Šokis
Baigusi Anglijos nacionalinę baleto mokyklą Jade Isabella Longley prisijungė prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) trupės. Sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Korsaras“, „Bajaderė“, „Don Kichotas“, „Spragtukas“, „Čipolinas“ ir kt. 2019 m. pelnė Metų baleto vilties titulą.
Kada prasidėjo Tavo šokio karjera?
Mano, kaip šokėjos, karjera, manau, prasidėjo paskutiniais mokyklos metais. Mokiausi ir treniravausi Anglijos nacionalinėje baleto mokykloje ir mums labai pasisekė, kad turėjome galimybę kelis kartus dirbti su trupe. Pirmąją pažintį su teatru įvardyčiau kaip džiugią ir įkvepiančią. Mane labai motyvavo laikas, praleistas užkulisiuose stebint, kaip pagrindiniai šokėjai repetuoja ir pasirodo. Be to, egzistuoja malonus teatro jaudulys. Nežinau, kaip tiksliai apibūdinti, tačiau tai energija, kuri yra tik teatre: muzika, scenografija, kostiumai – visa tai sukuria spektaklį ir suteikia publikai naujų patirčių, o menininkui sukelia priklausomybę.
Nuo 2018 m. šoki LNOBT trupėje. Kokios aplinkybės atvedė Tave į Lietuvą?
Į Lietuvą atvykau baigusi mokyklą. Paskutiniais mokymosi metais perėjau atranką ir pasirinkau Lietuvą – apsilankiusi šalyje ir pajutusi gerą atmosferą trupėje. Taip pat mane patraukė ir repertuaras.
Kaip sekėsi prisitaikyti Lietuvoje?
Tikrai prireikė laiko, kol susitaikiau su faktu, kad nesuprantu kalbos. Sunku priprasti prie to, kad jautiesi sutrikusi. Niekad anksčiau neteko atsidurti situacijoje, kurioje man reikėtų kitų žmonių pagalbos, kad suprasčiau, kas vyksta. Tai pirmas kartas, kai gyvenu toli nuo gimtosios šalies. Džiugu, kad trupė labai maloniai priėmė ir žmonės visada man padeda.
Sunkiausias metas buvo tarp dviejų karantinų: visą tą laiką praleidau Lietuvoje, nes keliauti tuo metu buvo sudėtinga, ypač į Didžiąją Britaniją. Tokį ilgą laiką nematyti šeimos labai sunku. Tikiuosi, jie greit galės gyvai pamatyti mane šokančią.
Kaip apibūdintum savo kelionę šokio pasaulyje?
Kartą mokytoja pasakė, kad mano, kaip šokėjos, karjera bus banguota. Patirsiu ir pakylėjimų, ir nuosmukių, ir reikia tai priimti. Suprasti, ko tau iš tiesų reikia tuo momentu. Nuolat to mokausi. Kartais jaučiuosi labai savimi nusivylusi, bet svarbiausia – išlaikyti tvirtą nusiteikimą.
Šį sezoną sukūrei naujus vaidmenis spektakliuose „Don Kichotas“, „Korsaras“, „Snieguolė ir septyni nykštukai“ bei pagrindinę veikėją Mari „Spragtuke“. Ką norėtum šokti ateityje?
Esu labai dėkinga dėl visų vaidmenų, kuriuos teko įkūnyti iki šiol. Kiekvienas vaidmuo ko nors išmoko ir padeda tobulėti. Naujų vaidmenų ruošimas labai motyvuoja, palaiko užsidegimą, kuris itin reikalingas. Noriu šokti viską, ką tik galiu, nes kiekvienas vaidmuo ką nors duoda. Sunku išskirti specifinius vaidmenis, kuriuos norėčiau įkūnyti, nes jų paprasčiausiai per daug. Labiausiai traukia personažai, turintys įdomią istoriją ir emocinį gylį. Juos įdomu interpretuoti ir tokie vaidmenys padeda tobulėti meninėje srityje.
Ruošiantis Mari vaidmeniui repetitorė pasakė tai, kas man artima, – publikai turiu perteikti istoriją, savitą Mari; viskas turi turėti prasmę, negali būti tuščių judesių. Treniruodamiesi tiek daug dėmesio sutelkiame į techniką, kad kartais pasimiršta meninė dalis, o ji pati svarbiausia! Publika gali pamiršti ar nepastebėti poros techninių klaidų, jei tuo metu bus emocija. Jie nori kartu su tavimi patirti tą kelionę scenoje. Tai ir kuria magiją. Šią sritį labiausiai džiugu tobulinti, kol augu kaip šokėja.
Baigei Anglijos nacionalinę baleto mokyklą. Kaip skiriasi rutina bei darbas mokykloje ir teatre?
Teatras nuo mokyklos labai skiriasi. Mokykloje nėra tiek daug pasirodoma: daugiausia treniruojiesi, mokaisi ir mokytojai tave spaudžia. Prisimenu, mokykloje turėdavome trijų valandų trukmės baleto pamokas. Dienos buvo labai intensyvios – maždaug nuo pusės devynių ryto iki šeštos vakaro. Grafikas varijuodavo, bet išlikdavo panašus kiekvieną savaitę.
Trupėje viskas kitaip. Baleto trenažas trunka vos valandą ir pačiam reikia būti daug labiau disciplinuotam. Žinoma, repetitoriai mums padeda pasiruošti specifiniams vaidmenims, bet pats turi prisiimti atsakomybę už savo progresą ir kryptingumą.
Kartais turime mažiau pasirodymų, o kartu ir mažiau darbo valandų per dieną, tačiau kartais darbotvarkė būna labai įtempta. Viskas priklauso nuo spektaklių grafiko. Bet mūsų asmeninė pareiga ir yra išlikti motyvuotiems ir susikaupusiems, nepaisant darbo krūvio. Niekas neverčia prisiimti papildomo darbo trupėje, bet jei norisi pasiekti daugiau, būtina įdėti papildomo darbo.
Mums labai pasisekė, jog turime nuostabią kineziterapeutę Mariją Endriukaitytę, kuri padeda sustiprinti tam tikras kūno vietas, kad pasiektume išsikeltus tikslus. Ji man labai padėjo po kelio operacijos per praėjusių metų karantiną.
Vienas dalykas, prie kurio tikrai turėjau priprasti prisijungusi prie trupės, buvo choreografijos mokymasis iš vaizdo įrašų. Teatre yra nešiojamieji kompiuteriai su kiekvieno spektaklio įrašais. Prireikė laiko, kol įpratau prie proceso, nes mokykloje to nedarėme.
2021 m. „Kūrybiniame impulse“ sukūrei miniatiūrą „Svajingumas“ ir atlikai kartu su šokėju Lorenzo Epifani. Kaip kilo kompozicijos idėja? Ar planuoji ir ateityje kurti choreografiją?
Mums labai pasisekė, kad pernai per karantiną turėjome galimybę dirbti prie pasirodymų. Tai suteikė man prasmės, kai nežinojau, kokia bus ateitis. Inspiracija kurti miniatiūrą kilo iš muzikos ir joje slypinčios istorijos. Užduotis buvo naudoti operos muziką, norint paminėti operos jubiliejų, ir tai galiausiai suformavo mano kūrinį.
Labai norėčiau neilgai trukus vėl ką nors sukurti. Iš šios patirties daug ko pasimokiau ir manau, kad labai svarbu į baletą pažvelgti kitu kampu.
Kokie žmonės Tave įkvepia?
Mama man visada darė didelę įtaką ir mane įkvėpdavo. Ji dailininkė, labai kūrybinga, turinti paprastą ir aiškų, škotišką požiūrį į gyvenimą. Jos kruopštumas ir atsparumas įvairioms aplinkybėms išmokė mane valios stiprybės. Esu jai už visa tai skolinga.
Kas Tau yra šokis?
Labai sudėtingas klausimas. Šokis gali būti laimė, laisvė, nusivylimas, laikas, atsidavimas, istorijos, judesiai, muzika, emocijos – viskas. Mano gyvenime nuolat keitėsi aplinkybės: mokyklos, šalys, draugystės ir t.t., bet vienas dalykas – šokis – išliko nepakitęs.
Kasdienės šokio pamokos – tokia pat mano rutinos dalis kaip ir pusryčiai. Net kai nesinori, mano diena neprasideda nebaigus šokio pamokos. Galbūt nėra gerai, kada „gyvenimas“ ir „šokis“ yra taip susipynę, kai kada reikia atskirties. Kartais išties sunku, kai būnu savimi nusivylusi, nes nelengvai paleidžiu įvairius dalykus, bet jausminė patirtis scenoje – unikali. Čia gal ir klišė, tačiau tai atperka viską.
Ačiū už pokalbį.
