Šokis perteikia daugiau nei žodžiai

Šokėjas Jeronimas Krivickas, 2013 m. baigęs M.K. Čiurlionio menų mokyklą, kelerius metus mokėsi Ženevos šokio centre. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) sukūrė ne vieną svarbų vaidmenį ir klasikiniuose, ir šiuolaikiniuose baletuose. Atliko pagrindinius vaidmenis spektakliuose „Spragtukas“, „Čiurlionis“ (choreografas Robertas Bondara, 2013), „Piaf“ (choreografas Mauro Bigonzetti, 2017), „Žizel“ (choreografė Lola de Ávila, 2020) ir daugelyje kitų. Žinomiausias jo vaidmuo – Jozefas K. choreografo Martyno Rimeikio balete „Procesas“. Šį vaidmenį atliko ne tik Lietuvoje, bet ir gastrolėse Čekijoje, taip pat spektaklio įrašas rodytas per kanalą „Mezzo“. Už šį bei Veidrodžio vaidmenį Itziko Galili spektaklyje „Amžinybė ir viena diena“ Krivickas nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“.

Ar keitėsi jūsų požiūris į šokį ir baletą nuo mokyklos laikų?

Žinoma, augant keitėsi ir mano suvokimas. Ne tik apie baletą, bet ir apie šokį iš esmės. Vaikystėje pradėjęs mokytis M.K. Čiurlionio menų mokykloje neįsivaizdavau, kad šokis galėtų reikšti ką nors kita, kas nebūtų susiję su baletu. Man tai atrodė neatsiejama, tačiau laikui bėgant mano akiratis plėtėsi, pradėjau suprasti, kad šokio pasaulis yra kur kas platesnis ir ne toks ribotas.

Kaip baletas suformavo jus kaip asmenybę?

Baleto menas pagrįstas griežta disciplina. Jis reikalauja didžiulių valios pastangų, užsispyrimo ir kantrybės. Vaikystėje tai buvo nemenkas išbandymas, tačiau kaip tik tai ir suformuoja jauno žmogaus savimonę bei tvirtą charakterį. Baletas, be abejonės, yra viena mano, kaip asmenybės, susiformavimo ir augimo priežasčių.

Baigęs M.K. Čiurlionio menų mokyklą stažavotės Ženevos šokio centre. Kokių naujų patirčių įgijote?

Šį studijų laikotarpį galėčiau išskirti kaip vieną svarbiausių savo kūrybiniame kelyje. Gyvenimas kitoje šalyje, iš pedagogų Ženevoje įgytos naujos žinios praplėtė pasaulėžiūrą ir papildė mano suvokimą bei žinias apie baleto meną.

Per dvejus mokslo metus teko daug keliauti, dalyvauti atrankose didžiuosiuose Europos baleto teatruose. Turėjau galimybę pamatyti ir suprasti, kas iš tiesų yra konkurencija, kai į salę suguža apie šimtą jaunų baleto artistų ir visi nori būti geriausi, pastebėti. Šios patirtys neįkainojamos – grūdina šokėjo charakterį.

Žinomiausias jūsų vaidmuo – Jozefas K. balete „Procesas“. Kaip jam ruošėtės ir kokį Jozefą K. norėjote sukurti?

Jau per pirmas „Proceso“ repeticijas supratau, kad Martyno Rimeikio choreografija man labai artima. Kai kūriau vaidmenį, nekilo jokio vidinio konflikto, nutiko priešingai – išsikėliau tikslą kuo tiksliau perteikti choreografo mintį.

Žinoma, pati spektaklio choreografinė kalba – nemenkas iššūkis. Ji reikalauja didelio emocinės ir fizinės energijos krūvio, todėl net ir dabar, jau prabėgus keleriems metams po „Proceso“ premjeros, galiu pasakyti, kad Jozefo K. vaidmens kūrimo procesas – nesibaigiantis.

Šokote ir kituose šiuolaikiniuose baletuose: Rimeikio „Dienos, minutės“, „Šventasis pavasaris“, taip pat Galili šokio operoje „Amžinybė ir viena diena“. Ar kiekvienas vaidmuo – naujas etapas, o gal buvusiųjų tąsa?

Kiekvienas naujas vaidmuo – patirtis, praturtinanti mane kaip asmenybę ir kūrėją. Ji suteikia mano šokiui vis daugiau naujų spalvų, todėl kiekvieno vaidmens dalelė lieka manyje ir keliauja kartu į naujus vaidmenis.

Šokate ne tik šiuolaikiniuose, bet ir klasikiniuose baletuose, kuriuose viskas apskaičiuota ir atidirbta iki tobulumo. Kaip čia atsiskleidžia šokėjas?

Klasikiniame balete, kaip ir bet kokiame šokyje, nepaisant stiliaus, šokėjas atskleidžia gebėjimą valdyti kūną, perteikia, kaip laisvai juo „kalba“. Klasikinis baletas unikalus savo tikslia, apskaičiuota ir iki smulkiausių detalių sustyguota choreografija. Dėl to atlikėjui tenka nemenkas išbandymas, laisvai ir savitai interpretuojant, sukurti personažo charakterį, kai esi įspraustas į griežtus choreografinius rėmus.

Kokia sunkiausia šokėjo užduotis scenoje?

Manau, viena sunkiausių ir svarbiausių atlikėjo užduočių – užmegzti ryšį su publika: savo šokiu įtraukti žiūrovus, kad jie panirtų į baleto, spektaklio istoriją ir drauge su šokėju išgyventų tikras emocijas. Tai turėtų būti įvykis jų gyvenime, į kurį jiems norėtųsi sugrįžti.

Ar stengiatės susitapatinti su kuriamais veikėjais?

Iš tiesų net nebandau susitapatinti, veikiau stengiuosi racionaliai analizuoti veikėjų elgesį ir veiksmų pagrindą, suprasti juos užklupusių emocijų priežastis. Tokia analizė padeda geriau pažinti veikėją ir kuo realistiškiau, kuo tikriau atskleisti jo vidinius išgyvenimus.

Kokius vaidmenis išskirtumėte kaip sudėtingiausius?

Iš visų mano sukurtų vaidmenų kaip sudėtingiausią išskirčiau „Proceso“ Jozefą K. – dėl unikalios, be galo išraiškingos choreografinės kalbos ir sudėtingos kūrinio temos.

Kas jums yra šokis?

Šokis man yra kalba, kartais perteikianti gerokai daugiau nei tada, kai savo mintis ir emocijas išreiškiame žodžiais.

Ačiū už pokalbį.