijos skyriaus įkūrimas prie Vilniaus dešimtmetės muzikos mokyklos. Nors birželio 17 d. šventinis koncertas Šokio teatre ir buvo skirtas šiai sukakčiai, renginio organizatoriai įrodė, kad bet kuri meno šaka gali labai įtaigiai ir suprantamai pademonstruoti savo gebėjimą atsakyti į skaudžiausius šiandienos klausimus.

Gala koncertą pradėjęs kompozitoriaus Karlo Jenkinso kūrinys „Ginkluotas žmogus: mišios už taiką“ tarsi dar kartą mums visiems priminė, kad šiame pasaulyje gėris ir blogis egzistuoja greta: kai vieni gali nesislapstydami švęsti savo šventes, kitiems tenka griuvėsiuose ieškoti artimųjų. Tiek berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas“ (meno vadovas Vytautas Miškinis), tiek Baleto skyriaus 1–12 klasių mokiniai pademonstravo neįtikėtiną meninę brandą. Gal ir per drąsiai pasakyta, bet „Ąžuoliuko“ atliekamose mišiose skambėjo ne tik skausmas, bet ir viltis, tikėjimas gėrio pergale prieš blogį. O tą tikėjimą stiprino ir lakoniška choreografija, perteikdama žmonių ryžtą ne tik kovoti, bet ir nugalėti. Choreografijos autorė Giedrė Zaščižinskaitė ne pirmą kartą parodė gebėjimą pritaikyti choreografinį tekstą mažiesiems atlikėjams ir maksimaliai atskleisti jų galimybes, perteikiant pagrindinę kūrinio mintį. Ne tiek svarbu, kas ir kiek prisidėjo prie šio kūrinio įgyvendinimo baleto scenoje, tačiau galutinis rezultatas nebūtų toks stiprus be „Ąžuoliuko“ ir jo vadovo Miškinio, be koncertmeisterio Rimvydo Mitkaus, mokytojo Zenono Bagavičiaus ir jo auklėtinio Jono Keblo, su įkvėpimu atlikusio būgno partiją, ir be visų „mobilizuotų“ Baleto skyriaus mokinių bei jų karvedžių – skyriaus vadovo Eligijaus Butkaus, Zaščižinskaitės ir repetitoriaus Donato Bakėjaus.

Po šio jaudinančio, abejingų nepaliekančio kūrinio kaip didžiausia priešingybė scenoje pasirodė šeštos klasės mokinės ir mokiniai (mokytojos Neli Beliakaitė ir Marija Kiršienė), tarsi pasaulyje nevyktų „nekaltos taiką ir stabilumą palaikančios operacijos“, nežūtų vaikai, jų motinos ar tėvai. Reingoldo Gliero „Valsas“ (choreografija Loretos Bartusevičiūtės-Noreikienės) mus nukelia į tuos laikus, kai nebuvo karo, nesproginėjo bombos ar minos, viskas buvo labai gražu, švaru, šviesu, ramu. Ir sotu.

Tenka tik apgailestauti, kad neturiu galimybės išvardyti visų mažų ir didelių šio koncerto atlikėjų, tad išskirsiu tik tuos, kurie patraukė dėmesį dėl pasirinktų variacijų, savo išskirtinumo ar padarytos pažangos. Viena ryškiausių šventinio renginio atlikėjų – šeštos klasės mokinė Adelija Kondrataitė (mokytoja Beliakaitė), nustebinusi profesiniais duomenimis, nepriekaištingu choreografinio teksto atlikimu ir stebėtina koordinacija. Ji labai talentinga, teikianti didelių vilčių ateičiai, tad tuo labiau reikia labai atidžiai ir atsargiai elgtis formuojant ją kaip unikalią asmenybę. Tai stebėtinai tikras deimantas, reikalaujantis ypač atsargaus elgesio jį šlifuojant. Mažiausia klaida, ir vietoj tikro brilianto turėsime geriausiu atveju jo pakaitalą. Tikėkimės, kad to būsimo brangakmenio kelias į scenos aukštumas atkartos į skyriaus auklėtinį, dabar jau Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupės korifėjų Edviną Jakonį dedamas viltis. Tik gal nereikės tiek laukti. Juk laikas tai bėga.

Profesionaliai Esmeraldos variaciją sušoko septintos klasės mokinė Paulina Kuraitė (mokytoja Audronė Domeikienė). Manau, kad abejingų nepaliko ir Lėlyčių šokis iš Riccardo Drigo baleto „Lėlių fėja“ (choreografija Petipa), kurį labai rimtai, tačiau kartu ir linksmai pašoko 5–6 klasių mokinės ir mokiniai (mokytojai Liudmila Grava, Kristina Kanišauskaitė ir Marija Kiršienė). Norit tikėkit, norit ne, bet tarp uniformuotų kadetų pamačiau net garsųjį prancūzų aktorių Louis de Funèsą, bent jau jo mažą kopiją, tikrai.

Maloniai nustebino ir vienuoliktokas Robertas Vaištaras, šokęs variaciją iš Riccardo Drigo baleto „Talismanas“ (choreografija Petipa). Mokytojo Danieliaus Kiršio mokinys pademonstravo ne vien tik plačius, lengvus šuolius ir beribį jaunatvišką veržlumą. Spinduliuodamas gyvenimo džiaugsmą, savo nuoširdumu užkrėsdamas žiūrovus, jaunasis atlikėjas neturėtų nuvilti (nusivilti!) ir ateityje. Vilties neturėtų prarasti ir jo bendraklasė Saulė Jauniškytė (mokytoja Gražina Dautartienė), atradusi pasitikėjimo savo jėgomis ir lengvai sušokusi Satanilos variaciją iš Cesare’s Pugni baleto „Venecijos karnavalas“ (choreografija Petipa). Gal ši sėkmė dar labiau sustiprins tą pasitikėjimą, be kurio durys į visavertį klasikinio baleto pasaulį neilgai būna praviros.

Dar vieną Camille’io Saint-Saënso „Mirštančios gulbės“ variantą pateikė choreografė Anželika Cholina, savo kūrinį pritaikiusi devintos klasės mokinei Akvilei Šulcaitei (mokytojos Neli Beredina ir Kanišauskaitė). Pakeitusi ne tik traktuotę bet ir pavadinimą (liko tik „Gulbė“), choreografė tarsi revizavo savo pirminį sumanymą, ieškodama naujų spalvų ir atspalvių. Pavydėtiną ekspresiją parodė ir šiuolaikinio šokio programos devintos klasės mokinė Vasara Burokaitė (mokytoja Lina Puodžiūkaitė-Lanauskienė) miniatiūroje „Kur traukinys suka į rytus“ (muzika Vytauto Kernagio, choreografė Dorėja Atkočiūnas). Skambant kompozitoriaus tekstui, jaunoji atlikėja sugebėjo sukurti ir perteikti savo pasaulį, pilną kovos už savastį, teisę savaip matyti aplinką, joje gyventi ir kurti.

Nemažą dozę ekspresijos parodė ir vienuoliktokas Adrianas Klimaševskis Akteono variacijoje iš Pugni baleto „Esmeralda“ (choreografija Petipa). Kartais nusižengdamas klasikinio baleto etalonui, profesionalumo stoką vienuoliktokas užmaskavo gaivališka energija, pavaldžia tik gamtos dėsniams.

Šventinį renginį vainikavo Petipa choreografijos perlas – Grand pas de deux iš Ludwigo Minkaus baleto „Don Kichotas“. Nieko nuostabaus, kad jame pagrindinį vaidmenį šoko dvyliktokė Nora Straukaitė, o jos partnerį – bendraklasis Jonas Bernardas Kertenis (mokytojai Deimantė Karpušenkovienė ir Kiršys). Ir šį kartą Baleto skyrius Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui siūlo profesionaliai parengtus klasikinio baleto atlikėjus, kurių ateitis priklausys ne tik nuo jų, bet ir nuo to, kaip bus panaudoti jų gebėjimai. Straukaitė, idealių linijų balerina, ne tik ištobulinusi techninį atlikimą, bet ir subrandinusi vaidmens traktuotę, turėtų papuošti mūsų baleto sceną. Kertenis tokiame įvairiame teatro repertuare gali tapti patikimu partneriu ir atlikėju. Kaip ten bus, pamatysime po metų kitų. O šiandien matome, kad M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrius pateisina su juo siejamas viltis.

Jei anksčiau tokiuose koncertuose vyraudavo klasikinės choreografijos atstovai (Petipa, Fokinas, Levas Ivanovas arba rusų baletų autoriai), tai dabar Gala koncerto programėlėje be jau išvardytų choreografų matome ir skyriaus pedagogų Rūtos Kudžmaitės-Daraškevičienės ir Petro Skirmanto, anaiptol šioje srityje ne naujokų, choreografinius darbus.

1995 m. baleto kritikė Natalija Černova „Lietuvos ryte“ rašė: „Kažkada, prieš daugelį metų, man teko Lietuvoje žiūrėti garsiąją M. Fokino „Šopenianą“. Technikos požiūriu dažnokai baleto mokyklos auklėtinių atlikimas atrodė netobulai. Ir vis dėlto toji „Šopeniana“ įsiminė visam gyvenimui. Spektaklyje buvo lyrizmas, jautėsi lengvas kvėpavimas, toji šokio kantilena, be kurios neįsivaizduojamas klasikinis šokis. Pamaniau tuomet, kad romantiškajame M. Fokino sapne išryškėja lietuvių ir lenkų kultūrinių tradicijų artumas, kad Lietuvoje juntama toji poetinio sąlygiškumo, muzikos ir vizualinių menų trauka. M.K. Čiurlionio kūryba – akivaizdus pavyzdys.“

Per vos ne trejetą dešimtmečių mūsų „čiurlioniukai“ sėkmingai įveikė klasikinio šokio technikos reikalavimus ir išsaugojo šokio kantileną. Ar tokio profesionalios baleto kritikės įvertinimo sulauktume dabar? Abejoju, nors puikiai suprantu ir užjaučiu savo kolegas iš Rytų. Tad nieko nuostabaus, kad šventinio koncerto finalas tapo uogele, papuošusia visą pyragą. Juk tos „uogelės“ dalyviai atstovavo Abiejų Tautų Respublikai: Straukaitė ir Kertenis – Lietuvai, Genadijus Žukovskis – Baltarusijai, vienuoliktokės Daria Manoilo ir Evelina Čapko – Ukrainai. Pasigedote Lenkijos atstovų? Paskaičiuokite, kiek jų šoko šventiniame koncerte. Pagaliau birželio 17-osios vakaras Šokio teatre buvo šokio šventė. Tad po 227 metų Abiejų Tautų Respublika, kad ir miniatiūrinė, bet atgimė. Tikėkimės, niekas jos nepasidalins.