Šokis
Oksana Griaznova – šokėja, pradedanti choreografė, mokytoja. Šiuolaikinio šokio išsilavinimą įgijo Suomijoje (North-Karelia College Outokumpu), taip pat studijavo šokio pedagogiką Frankfurte prie Maino (Hochschule für Musik und Darstellende Kunst). Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje dėstė šiuolaikinį šokį. 2015–2017 m. dirbo Kauno šokio teatre „Aura“, šiuo metu yra Šeiko šokio teatro šokėja. Dalyvauja tokiuose spektakliuose kaip „Kill, Baby, Kill“ (choreografė Inga Kuznecova, 2021), „Audros akis“ (choreografas Rachidas Ouramdane’as, 2021), „Klajojančios kopos“ (choreografas Daphnis Kokkinos, 2020), „Ordredesordreordredesordre“ (choreografė Vilma Pitrinaitė, 2020) ir kt. Sukūrė šokio spektaklį „Asmens kodas“ (2018).
Kas Tau yra judesys?
Judesys visų pirma yra bendravimo forma. Jis kyla iš begalės skirtingų šaltinių. Gali būti apgalvotas ir sąmoningas, kai viskas apskaičiuota, nuspręsta, kokią kokybę ir tempą naudosiu fizinių elementų atžvilgiu. Su judesiu galima dirbti ir kitaip, tarkim, iš emocinės perspektyvos, kai noriu įkūnyti jausmą – ne demonstruoti, o pajausti, – tada jį išauginu per tam tikrą judesį, stebėdama, kur jis mane veda ir iš kokios kitos perspektyvos vėl pasirodo. Trečias būdas dirbti su judesiu – būsena: ji gali priklausyti nuo gyvenimo ar dienos įvykių, tuo metu vyraujančios jausenos. Judesys yra nuolat kintanti forma, toks pat kaip ir žmogus, nes mes kasdien esame skirtingi. Judesys nesibaigia, kiekvieną dieną atrandu jį iš naujo, kiekvieną dieną jis gyvas.
Kaip išlaikai judesio gyvybę repertuariniuose spektakliuose?
Kiekvieną kartą stengiuosi „nusinulinti“, kad galėčiau atrasti ką nors, ko nesu dariusi iki tol, bet tai priklauso ir nuo paties spektaklio, jo struktūros. „Nusinulinimas“ man leidžia būti čia ir dabar su judesiu, užduotimis, spektakliu. Jeigu tai kombinacija, kurią turiu šokti kartu su partneriu, tada dėmesys būna nukreiptas ne tik į vidų, bet ir į išorę, nes turiu būti ir su kitais. Koncentracija sutelkta į faktą, kad esu grupėje su kitais šokėjais. Šioje situacijoje vis tiek bandau viską pajausti, tačiau žinau, kad esu priklausoma nuo kito žmogaus. Jeigu šoku viena, turiu daugiau laisvės priimti pokyčius ir atitinkamai daryti įtaką šokiui pagal tai, kaip šiandien jaučiuosi. Aišku, jeigu tai sustatyta medžiaga, ji tokia ir išliks. O pasirodymo dalyse, pagrįstose improvizacija ar judesio tyrinėjimu, yra tam tikri rėmai, kuriuose galima „žaisti“, ieškoti, atrasti, nustebinti save ir kitus. Ir tie rėmai nebūtinai diktuoja, kur turi būti nukreiptas dėmesys – į išorę ar į vidų.
Ar į kiekvieną pasirodymą stengiesi įnešti tos dienos būsenos?
Kiekvieną kartą įnešu ko nors, kas dominuoja konkrečią dieną ar laikotarpį, nes manau, kad neįmanoma visiškai nukirsti vyraujančios būsenos, ją galima tik pakreipti kuria nors kryptimi. Jei per spektaklį reikia rodyti daug džiaugsmo, bet tą dieną jo visiškai nejaučiu, stengiuosi jo atrasti, bet nenoriu primesti sau nuotaikos, kurti fasado. Mano tikslas – savyje atrasti reikiamą būseną.
Kurdama spektaklį ieškai netikėtų naratyvo posūkių ar keliauji į fragmentų, pojūčių, abstrakcijų erdvę?
Abstrakcija man artimesnė kryptis, tiksliau, būsenų konstrukcija: domina, kaip judesys sukuria būseną ir atvirkščiai, kaip ji paveikia judesį. Kaip tai dėliojasi, priklauso nuo kiekvienos dienos jausenos. Kartais į salę ateinu jau apimta tam tikros emocijos ir imu su ja dirbti arba atvirkščiai – atvykstu visiškai tuščia ir galvoju, kaip iš fizinės pusės galima pasiekti tikslą. Tai tinka tik tuo atveju, jei dirbu viena.
Ar šokis gali pagerinti žmonių neverbalinio bendravimo įgūdžius?
Visų pirma judesys labai sunkiai veikia per ekraną (ypač jeigu tiesiog yra rodomas scenai kurto spektaklio įrašas), reikia mokėti per jį dirbti. O jei kalbama apie gyvą pasirodymą, žiūrovo atsivėrimas, noras mokytis ir prisiminti priklauso nuo jo pasirengimo priimti ir būti paveiktam. Prisiminkime žmogaus raidą: visko išmokstame per kūną, neverbalinę komunikaciją, kalba ir simbolinis mąstymas ateina vėliau ir kartu su tuo imame nebegirdėti savo kūno, atsijungti nuo kitų kūnų, o kartais net ir nuo savo pačių kūno. Tačiau kūnas su kūnu šnekasi, nes visi jį turime. Tai yra paveiku, bet reikia leisti tam pasireikšti.
2014 m. dalyvavau projekte „Judesio prisistatymai“ („Physical introductions“), jo idėja – pakviesti žiūrovus į valandos trukmės seminarą, kuriame per tam tikrą judesį ar jų konstrukciją analizuojamas konkretaus spektaklio fiziškumas. Seminarą veda šokėjai ir choreografai, skiria užduotis. Vėliau dalyviai žiūri būtent tą spektaklį. Jie teigė visiškai kitaip reagavę į pasirodymą ir atliekamus judesius. Jautė savo raumenis judant, tai sukeldavo emocijas, kintančias būsenas. Tai rodo, kad mūsų kūnai sukurti bendravimui. Lieka klausimas – ar leidžiame jam vykti?
Kaip Tave veikia ši nutolimo nuo kūno problema, kitaip sakant, noras neperžengti komforto ribų?
Visada galime pasiūlyti žmogui išeiti iš komforto zonos, bet tai, kas tinkama man, kitam gali būti visiškai priešingai. Nepažįstant konkretaus žiūrovo sunku nustatyti, kiek tai veikia ir pavyksta, net jei publika yra žinoma. Esu už ėjimą iš komforto zonos, bet tai turi vykti saugiai. Tada žmogus gali kelti klausimus, analizuoti save. Kita vertus, net ir ne savo noru įmesti į nepatogią situaciją, mes mokomės, tačiau saugesnė erdvė gali leisti daugiau apmąstyti, o ne tik veikti.
Kurdami spektaklius galime versti žiūrovą jaustis nepatogiai, bet tai turi būti susiję su spektaklio tikslu, noru parodyti kitokią erdvę.
Kaip pastaraisiais metais keičiasi Tavo pačios judesys?
Adaptacijos ir pokyčiai vyksta nuolat, bet vis tiek išlieka ašis, nes savo kūno sandaros ir patirčių negaliu pakeisti – staiga imti judėti visiškai kitaip vargu ar įmanoma. Tai panašu į paletę: kiekviena nauja erdvė, patirtis suteikia naują spalvą, daugiau galimybių, požiūrio taškų.
Skirtinguose miestuose mane veikia ne pati urbanistinė struktūra, o žmonės, su kuriais dirbu salėje: mėgstu stebėti, kaip jie juda, priima tam tikrus sprendimus. Jei pastebiu žmogų, judantį kitaip nei aš, išsiskiriantį kitokia judesio kokybe, ir man įdomu, kaip jis tai daro, tada skiriu tam daug dėmesio ir stengiuosi suprasti, kaip tai vyksta. Ilgesnį laiką dirbdama su konkrečiais žmonėmis jaučiu, kad šiek tiek perimu iš jų judesių, manierų, energijos. Tai susiję su atvirumu priimti naują informaciją, suvokimą, žiūros tašką. Taip pat man tai siejasi su mokymosi ideologija, kurią plačiau aiškina prancūzų filosofas Bruno Latouras. Pasak jo, mokydamasis žmogus lavina jautrumą skirtumams ir tada turi daugiau galimybių reaguoti į įvairias situacijas.
Dėkoju už pokalbį.
