Tretieji talkininkai

Prisiminkime patarlę „Žuvis ieško kur giliau, žmogus – kur geriau“. Nieko nuostabaus, kad visais laikais mūsų baleto kolektyvą papildydavo kitų choreografijos mokyklų auklėtiniai (iki nepriklausomybės atkūrimo tų auklėtinių sąrašą sudarė tik „broliškų“ respublikų – ne šalių! – atstovai). Su Europos ir pasaulio atlikėjais galėdavome susipažinti tik tada, kai jie pereidavo „Goskoncerto“ (sąjunginė muzikos ir šokio atlikėjų kolektyvų likimus ir galimybes „globojusi“ organizacija) atrankos filtrą. Atrodo, ne veltui tų pačių „globotinių“ jis buvo pakrikštytas „Gorekoncertu“. Gal todėl ir pirmieji Vakarų atlikėjai, prasiveržę pro „geležinę uždangą“ ir 1960 m. sušokę pagrindinius vaidmenis Adolphe’o Adamo balete „Žizel“ senajame Operos ir baleto teatre J. Basanavičiaus gatvėje, atrodė kaip ateiviai iš visiškai kito pasaulio. Yvette Chauviré ir Julijaus Algarovo šokis padarė milžinišką įspūdį ne tik tobula šokio technika, bet ir ta spindinčia vidine kultūra, kuri scenoje virsta pasakišku miražu. Deja, tais laikais tokio stebuklo reikėdavo laukti dešimtmečius. Tad tenkinomės gastrolieriais iš Maskvos, Minsko, tuometinio Leningrado, Rygos ar Talino teatrų.

Pasvarstykime, ar galėjo daryti, o jei galėjo – ar darė įtaką Lietuvos baletui kitų mokyklų auklėtiniai, nusprendę apsistoti Lietuvoje. Juk laimės (pagrindinių vaidmenų, spektaklių ir t.t.) ieškoti atvykdavo daugiau negu likdavo. Vieni nusivildavo po pirmo sezono, kiti „pratempdavo“ porą metų ir išskubėdavo kitur, treti likdavo ilgam ir pateisindavo juos pakvietusių arba į darbą priėmusių vadovų lūkesčius. Nemanau, kad verta diskutuoti apie jų įtaką. Juk visi, atvykėliai ir vietiniai, turėjo tuos pačius klasikinio šokio mokyklos pagrindus, grindžiamus Agripinos Vaganovos metodika. Tuo labiau kad ir M.K. Čiurlionio menų mokyklos auklėtiniai laikui bėgant vis greičiau vijosi „kviestinius“, nenusileisdami jiems nei profesionalumu, nei kūrybiniu brandumu. Tad jei svarstome, kas kam darė, jeigu darė, įtaką, pripažinkime, kad ji buvo abipusė.

Prisiminkime Sergejaus Prokofjevo „Romeo ir Džuljetą“, pastatytą baletmeisterio Nikolajaus Bojarčikovo. Du atlikėjai – „čiurlioniukas“ Voldemaras Chlebinskas ir Maskvos choreografijos mokyklos auklėtinis Aleksandras Semionovas bei jų personažai Tebaldas ir Merkucijus. Chlebinsko Tebaldas įkūnijo nueinančių į nebūtį vėlyvųjų viduramžių Homo sapiens atstovą, Semionovo Merkucijus – Renesanso epochą, miestui ir pasauliui pranašaujančią šviesą, gėrį ir meilę. Kai spektaklyje šokdavo šie atlikėjai, jų sukurti personažai tapdavo ta vidine jėga, kuri užgoždavo viską, net nelaimingą meilę.

Merkucijus – ne vienintelis Semionovo vaidmuo. Šokėjo karjerą pradėjęs Kauno muzikiniame teatre, Semionovas netrukus persikėlė į Akademinį operos ir baleto teatrą. Jo repertuare atsiranda didesni ir mažesni vaidmenys, dėmesį patraukiantys nepriekaištinga technika, atskleidžiantys šokėjo artistiškumą, gebėjimą persikūnyti į kuriamą personažą. Ir nors didžiausias Semionovo vaidmuo – Bazilis Ludwigo Minkaus balete „Don Kichotas“, jis buvo nepakeičiamas Juokdarys Piotro Čaikovskio „Gulbių ežere“, kaip ir Kolenas Louiso Josepho Ferdinando Héroldo balete „Tuščias atsargumas“. Kai reikėdavo, Semionovą žiūrovai matydavo ir įvairiuose „dvejetuose“, „ketvertuose“ bei atliekantį kitus epizodinius vaidmenis. Tai buvo patikimas, ištikimas Terpsichorės tarnas, visada pasiryžęs tarnauti pasirinktai bene sunkiausiai – klasikinio baleto artisto – profesijai. Tiesa, tebetarnauja ir dabar – dėsto klasikinį šokį Baleto skyriuje.

Kitas rusų baleto mokyklos auklėtinis Aleksandras Molodovas sėkmingai pritapo lietuviškoje trupėje, nepaisant nemažos konkurencijos, pamažu įsitvirtino pagrindinių klasikinio repertuaro vaidmenų atlikėjų sąraše. Princas Dezirė Čaikovskio „Miegančiojoje gražuolėje“ ir Zygfrydas „Gulbių ežere“, Bazilis „Don Kichote“, Francas Léo Delibes’o „Kopelijoje“ ir grafas Albertas Adolphe’o Adamo „Žizel“, Kolenas „Tuščiame atsargume“ ir Francas Johanno Strausso „Žydrajame Dunojuje“, Tebaldas „Romeo ir Džuljetoje“ ir Žilvinas Eduardo Balsio balete „Eglė žalčių karalienė“ – kūrybinis kraitis išties geras, o kur dar kiti vaidmenys, gal ne tokie ryškūs kaip pagrindiniai...

Laikui bėgant užmirštami ir geriausi iš geriausių, kuriuos prisimename tik įvairių jubiliejų ar švenčių proga. Tačiau jie yra išlikę Lietuvos baleto istorijoje. Išlikę ne tik baleto žvaigždės, bet ir eilinės balerinos bei šokėjai, vadinamasis kordebaletas, be kurio neįmanomas nė vienas klasikinio baleto spektaklis. Apie juos nerašomi straipsniai, jie nekviečiami į televizijos laidas, juos grakščiai apeina didesni ar mažesni apdovanojimai. Nors dauguma dirba tikrai ne dėl apdovanojimų, jie tiesiog negali gyventi be baleto, be to, pragmatikų akimis žiūrint, beprotnamio, pilno suvaidintų ir tikrų aistrų, ašarų ir vilčių. Tas beprotnamis – teatras, pavergiantis visus, pakliuvusius į jo viliojančias pinkles.

Visų nesuminėsi, bet vienas tų pakliuvusiųjų – Jurijus Melnikovas. Ne primarijus, ne solistas, tiesiog baleto artistas, išprusęs, korektiškas, paslaugus kolega, mielai padedantis kitiems, sąžiningai atidavęs visą savo gyvenimą Lietuvos baletui, lietuvių kalbą mokantis ne prasčiau už čia gimusius. Net tyliai atsisveikinęs su scena, Melnikovas liko dirbti teatre, o su baletu palaiko glaudų ryšį dėstydamas duetinį šokį būsimiems solistams ir kordebaleto šokėjams. Tad paklauskime savęs: ar tokie kaip Melnikovas darė įtaką?