Pirmiausia reikia gerai pažinti kūną

Baigusi šiuolaikinio šokio studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Viktorija Zobielaitė pradėjo šokti Šeiko šokio teatre. Dirbo su įvairiais Lietuvos ir užsienio choreografais: Agnija Šeiko, Aira Naginevičiūte-Adomaitiene, Vyčiu Jankausku, Rachidu Ouramdane’u, Claude’u Brumachonu, Benjaminu Lamarche’u, Samueliu Mathieu, Alexandra Pirici ir kt. Šoko tokiuose spektakliuose kaip „La CALASH La Latin-LT“(choreografas Palle Granhøjus, 2022), „Kill, Baby, Kill“ (choreografė Inga Kuznecova, 2021), „Audros akis“ (choreografas Rachidas Ouramdane’as, 2021), „Boléro-Extended“ (choreografas Granhøjus, 2019), „Pareiškiu – Brandir“ (choreografas Albanas Richardas, 2018) ir kt.

Nemažą jūsų kūrybinio kelio dalį sudaro darbas su prancūzų choreografais ir studijos Liono konservatorijoje. Kokią įtaką ši kultūra padarė jūsų šokio suvokimui?

Pirmas artimas susitikimas su šia kultūra įvyko, kai išvykau studijuoti į Prancūziją. Liono konservatoriją mainų programos studijoms pasirinkau intuityviai, tiesa, numaniau, kad toks pasirinkimas gali būti nemenkas iššūkis. Vis dėlto nepabūgau. Iš tiesų greitai įsiliejau ir pritapau. Jau po pirmos savaitės ėmiau pastebėti, kad Liono konservatorijoje išskirtinai pabrėžiamas ir vertinamas meistriškumas, todėl daug dėmesio skiriama atlikimo technikai. Pirmieji studijų metai ten vadinami parengiamaisiais. Jie skiriami baziniam kūno paruošimui, taikant Fredericko Matthiaso Alexanderio ir „Body-Mind Centering“ metodus. Po jų eina dar treji metai, leidžiantys siekti profesionalaus šokio atlikėjo diplomo. Mokydamasi Lione supratau, kad norint įvaldyti savo darbo įrankį – kūną – pirmiausia reikia jį gerai pažinti. Taip atsiranda jautrumas ir dėmesingumas detalėms, didėja sąmoningumas. Man labai įstrigo vienos ten sutiktos mokytojos pasakyti žodžiai: „Kol žinai, ką darai, gali daryti bet ką.“

Šokio srityje vis dažniau pastebimas Lietuvos ir Prancūzijos tandemas. Kuo šioje šalyje patirtas ir pamatytas šokis jums patrauklus?

Studijuodama Lione turėjau galimybę atlikti ištrauką iš Brumachono ir Lamarche’o šokio spektaklio „D’indicibles violences“. Jame tuo metu mane žavėjo šokis, gimstantis iš kolektyviai šokėjų kuriamos energijos. Prancūzijoje matytuose darbuose taip pat patrauklus pasirodė tarpdiscipliniškumas, kai šiuolaikinis šokis jungiamas su cirku, vaidyba ar kinu. Žinoma, prancūzai visada stebina ir savo atlikimo meistriškumu bei kokybe.

Praėjo pirmieji metai Klaipėdoje. Ar nepasiilgstate prancūziško žvilgsnio į šokį? Galbūt jį papildo darbas Šeiko šokio teatre?

Lietuvos ir Prancūzijos kūrybinio bendradarbiavimo programa „KlaipėDAnse“ iš tiesų buvo viena iš priežasčių, paskatinusių mane prisijungti prie Šeiko šokio teatro trupės. Šioje programoje numatyta kasmet pastatyti po vieną šiuolaikinio šokio spektaklį, rengti meistriškumo kursus šokio mėgėjams ir profesionalams. Dėl šios programos man jau teko dirbti su tokiais prancūzų choreografais kaip Ouramdane’as ir Richardas – dėl to labai džiaugiuosi.

Koks buvo jūsų pirmasis profesionalus sezonas?

Sezonas buvo intensyvus, suteikiantis progų išbandyti save ir leidžiantis patikrinti savo galimybių ribas. Sezoną pradėjau debiutuodama prancūzų choreografo Ouramdane’o spektaklyje „Audros akis“, kurio premjera įvyko festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“. Nusifilmavau šokį bei architektūrą jungiančiame projekte „Šokis plius miestas“, judesiu interpretuodama Kauno verslo centro „Alia“ šiuolaikinę architektūrą. Per trumpą laiką įsiliejau į daugumą Šeiko šokio teatro spektaklių. Teko šokti „Pareiškiu – Brandir“, „Bolero – Extended“, „Kill, baby, kill“, „Nematomi“ (choreografas Mantas Černeckas) ir kt. Pavasarį dalyvavau Granhøjaus šokio spektaklio „La CALASH La Latin-LT“ pastatyme.

Viename interviu esate užsiminusi apie kiną ir šokio filmus. Kokių naujų būdų ir galimybių skleistis šokiui matote šioje meno srityje?

Lietuvoje daugiausia šokio filmo apraiškų buvo galima išvysti per karantiną užsidarius teatrams ir bandant ieškoti alternatyvių būdų pasiekti žiūrovą. Šokio filmas dar menkai išvystytas, bet tikiu, kad tai nemažai potencialo turintis reiškinys, kurį atskleisti galima nuolat eksperimentuojant.

Ar ketinate naudoti kinematografinius principus sceninėje kūryboje?

Prisimenu savo pastarąjį bandymą sukurti šokio spektaklį. Per procesą buvo įdomu save stebėti, bandant suprasti, kaip veikia mano kūrybinis mąstymas, generuojant idėjas ir eksperimentuojant su turima medžiaga. Ne mažiau įdomu buvo stebėti ir tai, kaip sceninis spektaklis mano galvoje tampa šokio filmu. Supratau, kad kūrybinės idėjos man ateina per besikeičiančius, paveikslus primenančius vaizdinius, kurių subtiliausias detales galima pamatyti tik jautria kameros akimi. Galbūt ratui apsisukus imsiu svarstyti, kaip kinematografinius principus pritaikyti sceninėje kūryboje, bet kol kas apie tai negalvoju.

Ar šią vasarą planuojate praleisti kurdama naujus pasirodymus, ar laukia kelionės ir spektaklių rodymai?

Po intensyvaus pirmojo sezono ėmiau galvoti apie poilsį, atostogas, bet, ko gero, jų dar teks palaukti. Turiu didelių svajonių, esu ambicinga ir vis dar noriu mokytis, todėl šįsyk dalį atostogų nusprendžiau iškeisti į kino vaidybos kursus, vyksiančius Paryžiuje. Atrodo, kad laukia spalvinga vasara. Pasisėmusi vaidybos žinių užsienyje, grįšiu prie šokio kūrybos. Teatre kaip tik lauks būsimo šokio spektaklio „Mikado“ kūrybinis procesas kartu su šiuolaikinio šokio kūrėjais Vittoria De Ferrari Sapetto ir Andrea Valfrè.

Dėkoju už pokalbį.