Statistikos viražai

Knaisiodamasis archyve radau pageltusį leidinuką „1920–1940 Valstybinis Operos teatras“. Kiek pavartęs, prie vieno svetimkūnio, išsiskiriančio dydžiu, pamačiau priklijuotą iškarpą iš 1937 m. rugsėjo 16 d. laikraščio (pavadinimas nenurodytas). Sudomino antraštė „Valstybės Drama ir Baletas skaičiais 1936–1937 m. sezono metų“. Kadangi 1936 m. Lietuvos baletas jau buvo atšventęs savo dešimtmetį, buvo įdomu sužinoti, kaip jis pasikeitė remiantis skaičiais, pateikta statistika. Sakoma, kad statistika rodo tai, ką visi žinome, ir slepia tai, ką norime pamatyti. Bet pabandykime.

Taigi, pirmajame Lietuvos baleto spektaklyje, Léo Delibes’o „Kopelijoje“, dalyvavo 17 atlikėjų (įskaitant baletmeisterį Pavelą Petrovą), o po dešimties metų baleto trupė atrodė taip: „Baleto sąstate yra 22 etatiniai baleto artistai, 5 kandidatai, 11 artistų statistų, iš viso dirbo 38 asmenys.“ Palyginus su dabartine baleto trupe, prieš metus atšventusia devyniasdešimt penktąjį gimtadienį ir turinčia dvigubai daugiau atlikėjų (64 profesionaliai parengtus klasikinio baleto artistus), belieka tik stebėtis, kaip tokia nedidelė trupė per sezoną parodė 39 spektaklius, įskaitant ir baleto studijos spektaklį. Dabartinė trupė, preliminariais skaičiavimais, per jubiliejinį sezoną parodė 52 spektaklius.

Prieškarinės trupės repertuare vyravo klasika: Piotro Čaikovskio „Gulbių ežeras“ ir „Miegančioji gražuolė“, Ludwigo Minkaus „Don Kichotas“, Aleksandro Glazunovo „Raimonda“, Delibes’o „Kopelija“, Riccardo Drigo „Arlekinada“ ir „Užburtoji fleita“, Cesare Pugni „Žirgelis kuprelis“ – iš viso aštuoni klasikinio šokio šedevrai. Be abejo, repertuare buvo ir to meto avangardiniai choreografijos ieškojimai – Carlo Marios von Weberio „Kvietimas šokiui“, Georges’o Auric „Jūrininkai“, Tomo Prestono „Baltosios rožės“ ir „Nykštukas grenadierius“. Populiariausias baleto spektaklis tą sezoną buvo „Don Kichotas“, rodytas 11 kartų, po jo ėjo triptikas „Užburtoji fleita“, „Vienos džiaugsmas“ pagal Johanno Strausso muziką ir „Kvietimas šokiui“ (6 spektakliai), „Gulbių ežeras“, „Kopelija“, „Miegančioji gražuolė“ ir diptikas „Jūrininkai“ ir Nikolajaus Rimskio-Korsakovo „Šecherezada“ (po 4 spektaklius). Bene mažiausiai rodyta „Raimonda“ ir „Žirgelis kuprelis“ (po 2 spektaklius) bei diptikas „Arlekinada“ ir „Nykštukas grenadierius“ (vienas spektaklis). Beje, remiantis pateikta statistika galima nustatyti ir geriausiai lankomus spektaklius. Šioje informacijoje pateikiamas ne tik žiūrovų skaičius, bet ir pajamos, gautos pardavus bilietus – 17 574 žiūrovai teatro kišenę papildė 36 676 litais.

O dabar bandykime pažaisti su ne tokia tolima praeitimi. Taigi per 2020 / 2021 m. sezoną 64 profesionaliai parengti klasikinio šokio atlikėjai žiūrovams parodė 52 baleto spektaklius. Toje gausoje choreografijos klasika nesiekia ir 50 procentų. Visa kita užima arba neoklasika, arba modernusis šokis. Ne kartą esu rašęs, kad mūsų dabartinio baleto artistai yra universalūs atlikėjai, puikiai ne tik įvaldę modernųjį šokį ir jo atlikimo techniką, bet ir gebantys išsaugoti sceninio judesio estetiką. O tai, esant dabartinei tendencijai viską vulgarizuoti, tikrai sunku ir ne visada dėkinga.

Iš klasikinių baletų daugiausiai kartų rodytas „Spragtukas“. Rodomas tik gruodžio ir sausio mėnesį (per mokinių atostogas dėl spektaklio tematikos), parodytas dešimt kartų, „Žizel“ – šešis, „Don Kichotas“ – penkis kartus. Tarp neoklasikos ir moderniojo šokio ryškesnio lyderio nematyti. Klasikinio baleto pavelde dominuoja ribotas skaičius baletmeisterių (Marius Petipa, Levas Ivanovas, Jules’is Perrot), o čia – stebėtina choreografų įvairovė. Besidomintys XXI a. choreografija turi iš ko rinktis. Kam prie širdies grandioziniai pastatymai, gali rinktis Anželikos Cholinos „Barborą Radvilaitę“ arba „Jūrą“ pagal Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziką, nepriekaištingai atliktą M.K. Čiurlionio menų mokyklos mokinių. Ieškantiems atsakymų į opius nūdienos egzistencijos klausimus siūlau pasigėrėti Martyno Rimeikio darbais. Dar yra ir ilgamečio Lietuvos baleto vadovo Krzysztofo Pastoro „Romeo ir Džuljeta“. Rinktis tikrai yra iš ko.

Manau, kad šiuolaikinės baleto trupės profesionalumas leidžia įgyvendinti ir sudėtingiausius kviestinių bei vietinių choreografų sumanymus. Tik ar ilgam? Daug abejonių ir nerimo kelia ne tiek repertuaro sudarymas (kiek vietos jame turi užimti klasika, kiek šiuolaikinė choreografija – atvira diskusijų tema), kiek jo įgyvendinimas. Ar repertuaro planavimas vadinamąja kasetine forma, kai vienas kūrinys rodomas kelis vakarus iš eilės, skatina kūrybinį augimą ir brandumą? Ar kūryba netampa gamyba, kai svarbiausia yra patenkinti paklausą? Atrodo, jau „gaminame“ ne tik atlikėjus, bet ir kūrinius. Ar gali atlikėjas ar atlikėja kelis vakarus iš eilės šokti „Spragtuke“ ar dainuoti „Traviatoje“? Pagrindiniai atlikėjai, ko gero, keičiasi, o kordebaletas ar choras, ką jau kalbėti apie orkestrą? Žinia, rodant kelis vakarus iš eilės nereikia išmontuoti dekoracijų, vežti jas į sandėlius ir atvežti kitas, kad galėtum paruošti kitam spektakliui. Visa tai kainuoja. Tad ir čia labai daug lemia elementarus merkantilizmas. Net keista: atšventėm Valstybės teatro šimtmetį, o nesuprantam ar nebenorim suprasti, kad numojant ranka į Meną jo vietą labai greitai užims surogatinė produkcija, kurios gamyba klesti. O gaila.

P.S. Ir dar viena citata iš iškarpos: „Dramos gastrolių provincijoje išleista kelpinigiams, dienpinigiams ir salių nuomai ir reklamai 888,06 Lt, o pajamų gauta 8274,50 Lt. Vadinasi, prie gastrolių pridėta 612,56 Lt.“ Taigi, jau prieš 84 metus žmonės žinojo, kad norint sukurti tvarią visuomenę reikia investuoti į jos švietimą. Gal todėl ir buvo vos ne kiekviename bažnytkaimyje statomos naujos mokyklos, kuriose per dešimtmetį subrendo karta, sugebėjusi priešintis bet kokios spalvos okupacijai.