Šokis
Lukas Karvelis – šokėjas, savo kūryba laužantis nusistovėjusias normas. Jis ardo bei tyrinėja tokias temas kaip priklausomybė, tapatybė, lytis, emocija, krytis ir judesys. Baigęs šokio studijas Nyderlanduose, pasirodė Brazilijos, Italijos, Danijos, Izraelio, Prancūzijos, Švedijos ir kitų šalių scenose. Sukūrė tokius monospektaklius ir performansus kaip „Blank Spots“, „Theo“ ir kt. Su šokėja Julija Stankevičiūte šoko spektaklyje „Derybos“ (choreografė Viktorija Bobinaitė, „Menų industrija“, 2021).
Kaip jūsų gyvenime atsirado šokis?
Šokis tapo vienintele forma, kurioje jaučiausi iki galo suprastas ir suprantantis save. Šokdamas galėjau išsikrauti ir kaip vaikas, ir kaip paauglys. Šokį naudojau stengdamasis pažinti save ir kartu save realizuoti. Atrodė, kad kitose srityse, mokyklos suole nesuprantu pasaulio, o pasaulis – manęs, bet šokis padėjo man būti su išoriniu pasauliu.
Lietuvoje baigėte M.K. Čiurlionio menų mokyklą, o vėliau dirbote visame pasaulyje kartu su daugybe garsių choreografų, tokių kaip Marina Mascarell ar Anouk Van Dijk. Kuo skiriasi lietuvių ir užsienio publika?
Apskritai viskas labai skiriasi: nuo darbo specifikos iki vietos, kurioje dirbi. Lietuvoje jaučiu daugiau jaudulio vien dėl to, kad pažiūrėti pasirodymo ateina šeima, giminės ir draugai. Užsienyje viskas priklauso nuo paties projekto: ar spektaklis statomas didžiuliame teatre, ar tai nepriklausomo menininko projektas, ar tą projektą darau pats. Priklauso nuo organizacijos, su kuria dirbi, tačiau pats žiūrovas tikrai skiriasi.
Pastaruoju metu pastebiu, kad Danijoje ar Vokietijoje žmonės daugiau ploja ir stojasi, o Lietuvoje emocijos išreiškiamos santūriau ir pats žiūrovas spektakliui yra šiek tiek kritiškesnis.
Monospektaklyje „Blank Spots“ derinate tautinio paveldo detales su drag elementais. Kaip kyla tokių performansų idėjos?
Neužsiimu drag, tačiau žaidžiu su lytiškumo sąvoka. „Blank Spots“ norėjau sukurti neaiškų personažą, į kurį pažiūrėjęs negalėtum atskirti, ar tai vyras, ar moteris: siekiau pabėgti nuo dviejų lyčių apsiribojimo. Tiek vyrišką, tiek moterišką dalį stengiausi pajausti po lygiai.
Dažniausiai idėjos ateina tuomet, kai stebiu save: savo augimą, tai, kas tuo metu man rūpi ir kokios diskusijos vyksta mano aplinkoje. Skirtingos kultūros, miestai, žmonės, vietos keičia mane ir duoda erdvės save pažinti, o per tai ateina kūryba.
Kaip atrodo jūsų kūrybinis procesas?
Esu išsikėlęs užduotį vaikščioti po knygynus ir rinktis knygas. Prieš pradėdamas skaityti kartais jaučiu, kad knyga visiškai nesisieja su tuo, ką šiuo metu kuriu, bet kartais pasidaro taip įdomu, kad ji tampa tyrimo dalimi. Stengiuosi daug užsirašyti, o tada jau su surinkta teorine medžiaga einu į salę ir bandau tai realizuoti per improvizacines užduotis ir personažus.
Dažnai idėjas įgyvendinti padeda dekoracija ar kostiumas, kurį jau būnu išsirinkęs. Į salę kuprinėje atsinešu personažą, kuris gims tuomet, kai tuos drabužius apsirengsiu ir pamėginsiu pajausti, koks yra pats personažas.
Viena kūrybinio proceso dalis yra labiau poetiška – tyrimo, galvojimo, kita – žaisminga, kai išbandai savo ribas ir atrandi naujus rėmus, naujus kelius, kuriais gali eiti, ir pasidaro labai įdomu dėlioti visiškai skirtingus ėjimus į vieną. Pavyzdžiui, kaip ekstravagantiškas personažas su aukštakulniais ir peruku gali jausti laisvą krytį arba tai, kad jis gali būti beprotiškai jautrus ir pažeidžiamas.
Kuriate ryškius charakterius. Ar skirtinguose spektakliuose išreiškiate tą pačią personą, ar personažų tapatybė kinta?
Visi mano personažai skirtingi, tačiau jie nevertina savęs rimtai ir turi panašų energijos lauką. Personažai atsiranda pamažu, sluoksnis po sluoksnio. Visi esame labai sudėtingi žmonės, todėl norisi, kad kiltų priešpriešų. Tikrame gyvenime ryškiausios asmenybės slepia daug liūdesio. Man svarbu apie tai kalbėti ir gilintis, kodėl taip vyksta. Personažai atsiranda iš manęs, mano asmenybės dalių, taip pat iš pažįstamų žmonių. Susikūręs personažą gali keliauti į utopiją, arba atvirkščiai – į tam tikrą distopiją.
Kiek per savo kuriamus pasirodymus improvizuojate?
Į temą visada einu per improvizaciją, taip pat improvizuoju su sugalvotu personažu ar kuriamu judesiu. Vėliau ateina kritinis momentas, kai jaučiu, jog laikas pradėti viską dėlioti, statyti, kad būtų aišku, ir spektaklis tampa sustatytas. Trečiame etape palieku pastatytą pamatą, bet grįžtu prie pirminės improvizacijos.
Performanse „Theo“ nagrinėjote priklausomybės temą. Kodėl norisi kalbėti apie tai?
Galima galvoti, kad tai sunki ir skaudi tema, bet ją nagrinėjau, nes man įdomu. Vietoj tamsos matau šviesą. Man įdomu, kaip tai veikia, kodėl vieniems žmonėms yra taip, o kitiems – kitaip, kokiais būdais galima padėti ir kaip yra matomas pasaulis iš vienos ir kitos perspektyvos.
Prieš „Theo“ visada egzistuoja baimės elementas, nes jį rodome autobusų stotelėse. Ir nors performanso griaučiai sudėti, niekada nežinau, kas bus aplinkui. Kadangi pasirodymas susijęs su žmonėmis ir tuo, kas tuo metu vyksta, kaskart būna jaudulio, nes niekada nežinai, kaip jis klostysis, bet, manau, jaudulys ir yra visas šio spektaklio grožis. Kuo daugiau kartų rodžiau „Theo“, tuo lengviau nardžiau pasirodyme.
Žmonių reakcijų į „Theo“ būna visokių: nuo didelio įsitraukimo, meilės iki neapykantos. Norėjau, kad žmonės tiesiog būtų gyvi, o emocijos mus ir padaro gyvus, todėl sukėlęs emociją jaučiu, kad performansas pavyko.
Kaip gimsta judesys?
Judesys gimsta kūne. Jis gimsta čia ir dabar iš to, ką sugėriau būdamas, patirdamas, praktikuodamas skirtingas technikas. Tai pasaulio pajautimas per kūną. Judesys ateina iš vidinio santykio su savimi ir pasauliu.
Judesyje mane labiausiai domina krytis. Žmogus niekada nebuvo sukurtas tam, kad nušoktų nuo aukštos uolos arba skristų, o šokdamas jaučiuosi lyg žmogus, patiriantis laisvąjį kritimą. Dažniausiai kyla adrenalinas ir už to užsikabinama, vėliau norisi dar kartą tai išmėginti. Man taip yra su šokiu. Bandau rasti laisvo kryčio momentus.
Šiuo metu dirbu su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos trečio kurso šokio specialybės studentais, su jais ir aiškinamės, kas yra krytis. Ką reiškia kristi į kito žmogaus rankas užsimerkus / atsimerkus, ką reiškia, kai tavo kūnas krinta į viršų, ar tai apskritai įmanoma? Ką reiškia, kai kūnas krinta spirale? Kaip ilgai kūnas gali kristi? Kaip kinta jo svoris ir pats jo suvokimas? Šiuo metu sėkmingai ieškau ir iš šios praktikos noriu kurti savo naują spektaklį.
Kodėl pasirinkote nagrinėti takios tapatybės (angl. fluid identity) temą?
Nuo pat vaikystės man buvo įdomu, kodėl aš, kaip berniukas, negaliu apsirengti suknelės ir už tai turiu būti gėdinamas suaugusiųjų, arba kodėl taip nedera daryti, nes man iš tikrųjų tai beprotiškai patiko: žaisti su sese, drauge su ja daryti performansus.
Tai skaudžiai ėjo su manimi per gyvenimą: atrodė, kad ši mano dalis pasauliui netinka ir privalau keistis. Jaučiu, kad tik dabar atsigriebiu už visą savo vaikystę ir paauglystę. Man be galo svarbu atiduoti duoklę sau pačiam kaip vaikui ir gerai pasilinksminti su suknelėmis, aukštakulniais, perukais, ir tai – mano, kaip kūrėjo, kaip žmogaus, dalis.
Kaip manote, kodėl žmonės įtariai žiūri į šiuolaikinio šokio spektaklius?
Lietuvoje šiuolaikinis šokis dar labai jaunas. Daug jaunų žmonių išvažiuoja studijuoti į užsienį ir grįžta apie šiuolaikinį šokį įgiję naujų, įvairių žinių. Modernus šokis pasižymi tuo, kad yra labai platus, bet Lietuvoje vyrauja požiūris, kad šokėjai kažką eksperimentuoja, o baletas – aukščiausia meno forma.
Užsienyje modernaus šokio tradicija gyvuoja daugiau metų ir požiūris į šiuolaikinį šokį visiškai kitoks: yra daugiau trupių, didesnis finansavimas, daugiau kviestinių mokytojų, žinomų choreografų. Pabrėžiama, kad šiuolaikinis šokis yra svarbus.
Savo mamai visada sakau: šiuolaikinio šokio spektakliuose nereikia nieko suprasti. Pats nesuprantu, ką žmonės nori suprasti. Šiuolaikiniame šokyje svarbiausia ne suprasti, o pajausti, nes svarbiausia yra kūnas ir judesys.
Ačiū už pokalbį.
