Nepastovaus gyvenimo ir minčių judesys

Marija Ivaškevičiūtė, M.K. Čiurlionio menų mokykloje baigusi šiuolaikinio šokio specialybę, pradėjo dirbti Šeiko šokio teatre Klaipėdoje. Bendradarbiavo su tokiais choreografais kaip Agnija Šeiko, Ugnė Dievaitė, Inga Kuznecova, Palle Granhøjus, Daphnis Kokkinos, Vilma Pitrinaitė, Dalija Acin Thelander ir kt. Šoko įvairiuose festivaliuose užsienyje: Vokietijoje, Norvegijoje, Ispanijoje, Maltoje. Už vaidmenį šokio spektaklyje „Klajojančios kopos“ (choreografas Daphnis Kokkinos, 2020) apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“. Taip pat filmavosi architektūros ir šokio projekte „Šokis plius miestas“.

Mokydamasi šokti ir kurdama keitėte miestus. Kokią įtaką jūsų idėjoms ir šokio supratimui daro skirtingos vietos?

Sunku atsakyti, nes patys miestai įtakos kaip ir nepadarė, galbūt tik juose praleistas laikas mokantis skirtingos šokio stilistikos. Gimtuosiuose Šiauliuose įgijau gerą fizinį pasiruošimą ir susipažinau su savo kitaip nei įprasta judančiu kūnu. Vilniuje gilinau žinias apie šokį iš techninės pusės, mokydamasi modernaus šokio bei kitų technikų, o Klaipėdoje pradėjau artėti prie šokimo. Atsirado erdvės tyrinėjimams ir žaidimui su savo judėjimu, kuriam prieš tai, regis, nerasdavau vietos ir kurio taip pavydėdavau stebėdama laisvai improvizuojančius gatvės šokėjus.

Aiškiausias mano, kaip šokėjos, brendimas prasidėjo tada, kai baigiau mokyklą ir pradėjau „virškinti“ informaciją, kurios gavau mokydamasi. Tačiau tai priklausė ne nuo miesto, kuriame gyvenau, o nuo staigaus aplinkos pasikeitimo, įvairesnių būdų kurti ir dirbti su savimi atradimo Klaipėdoje: pradėjusi dirbti teatre suvokiau, kad sukaustydama kūną vien taisyklėmis ir „atskirdama“ jį nuo savo galvos neatrasiu norimos judėjimo laisvės ir malonumo. Visam tam reikėjo laiko, kad galėčiau paleisti savo įsitikinimus ir susirinkti save, kaip šokėją, iš naujo.

Aišku, mano „profesionalios“ šokėjos karjera, viliuosi, dar tik prasidėjo, tad tikiu, kad savo mąstymą apie šokį dar teks pakeisti porą dešimčių kartų ir susikurti kitus įsitikinimus, galbūt ir labiau paveiktus vietos, kurioje tuo metu gyvensiu.

Ar ši kaita, judėjimas atsispindi ir jūsų kūryboje – daro įtaką tam, kaip išreiškiate mintis judesiu?

Taip, ištisinis ir nenustygstantis judėjimas ir nuolatos vykstanti jo kaita, kartais aplinkinių apibūdinama kaip „bėgiojimas“, yra didelė mano asmenybės dalis, pasireiškianti judant. Norėjau pridurti, kad scenoje tas mano atlikimo „sproginėjimas“ ir nešvarumas yra labiau jaunystės, neprofesionalumo dalis, bet tuomet save sustabdžiau ir pagalvojau, kad tai nėra neprofesionalumas, tai labiau nepastovaus gyvenimo ir minčių saviraiškos pliūpsnis, kurį sąmoningai ar nesąmoningai išreiškiu judesiu.

Esate apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“. Ar tokio lygio įvertinimas dar labiau motyvuoja, o galbūt tai – atskaitos taškas?

Jokios motyvacijos tai nepaskatino, bet jos skatinti ir nereikėjo – man įdomu tai, ką darau, ir džiaugiuosi turėdama galimybę užsiimti tuo, kas man patinka. Iš pradžių net kilo noras slėptis, ėmiau galvoti apie kitus, kuriems šis apdovanojimas yra svarbus jų darbo įvertinimas, ir jaučiausi kalta, kad gavau jį tokiu metu. Dabar šie jausmai praeityje. Gal tik kiek juokinga, kai žmonės, sužinoję, kad esu gavusi šį apdovanojimą, ima maloniau su manimi elgtis ir „rimčiau“ į mane žiūrėti, kartais net nematę to, ką darau. Atrodo, kad apdovanojimas kitiems svarbesnis nei man, tai labiau atskaitos taškas jiems.

Kaip apibrėžtumėte savo dabartinį kūrybos etapą?

Dabartinis etapas kupinas kūrybos, tik daugiausia mano galvoje... Šiais metais vienkartinius darbus fabrikuose, sandėliuose, parduotuvėse, kepyklose, restorane derinau su šokėjos profesija. Naktimis prie konvejerio padainuodavau, padarydavau plié, sumąstydavau, kaip vis kitokį kūno raumenį įtraukti, keliant plokštę. Kūrybos buvo ir visada yra daug. Šiuo metu jaučiuosi fiziškai išsekusi, bet prikaupusi itin daug idėjų ir minčių iš šių naujų patirčių ir iš visai kitokio nei man įprastas žmonių rato.

Žvelgiant į per pastaruosius metus kitusias scenos meno išraiškos formas, kas jums artimiau: gyvas pasirodymas scenoje ar šokio filmas?

Nesu mačiusi daug šokio filmų, bet manęs jie taip stipriai neveikia kaip gyvas šokis. Kad ir kaip būtų, visuomet džiaugiuosi matydama šokį, bendradarbiaujantį su kitomis meno formomis, nes scenoje vien „šokis šokis šokis“ manęs irgi nebetraukia.

Ar šiuo metu mąstote apie savo choreografijos kūrimą?

Taip, mąstau, tačiau nenoriu skubėti asmeninės meninės kūrybos kontekste. Šiuo metu šokio srityje jaučiu didelį darbų perteklių, dėl to prisidėti savo kūriniais kol kas neatrodo prasminga.

Dėkoju už pokalbį.