Į sceną reikia eiti kuo dažniau

Balerina Julija Šumacherytė, dar mokydamasi Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos paskutinėje klasėje, prisijungė prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) trupės, kurioje šoka iki šiol. Sukūrė vaidmenis spektakliuose „Spragtukas“, „Don Kichotas“, „Piaf“ (choreografas Mauro Bigonzetti, 2017), „Korsaras“ (choreografas Manuelis Legris, 2018), „Flesh“ (choreografas Ivánas Pérezas, 2022) ir kt.

Šokti baletą pradėjote ankstyvoje vaikystėje. Kaip nuo pradžios iki dabar kito balerinos vaizdinys?

Mano šokėjos kelias prasidėjo labai anksti ir pirmus žingsnius žengiau lydima legendinės Lietuvos balerinos Leokadijos Aškelovičiūtės. Jos pasakojimai, patarimai ir pamokos suteikė daug malonių patirčių. Pačioje pradžioje šokio pasaulis atrodė mistiškas, žavus ir romantiškas. Susidarė vaizdinys, kad visus baleto judesius daryti lengva ir paprasta.

Paūgėjus ir pradėjus sunkiai dirbti Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje, požiūris į šokį pasikeitė, nes kai susidūriau su baleto rutina, griuvo ir susidarytas vaizdinys. Už scenos ribų glamūro nelieka, ten dominuoja prakaitas, skausmas, tiek psichologiniai, tiek fiziniai išbandymai. Šiam menui reikia be galo daug kantrybės ir ištvermės.

Po mokyklos, jau pradėjus dirbti teatre, požiūris į baletą dar kartą pasikeitė. Įsivaizdavau, kad jeigu sunkiai dirbsiu, viskas bus pasiekiama. Pamačiusi platesnį vaizdą supratau, kad nebus taip paprasta: egzistuoja sėkmės faktorius, subjektyvus vertinimas, prastos ir geros dienos.

Nors ir nebeliko naivaus šios profesijos romantizavimo, tai, ką patyriau vaikystėje – mistinį virsmą, meninės išraiškos stebuklą ir įkvėpimą, – vis dabar jaučiu būdama scenoje ir džiaugiuosi, kad galiu tuo dalintis su žiūrovais.

Ką patartumėte jaunesnei sau ir kitoms pradedančioms balerinoms?

Jaunesnei sau palinkėčiau drąsiai daryti tai, ką labiausiai trokšti daryti, ir tik dėl to, kad to norisi pačiai, o ne kam nors iš aplinkos. Nesvarbu, kiek ilgai tai gali užtrukti, kiek pastangų ir jėgų prireiks, galiausiai visa tai atsipirks, nes jausiesi laiminga darydama tai, ką daryti svajoji. O jaunoms balerinoms linkėčiau mažiau kančios ir daugiau rezultatų, vertingų patirčių, kurios formuoja asmenybę. Viskas, ką darome, turi prasmę, tik reikia žinoti, dėl ko tai daroma. Linkiu nebijoti klysti, o pargriuvus rasti jėgų atsistoti.

Spektaklyje „Baltaragio malūnas“ atlikote pagrindinį Jurgos vaidmenį, su juo teko pasirodyti ir Ermitažo teatre. Koks jausmas šokti užsienio scenoje?

Tuo metu dar mokiausi mokykloje ir nuvažiavus į Sankt Peterburgą apėmė stebuklingas jausmas. Nekalbant apie dabartinę politinę situaciją, šis miestas turi nuostabią architektūrą ir istorinį paveldą, todėl tuo metu atmosfera mane užbūrė. Pasijaučiau taip, tarsi kažkas būtų pažadinęs nežinomą mano pačios asmenybės dalį, tai įkvėpė drąsiau interpretuoti, labiau išjausti šį vaidmenį.

Šokdamas kitoje scenoje jauti kitą energiją, kuri įkvepia ir keičia tavo emocinę bei psichologinę būseną. Aplinkos pakeitimas leidžia iš naujo pajusti kūrinio atmosferą ir visą veiksmą pamatyti kitomis akimis.

Šokate tokiuose klasikiniuose baletuose kaip „Don Kichotas“ ar „Spragtukas“. Ką šokėjui reiškia kiekvienas pasirodymas scenoje ir naujas vaidmuo?

Kiekvienas pasirodymas yra nauja patirtis: scena augina, todėl į ją svarbu eiti kuo dažniau. Scenoje išgyvenama visa jausmų paletė: stresas, baimė, pasiryžimas, valia, galia, skrydis – visa tai išlaisvinantis virsmas.

O kiekvienas vaidmuo prisidėjo prie mano augimo ir padėjo atrasti naujas asmenybės spalvas. Pasirodydamas scenoje, įsikūnydamas į vaidmenį gauni progą patikrinti savo profesionalumą, sužinoti, kiek užaugai ir ko išmokai.

Įvairūs vaidmenys suteikia skirtingas patirtis: šokant kordebalete, tokiame spektaklyje kaip „Gulbių ežeras“, tavo tikslas – likti kartu su kitomis gulbėmis ir neišsiskirti, nerodyti jokio individualumo: tampi maža didelio paveikslo dalimi. Teko girdėti posakį, kad scenoje ne karalius priverčia žiūrovą patikėti, jog jis yra valdovas, o jo svita. Tą patį galima sakyti ir apie kordebaletą, nes būtent gulbės, įkūnydamos herojų aplinką, leidžia įsivaizduoti jų pasaulį. Pavyzdžiui, vilisų masiškumas padeda suprasti Mirtos rūstumą ir jos charakterį, todėl be kordebaleto tokie spektakliai tiesiog prarastų savo grožį ir esmę.

Šokant solo tavo tikslas – parodyti ne tik profesionalumą, techniką, bet kartu ir kas tu esi, kokia tavo asmenybė. Tas pats vaidmuo, atliekamas įvairių šokėjų, visada bus kitoks, nes skirtingos asmenybės su savimi nešasi kitokius išgyvenimus, jausmus bei charakterius, todėl ta pati choreografija niekada neatrodys vienodai.

Šokote vienoje iš „Baletų triptiko“ dalių – Iváno Pérezo spektaklyje „Flesh“. Koks jūsų santykis su klasikiniu baletu ir šiuolaikinio šokio spektakliais?

Negaliu sakyti, kad turiu daug šiuolaikinio šokio patirties. Visai neseniai įvyko „Baletų triptiko“ premjera. Man ši patirtis buvo ganėtinai nauja, nes mokykloje dėl patirtos traumos teko praleisti modernaus šokio kursą. „Flesh“ premjera tapo nuostabia galimybe prisiliesti prie modernaus šokio, išmokti kristi, perimti visai kitas technikas, kurių nenaudojame klasikiniame balete.

Iš pradžių jaučiau didžiulį vidinį konfliktą, mat buvau įsitikinusi, kad esu klasikinio baleto artistė, ir net nesuteikiau sau progos pabandyti kitos srities. Tačiau labai džiaugiuosi, kad leidau sau perlipti šį vidinį „bloką“, nes pajutau malonumą ir nusiėmiau įsitikinimų pančius, neva negaliu to daryti. Pérezo „Flesh“ tapo mano pirmąja meile modernaus šokio pasaulyje. Su šiuo spektakliu atsivėrė nauja erdvė, iš kurios ateina naujos galimybės, idėjos ir įkvėpimas.

Dėl kurio vaidmens kilo daugiausia sunkumų?

Negalėčiau išskirti sudėtingiausio vaidmens. Manau, kiekvienas vaidmuo turi savų iššūkių, be to, svarbu įvertinti užimtumą, emocinę būseną bei gebėjimą tvarkytis su tuo metu supančia aplinka. Kiekvienas vaidmuo reikalauja tam tikros emocijos, į kiekvieną reikia įdėti dalelę savęs, bet kartu neužstrigti savyje, nes, ko gero, nė vienas žiūrovas atėjęs į teatrą nenori žiūrėti į šokėjo asmeninį konfliktą su pačiu savimi.

Kokiame spektaklyje labiausiai norėtumėte šokti ateityje?

Išgirdus šį klausimą prieš akis iškart iškyla Kennetho MacMillano „Romeo ir Džuljeta“. Šį spektaklį pamačiau dar vaikystėje, tėvų nupirktame DVD įraše, kuriame šoko italų primabalerina Alessandra Ferri. Dar visai maža buvau tokia sužavėta šio baleto, kad daviau sau pažadą, jog kada nors šoksiu šį vaidmenį ir būsiu tokia pat graži kaip mano matyta šokėja.

„Romeo ir Džuljeta“ užima svarbią vietą mano širdyje, nes tik pradėjusi dirbti teatre dalyvavau Krzysztofo Pastoro premjeriniame spektaklyje. Iki šiol labai noriu sušokti Džuljetą – Pastoro choreografija man artima, taip pat joje įžvelgiu iššūkius, kuriuos norėčiau įveikti.

Ką jums apskritai reiškia baletas? 

Man baletas yra gyvenimo mokslas apie save, savo kūną ir jo fizines galimybes, psichologiją, emocines būsenas. Per baletą suprantu, kas esu ir kaip veikiu esant skirtingoms situacijoms. Pasirinkęs šią profesiją nuolat susiduri su daugybe išbandymų, tai reikalauja didžiulio atsidavimo. Tai seniai nėra tik darbas, tai – mano gyvenimas.

Ačiū už pokalbį.