Judesys, išlaisvinantis emocijas

Šokėja Vilija Montrimaitė, 2017 m. baigusi Nacionalinę M.K. Čiurlionio menų mokyklą, prisijungė prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro trupės. Sukūrė vaidmenis spektakliuose „Don Kichotas“, „Žizel“ (choreografė Lola de Ávila, LNOBT, 2020), „Amžinybė ir viena diena“ (choreografas Itzikas Galili, 2019), „Pachita“ (2021) ir kt.  

Kodėl pasirinkote šokėjos kelią?

Nuo pat mažens buvau ganėtinai ekspresyvus vaikas, ištaikiusi progą artimųjų dėmesį patraukdavau šokiais arba dainomis. Paskatinta mamos, darželyje ėmiau mokytis pramoginių šokių pradmenų. Susidomėjimas jais tik didėjo, todėl ir pradinėse klasėse užsiėmimų nenutraukiau. Žinoma, tuo metu man tai buvo hobis ir tapti profesionalia šokėja netroškau – visą dėmesį skyriau bendrojo lavinimo pamokoms arba žaidimams kieme.

Tačiau atėjus laikui pasirinkti, į kokią kitą mokyklą eisiu, buvau pastebėta ir sulaukiau pasiūlymo išbandyti jėgas stojant į Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių. Gerai apsvarsčiusi šią mintį su tėvais, suvokiau, kad galbūt tokios galimybės pražiopsoti nereikėtų, ir taip prasidėjo mano pasiruošimas stojamiesiems. Teko nuo nulio mokytis baleto meno subtilybių, bet po metų darbo įstoti pavyko. Peržengusi mokyklos slenkstį supratau, kad reikės atiduoti 120 procentų jėgų ir laiko, nes kiti mokiniai buvo labai talentingi ir nuo mažų dienų degė noru siekti baleto karjeros.

Ar iškart pajutote meilę šokiui, ar ją reikėjo išsiugdyti?

Negaliu pasigirti meile baletui iš pirmo žvilgsnio. Žaviuosi kitų balerinų istorijomis apie pirmą užburiantį baleto spektaklį, paskatinusį pasirinkti šį kelią. Man taip neatsitiko. Tarp mano ganėtinai trumpalaikių svajonių buvo daug įvairių profesijų, tokių kaip aktorė, žurnalistė, dizainerė ir t.t. Tačiau artimiau susipažinusi su baletu netrukus šiai profesijai pajutau pagarbą ir meilę – šie jausmai neišblėso iki šiol.

Šokote Itziko Galili spektaklyje „Amžinybė ir viena diena“, jungiančiame poeziją, operą ir šokį. Kaip, jūsų manymu, šokis ir kitos menų šakos susipina tarpusavyje?

Skirtingos menų rūšys visada gali rasti kelią viena pas kitą, nes, manau, jos visos yra žmogaus fantazijos ar dvasios troškimų pasekmė. Kadangi menų šakos glaudžiai susijusios, jos lengvai gali padėti viena kitai atsiskleisti ir pasirodyti vis kitomis spalvomis. Sukurta judesių kombinacija gali iš karto sukelti asociacijas su kokiu nors muzikos kūriniu ar paveikslu, taip pat ir su literatūra, architektūra ar kitomis menų rūšimis, nes viskas, ką matome ar girdime, gali paskatinti kurti ir pasinaudoti visomis įmanomomis priemonėmis norimam rezultatui gauti. Menas nenustoja bendradarbiauti.

Kokie kūrėjai ir kūriniai jus įkvepia kurti naujus vaidmenis?

Einant šokėjos keliu teko matyti nemažai nuostabių kūrėjų ir jų darbų. Kiekvienas pamatytas ar išgyventas kūrinys yra savitas ir vertas paminėjimo. Iki dabar manau, kad tas, kuris kuria, yra drąsi ir stipri asmenybė. Šis darbas reikalauja didelio atsidavimo, todėl ko nors išskirti nenorėčiau.

Jei kalbame apie įkvėpimą, mane labiausiai veikia minimalistiniai ir gana abstraktūs darbai, turintys paslėptų sąsajų ar metaforų, kurias žiūrovas ir atlikėjas gali savaip interpretuoti.

2020 metų „Kūrybiniame impulse“ šokote Živilės Baikštytės miniatiūroje „Pasikalbėkim“. Kaip šokėjas perteikia pokalbį be žodžių?

Mano nuomone, norint vienam kitą suprasti žodžiai dažnai nebūtini. Ryšiui užmegzti užtenka žvilgsnio, gesto ar prisilietimo. Mūsų kūnai ir sąmonė yra labai gabūs perduoti bei priimti informaciją.

Taip yra ir su šokiu: jis perteikia mintį judesiais, gali papasakoti ilgiausią istoriją, kurią tikrai supras daugelis. Emocija, kūno kalba, įvairūs choreografiniai sprendimai padeda bendrauti tiek artistams tarpusavyje, tiek su žiūrovu.

Kaip šokėjas atranda ryšį su publika?

Manau, kad bendraudami vieni su kitais žmonės vertina pašnekovo nuoširdumą ir iškart jį pajaučia. Tikrumas ir atvirumas man yra paveikiausi bruožai. Šalia žmonių, turinčių šias savybes, būti lengva ir ramu – jie kelia pasitikėjimą.

Tikiu, kad taip pat yra ir su scena. Žiūrovas jaučia artisto nusiteikimą, jo būseną. Jei šokėjas netikės savo jėgomis, eis į sceną neatvira širdimi ar jam tiesiog nepavyks įsijausti į personažą, publika viską perpras ir juo nepatikės.

Aišku, žiūrovų reakcija taip pat labai svarbi, nes gaudami atgalinį ryšį šokėjai jaučia palaikymą ir, atrodo, net papildomų jėgų atsiranda. Todėl manau, kad norint užmegzti abipusį kontaktą nuoširdus išgyvenimas yra be galo svarbus.

Šių metų pradžioje sukūrėte Mersedes balete „Don Kichotas“. Į kokius vaidmenis įsikūnijate lengviausiai?

Jaučiu, kad mane traukia vaidmenys, pasižymintys ryškiu charakteriu, o toks personažas reikalauja ne tik gero techninio pasirengimo, bet ir vaidybos bei stipraus jausmo, vidinės ugnelės. Manau, žaviuosi tokiais personažais todėl, kad pati esu emocionali, dažnai vadovaujuosi jausmais ir kartais susiduriu su išmėginimu, kaip juos įgarsinti balsu, nes jausmas toks stiprus, o išsakytas garsiai, atrodo, nublanksta.

Sužinojusi, kad turėsiu paruošti Mersedes vaidmenį spektaklyje „Don Kichotas“, neslėpiau susijaudinimo, nes būtent šis personažas susideda iš visų prieš tai minėtų, man svarbių komponentų. Aišku, šio vaidmens paruošimas reikalavo daug darbo ir apmąstymų, tačiau diena po dienos nuoširdžiai tuo mėgavausi.

Kokį personažą norėtumėte įkūnyti ateityje?

Mėgstu svajoti, bet konkretaus vaidmens, kurį norėčiau sušokti, nesu užsibrėžusi. Manau, tikslai ir svajonės linkę keistis, kaip ir žmogus. Netikėtai gauti šansai gali pasirodyti esantys daug mielesni širdžiai nei ilgai kurtos svajonės. O darbo procesas ir įgytos patirtys man yra neįkainojami, nes būtent taip artistas auga ir plečia savo žinių bagažą.

Sukūrėte ne vieną vaidmenį tiek šiuolaikiniuose šokio spektakliuose, tiek klasikiniuose baletuose. Kokie spektakliai jums labiausiai įsiminė?

Įsimintiniausi spektakliai man yra tie, kuriuose šokti ar juos stebėti – vis naujas atradimas; tie, nuo kurių kūnas eina pagaugais, o baigus pasirodymą nesinori palikti scenos. Kol kas LNOBT tokius jausmus sukėlė Martyno Rimeikio „Procesas“ ir šio choreografo vienaveiksmis baletas „Dienos minutės“, Roberto Bondaros „Čiurlionis“ bei Anželikos Cholinos „Barbora Radvilaitė“.

Kaip ruošiatės skirtingiems vaidmenims?

Per dar neilgą savo karjerą aiškios rutinos nesusikūriau, tačiau ką tikrai visada darau – dar neprasidėjus repeticijoms domiuosi laukiančiu spektakliu ir kuriamu vaidmeniu. Skubu naršyti internete, atsiversti užrašus iš mokyklos ar studijų laikų, kad kuo geriau įsigilinčiau ir suprasčiau kontekstą.

Geriau pažinus personažą prasideda įtemptas repeticijų maratonas, kai siekiama artistą parengti tiek techniškam šokio atlikimui, tiek charakterio ryškinimui. Per visą darbo laikotarpį pastebėjau, kad tampu jautresnė, todėl ieškau būdų susikaupti. Paprastai stengiuosi išeiti pasivaikščioti arba leisti laiką gamtoje.

Taip pat stengiuosi kiek įmanoma daugiau laiko skirti miegui. Jei turime pertrauką tarp repeticijų, visada pasinaudoju proga nusnausti. Taip atsigaunu ir su naujomis jėgomis vėl galiu dirbti.

Ką jums reiškia judesys ir šokis?

Pirma į galvą šovusi skambi mintis – gyveni, kad judėtum, ir judi, kad gyventum. Sunku net įsivaizduoti gyvenimą be judesio. Juk mes ir visa visata esame sudaryti iš nuolatinio judėjimo. Kita vertus, šokį suprantu kaip pasirinkimą ar troškimą įsigilinti į savo judėjimo įpročius, galbūt iš jų išsilaisvinti, išreikšti emocijas, atverti savo kūrybines galias, kurti meną ar tiesiog tokiu būdu lavinti savo kūną. Tai viena iš mūsų išraiškos formų ir, manau, judesio ar šokio vyksmas neįmanomas vienas be kito.

Gerai pagalvojus mes, šokėjai, skiriame didelę laiko dalį darbui salėje, tai jau yra tapę mūsų rutina, todėl, sakyčiau, šokis jau yra mūsų judesys, o tai – tikra dovana.  

Ačiū už pokalbį.