Gyvas valingumo pavyzdys

Dauguma mūsų žino tokią patarlę: pyragas kepa ne taip, kaip bobutė nori, o kaip krosnis iškūrenta. Ją kartais prisimenu rašydamas apie Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos choreografijos skyriaus laidas. Prisimindamas tą ar kitą choreografijos skyriaus auklėtinį ar auklėtinę stengiuosi suprasti, kodėl Fortūna vienus globoja, o kitiems atsuka nugarą.

Žinau, kad visi jie skirtingi ne tik tarpusavyje – skirtingos ir laidos. Skirtingos savo profesiniu parengimu, žiniomis, sąlygomis, kuriomis teko ne tik mokytis, bet ir dirbti. Tačiau tas laidas vienija aksioma – nepaneigiamas pulsuojantis progresas. Ir tai, kas anksčiau buvo „neįkandama“ ne tik jaunesnių grupių mokiniams, bet ir absolventams, šiandien nieko nestebina, kai skyriaus auklėtiniai puikiai susitvarko su neadaptuotu klasikinio baleto tekstu. Niekas neabejoja būsimų balerinų ar šokėjų noru šokti profesionalioje scenoje, deja, kartais tą norą nustelbia kasdienis alinantis darbas. Ir kai tik paaiškėja, kad būsimus aplodismentus, ovacijas rampos šviesoje reikia „užsitarnauti“ gausiai aplaistant prakaitu, atsiranda psichologinis diskomfortas – nepasitenkinimas savimi perauga į nepasitenkinimą mokytojais, bendraklasės tampa konkurentėmis, o praėjus net dešimtmečiams „...iš miegų pažadina košmaras apie tuos laikus, kai šokdavo baletą“. Ir tas nepasitenkinimas dažnai lydi visą likusį ne tik kūrybinį gyvenimą, verčia ieškoti būdų, kaip įprasminti save, įrodyti kitiems, kad esi vertingesnis. Gal todėl viešojoje erdvėje kartais pasirodo „egzotiškų“ pasakojimų apie nuolatinį badavimą, nes to reikalavo mokytoja, arba kad šokti reikėjo kenčiant skausmą. Toks įspūdis, tarsi tai buvo net ne „sukarinta mokykla“, o konclageris.

Viena labai produktyvi buvusi baleto artistė prisimena: „Tu po aštuonias valandas  žiūri į veidrodį. Žiūri, žiūri, žiūri ir su laiku pradedi matyti save iš tikrųjų kreivą, storą, šleivą, nieko nesugebančią, o tau dar sako – tu nieko nedarai, tu nedirbi, tu tingi.“ Bet, kiek žinau, klasikinio šokio pamoka trunka daugiausia pusantros valandos, na, geriausiu atveju dvi, o ir veidrodis skirtas tam, kad matytum savo klaidas. Manau, viešinant nuoskaudas reikėtų pagalvoti ir apie savo indėlį į Lietuvos baletą.

Nepaisant tokių pranašysčių ir teiginių, ne tik Lietuvos baletas, bet ir M.K. Čiurlionio menų mokyklos choreografijos skyrius stiebėsi į kitą lygį. 1987 m. su klasikinio baleto alma mater atsisveikino XVIII laidos absolventai – J. Aleknavičiūtė, A. Charkovaitė, M. Dedel, D. Kupstaitė, A.A. Petrauskaitė, S. Sidorenko, V. Karpušenkovas, V. Ramanauskas. Džiugu, kad ir šios laidos absolventai iki šiol su dėkingumu prisimena savo mokytojus Nataliją Nagač, Aliodiją Ruzgaitę, Nataliją Sodeikienę, Eleną Švedai, Antaną Beliukevičių. Ne visi buvo priimti į Operos ir baleto teatrą, tačiau Asta Charkovaitė ir Deimantė Kupstaitė Vilniaus scenoje bei Asta Petrauskaitė Kauno muzikiniame teatre neapsiribojo dalyvavimu masiniuose šokiuose.

Iki šiol daugelis prisimena Kupstaitės Alyvų fėją bei princesę Floriną Piotro Čaikovskio „Miegančiojoje gražuolėje“ ir Charkovaitės Amūriuką Ludwigo Minkaus „Don Kichote“, kitus jų sukurtus vaidmenis klasikiniuose spektakliuose. Vis dėlto manau, kad, nepaisant puikių Kupstaitės profesinių duomenų, jos kūrybiniam potencialui nebuvo lemta (kažkodėl) visiškai atsiskleisti. Gal tada buvo „žvaigždžių“ perteklius, gal nebuvo tinkamo repertuaro, gal visų tų aplinkybių visuma suvaidino savo vaidmenį, „užgesindama“ perspektyvią klasikinio baleto atlikėją. Daug vilčių į Kupstaitę dėjo ir jos mokytoja Ruzgaitė, rašiusi: „Ypač buvo malonu dirbti su Deimante Kupstaite. Prisimenu repeticijas su jos bendraklasiu Viktoru Karpušenkovu, kai repetavome Pelenės vaidmenį Prokofjevo balete „Pelenė“.“ Belieka tik džiaugtis, kad Kupstaitė, atsisveikinusi su profesionalia scena, liko ištikima baletui – ruošia ateinančią kartą. Ir jau dabar tie, kas domisi šia meno šaka, laukia, kada LNOBT scenoje pasirodys Deimantės Karpušenkovienės mokinės Milda Luckutė, šiuo metu tęsianti studijas Vokietijoje, ir Nora Straukaitė, šį vėlyvą pavasarį atsisveikinsiančios su savo mokytoja. Mokytoja, kuri nepamiršo savo Mokytojos Ruzgaitės: „Mumis, susirinkusiomis į Meno mokyklą iš visos Lietuvos, Aliodija Ruzgaitė rūpindavosi kaip mama. (...) Ji mums buvo gyvas valingumo pavyzdys. Savo pavyzdžiu įtikino, kad tik nuosekliai dirbant galima pasiekti rezultatų.“

Išties, tai puikiausias pavyzdys, kad nuoseklus pedagogų darbas, gebėjimas perduoti mokiniams, o mokinių gebėjimas priimti tai, kas perduodama, duos tuos rezultatus, kuriais mes jau šiandien didžiuojamės.